Daugiau nei kūrinys
Juvelyrė, keramikė, dailininkė, kostiumų autorė, scenografė – G. Slavinskienės kūrybos paletėje dera viskas. Savo miniatiūriniais papuošalais ir skulptūromis menininkė tarsi pasakoja istorijas, kuriose gyvena mažieji personažai – žmogiukai ir angelėliai.
„Mano angelai – gyvi. Jie negali būti tiesiog skulptūros, nes jose pulsuoja gyvastis“, – sako kūrėja.
Menininkė atskleidžia, kad kiekvieno kūrinio gimimas yra ilgas ir apgalvotas procesas – nuo medžiagų paieškos iki galutinio tonavimo. Ji renkasi šakas, smilgas, jūros išmestus medžio gabalus, o galveles ir kojas lipdo iš modelino.
Kūrybos procese naudoja ne tik įprastas priemones, bet ir vyro Vytauto kalvystės įrankius. Jis – artimiausias patarėjas ir kritikas, be kurio, kaip pati sako, daugelis sumanymų nebūtų įgyvendinti.
„Braidau pievomis ieškodama angelėlių sparnelių. Smilgos, šakelės, jūros dovanos – visa tai tampa kūnais, rankomis, širdimis“, – šypsosi Giedrė.
Vilties sparnai
G. Slavinskienės kūrinėliai ne visada gimsta su sparnais – kai kuriems jie tiesiog nedera.
Pirmieji darbai sparnų neturėjo, tačiau juos išskyrė ryškūs veido bruožai, didelės pėdos ir išraiškinga nuotaika. Vėliau, pasak autorės, klienčių prašymu visa tai papildė sparnai.
„Mano žmogeliukai ne visada gimsta su sparnais, – švelniai sako Giedrė. – Kartais jie būna ieškantys, dar tik besiruošiantys pakilti. Tada ir aš kartu su jais ieškau sparnų – ne tų, kurie iš plunksnų, o tų, kurie iš vilties.“
Mano angelai – ne dangiški idealai, o labai žemiški. Jie tokie kaip mes – su abejonėmis, ilgesiu, meile. Jie mokosi skristi.
Jos kūryboje angelai dažnai pasirodo trapūs, kartais vos laikantys pusiausvyrą ant smilgos ar šakos, bet visada – gyvi, turintys jausmą ir istoriją. Menininkė sako, kad būtent tas netobulumas ir yra tikrasis grožis – žmogaus būties atspindys.
„Mano angelai – ne dangiški idealai, o labai žemiški. Jie tokie kaip mes – su abejonėmis, ilgesiu, meile. Jie mokosi skristi“, – priduria kūrėja.
Nuoširdus santykis
Po Lietuvą keliaujanti paroda „Po angelo sparnu“ spalį stabtelėjo Kaune. Galerijoje „Balta“ G. Slavinskienės darbus bus galima pamatyti iki spalio 31 d. Paroda kaskart papildoma naujais darbais, tačiau išlaiko pagrindinę temą – apie žmogų, jo jausmus, vidinį pasaulį ir santykį su šviesa.
„Tai ne tiek forma, kiek jausmas. Man svarbiausia – ne išoriniai skirtumai, o vidinis žmogaus pasaulis“, – teigia autorė.
Apie savo kūrybą Giedrė kalba nuoširdžiai ir be pozos: „Tai mano poreikis. Kūryba man reikalinga tiek pat, kiek oras.“
Paklausta apie ateitį, menininkė šypteli: nežino, kas toliau. „Nestatau sau griežtų tikslų – gyvenu svajonėse, kūryboje. Idėja apie nuosavą lėlių teatrą tebėra šalia manęs, vis dar mane traukia, bet viskam savas laikas“, – sako G. Slavinskienė.
Jos parodos, kaip ir angelai, kupinos tylos ir šviesos. Jose nėra triukšmo ar demonstratyvumo – tik nuoširdus santykis su žiūrovu, šiluma ir žmogaus dvasios šviesa, kuria menininkė dalijasi jau daugelį metų.
(be temos)