M.Daševskis fotografuoja tokius pat kaip jis

Fujifilm fotografijos galerijoje veikia Michailo Daševskio fotodarbų paroda "Paskendęs laikas". Suvargę plačiosios Rusijos, kitų buvusių "broliškų" respublikų gyventojai, nelinksmi sovietmečio demonstracijų dalyvių veidai, nuo postamentų nukelti Leninai.

Žymus Rusijos fotomenininkas visa tai fiksavo nuo 1962 m. Nieko keista, kad jo fotografijos sovietmečiu nebuvo publikuojamos. Laurų tėvynėje M.Daševskis sulaukė tik tuomet, kai, atšilus politinei atmosferai, jo darbai buvo publikuoti ir sulaukė pripažino užsienyje.

Fotografu niekada nedirbo

Kai kurie į parodos atidarymą susirinkę fotografai stebėjosi, kad M.Daševskis niekada nedirbo fotoreporteriu, mat parodoje - nemažai reportažinio stiliaus darbų. Estetizuotas psichologinis realizmas - taip kartais apibūdinami fotomenininko darbai.

"Smagu matyti rusų fotografijos parodą, kur jauti, kad eksponuojami darbai ilgus metus buvo tarsi užkonservuoti, laikyti stalčiuose. Kitoks gyvenimo būdas, kitokie žmonės, architektūros elementai, automobiliai, kurių nebėra - visa tai matome fotografijose", - sakė jaunosios kartos fotografas Gintaras Česonis, dėkojęs autoriui už galimybę pamatyti tokią Rusiją.

"Nemanau, kad ši fotografija ir dabar Rusijoje labai populiari. Juk daug žmonių į sovietinę praeitį šioje šalyje žiūri su nostalgija", - prasitarė fotomenininkas Romas Juškelis.

Su M.Daševskiu kalbėjomės apie priežastis, nulėmusias tokias jo darbų temas, kontaktą su fotografuojamuoju.

Skandalingos klubo parodos

Tais metais, kai Jūsų nepublikavo - kam ir kodėl fotografavote? Buvo kelios priežastys. Aš pagal išsilavinimą - tiksliukas, niekada nedirbau samdomu fotografu. Maskvoje mes susirinkome į klubą "Novatorius". Mums vadovavo Aleksandras Chlebnikas ir Georgijus Sošalskis. Į mūsų technines galvas jie palengva perkėlė savo požiūrį. Tai buvo kompozicijos, kokybės, fotografinės technikos mylėtojai, kuriems visiskai svetimas politinis marazmas.

Parodos "Novatoriuje" dažnai nepraeidavo be skandalų, dalį jų "rajkomas" uždarydavo. Klube mes gavome neblogą išsilavinimą, ten išsiaiškinome, kas yra kas.

Kitas mano požiūrį formavęs faktas - mano tėvas buvo išsiųstas į lagerį, vėliau tremtyje, nesulaukęs reabilitacijos, mirė. Aš - hidrotechnikas, važinėjau po šalį. Mačiau, kad Maskva - dar ne viskas. Mačiau, kaip gyvena žmonės, kaip komunaliniame bute gyvenu aš pats. O tai, kad buvau inžinierius, leido man nepriklausyti nuo mano darbų pardavimų spaudai. Aš viską fiksavau ir nešiau į fotoklubą. Klubo žmonių įvertinimo, pritarimo tam, ką darau, visiškai pakako, tai man buvo aukščiausio lygio įvertinimas.
O kai atsirado galimybė fotografijas išvežti ir surengti parodas - aš tai ir padariau.

Nefotografavo užribio žmonių

Tais laikais, kai jūsų darbų nespausdino, galvojote, kad laikai, santvarka pasikeis?
Jei 1975 m. kas nors manęs būtų paklausęs, ar TSRS sulauks 1985 m., kaip buvo įprasta viską matuoti penkmečiais ir dešimtmečiais, būčiau atsakęs: "Apie ką jūs kalbate? Mes šioje santvarkoje ir galus atiduosim."

Fotografija man - vidinį pasitenkinimą teikianti veikla. Žmogus su techniniu išsilavinimu tik per fotografiją gali sureaguoti į sukrečiantį pasaulį meno kalba. Aš niekada nefotografavau užribio žmonių: girtuoklių, debilų, ryškią negalią turinčių žmonių, dvasios išsigimėlių. Fotografavau žmones, šalia kurių nesigėdydamas matyčiau save.

Tai - mano žmonės, jei ir ne ypač gerai atrodantys. Visada stengiausi užmegzti psichologinį kontaktą su tais žmonėmis. O šiandien fotografai dirba safario sąlygomis: atvažiavo, prišaudė dramblių, ir išvažiavo. Tai - medžioklė, bet ne psichologinis kontaktas. Džiaugiuosi nedirbęs spaudoje. Nors ir būdami ant ilgo pavadžio, spaudos fotografai prie jo priprasdavo, jis tarsi įaugdavo į juos, ir, nors galėdami, jie nefotografavo įdomių dalykų. "Vis tiek nespausdins", - toks buvo jų motyvas.
Serga atspindžių gaudymu Tai, ką matome parodoje, fotografavote prieš 30-40 metų.

Kas dabar prieš jūsų fotoobjektyvą?

Esu išleidęs albumą "Seno namo akimis". Naudojau dvigubą ekspoziciją: vieną kartą fotografavau seną namą, kitą kartą - tai, kas vyksta aplink mane. Išėjo keistas dviejų gyvenimo sluoksnių persiliejimas.

Dvejus metus negalėjau nieko kito fotografuoti, vis važiuodavau į kiemą, kur stovėjo tas namas, ir dėdavau juostelėse "gruntą", o paskui jose fiksavau Maskvą, Izraelį, Ispaniją. Galbūt kada nors ir šį projektą atvešiu į Lietuvą.

Be to, aš tiesiog sergu atspindžių nuo veidrodžių, langų, vitrinų fiksavimu. Kiekvienas veidrodis - šiek tiek banguotas, būna labai keistų atspindžių. Vienoje Maskvos vitrinoje pasižiūrėjau į save - tikra baidyklė, šalia tokie patys vaikšto. Taip visą seriją darbų padariau.

Dabar, kai leidžiama, daug kas metėsi fotografuoti benamius, neįgaliuosius, dvasios ubagus, šiukšles. Man šiukšles fotografuoti neįdomu - nėra smūgio aštrumo. Aš tai fotografavau 1960 m. O fotografuoti taip blizgančiai, kaip reklamose, būtų juokinga.

Žavisi lietuvių fotografija

Kurie lietuvių fotografai jums darė didžiausią įspūdį?
Didžiulį įspūdį man darė reportažinio stiliaus Vitalijaus Butyrino darbai, Aleksandro Macijausko fotoalbumai. Mes ir patys važiavome į Lietuvą, ir Maskvoje buvo galima nusipirkti lietuvių fotoalbumų. O Antano Sutkaus viena fotografija mane labai supykdė, ji buvo publikuota žurnale "Tarybinė fotografija", vadinosi "Pionierius". Toks berniukas didele galva, manau, neįgalus. Ir dabar esu įsitikinęs, kad taip fotografuoti negalima.

Romualdas Požerskis, Virgilijus Šonta man taip pat labai patinka. Kaip ir vienas iš mūsų, "novatorių", Aleksejus Cvetkovas - buvęs maskvietis, vedęs žemaitę, atvyko į Lietuvą ir tapo lietuvių fotografu.

Keista, bet fotografine prasme, Lietuva - tai ne Latvija ir ne Estija. Lietuviai, skirtingai nei latviai ir estai, ne tiek daug dėmesio skiria formai, kiek dvasiai. Latvių, estų spalvos, kompozicija - puikios, bet žmogui ne tai daro didžiausią įspūdį. O kad į akis žiūrėtų kiaurai veriančiu žvilgsniu - tai, prašom, yra Lietuvoje.

Mes, "novatoriai", tokie patys, todėl mums artimesnė Lietuva. Apskritai Lietuvos fotografijoje leido daugiau. Čia aukščiausiu lygiu manyta, kad, fotografuojant kitaip, atsiskleidžia nacionalinės lietuvių fotografijos bruožai. Pas mus niekas plačiakampiu fotoobjektyvu paradų nefotografavo, o jūsų R.Požerskis tai darė, ir tai buvo spausdinama.

Pabrėžiate, kad fotografija - tik jūsų laisvalaikio užsiėmimas.
Ačiū Dievui, finansine prasme jaučiuosi saugus. Esu bendrasavininkis firmos, kuri rūpinasi pastatų vibro saugumu. Kai Rusijoje prasidėjo kapitalizmas, žemė labai pabrango, ir pradėjo užstatyti viską, įskaitant ir lopinėlius prie geležinkelio, metro. Pastatę namą tokioje vietoje, neparduosite nei vieno buto - bus didelė vibracija ir triukšmas. O kai mes sudedame vibroizoliacines medžiagas ir užtvarus - tylu ramu.

Dirbo didžiųjų Sovietų Sąjungos HES - Staliningrado ir Bratko - statybose.
Fotografinė biografija prasidėjo 1969 m., Maskvos fotoklube "Novator".
Iki 1985 m. spaudoje pasirodė tik viena jo fotografija.

1989 m. JAV buvo išspausdinta jo fotografijų serija. Tik po to fotomenininkas sulaukė pripažinimo tėvynėje.

2005 m. Bratislavoje (Slovakija) vykusiame Centrinės Europos fotografijos knygų festivalyje M.Daševskio knyga "Paskendęs laikas" užėmė pirmą vietą Šiuolaikinės fotografijos knygų kategorijoje.