A. Kostkus-Kostkevičius – žmogus su sparnais

Parodą rengia Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Vytauto Didžiojo karo, Kauno IX forto, Lietuvos aviacijos muziejais ir Lietuvos ypatinguoju, Lietuvos centriniu ir Kauno regioniniu valstybės archyvais.

Pirmasis smuikas

A. Kostkus-Kostkevičius buvo plačių polėkių žmogus – sparnuotas visomis įmanomomis prasmėmis: nuo tiesioginės (kaip karo lakūnas, aviacijos leitenantas) iki kūrybinės (muzika, tapyba, eilių kūrimas) ar tiesiog drąsos gyventi, siekti, išlikti pačiomis baisiausiomis sąlygomis (Vorkutos lageris).

Nuotaika: „Aušros“ berniukų valdžios gimnazijos septintokai. 1932 m. A. Kostkevičius penktas iš kairės pirmoje eilėje. / Kauno IX forto muziejus, E. Laurutienės asmeninio archyvo nuotr.

Gimė jis 1912 m. gegužės 1 d. Kaune, Žaliakalnyje, gausioje vežiko Kazio Kostkevičiaus ir jo žmonos Jadvygos Paulauskaitės šeimoje, kurioje būta šešių vaikų. Kaune jis ir užaugo.

Kūryba lageryje A. Kostkui-Kostkevičiui buvo pabėgimas į kitą, geresnę, teisingesnę tikrovę, laikina skaudžios realybės užmarštis, galimybė išgyventi.

Kostkevičiai labai atsakingai žiūrėjo į vaikų išsilavinimą. Mamos pageidavimu broliai Kazys ir Aleksandras nuo 1924 m. mokėsi Kauno aukštesniojoje komercinėje mokykloje, o 1927–1934 m. – „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Tėvų manymu, svarbu buvo ne tik bendrasis, bet ir meninis išsilavinimas, tad mama, pasitarusi su vyriausia sesute Genute, nupirko Aleksandrui smuiką, o Kaziui mandoliną. Instrumentai kainavo 200 litų ir, kaip prisiminimuose rašė A. Kostkus-Kostkevičius, „tai buvo didelis kapitalas, bet tas motinos noras viršijo viską“.

Berniukų mokytojas Moisejevas, kaip prisimena A. Kostkus-Kostkevičius, mokė juos „ir paišybos, ir dainų“, tad lavinosi jaunuoliai visapusiškai. Viską išmokęs iš Moisejevo, muzikos įgūdžius Aleksandras dar tobulino pas V. Bacevičių. Jaunuoliui sekėsi taip puikiai, kad 5-oje klasėje (1931 m., kai Aleksandrui buvo devyniolika metų) V. Bacevičius jam perdavė mokyti tris savo mokinius iš 1-os klasės.

Sportas: Aleksandras (pirmas iš dešinės) su futbolo komandos draugais. 1934 m. / Kauno IX forto muziejus, E. Laurutienės asmeninio archyvo nuotr.

Be kita ko, A. Kostkus-Kostkevičius gimnazijos orkestre grojo pirmuoju smuiku ir paruošdavo bent po vieną solinį numerį kiekvienam renginiui. Demonstruojant filmus (jie tais laikais dar buvo nebylūs) A. Kostkus-Kostkevičius su trijų ar keturių žmonių orkestrėliu „įgarsindavo filmą“ muzikos garsais.

Gimnazijos išleistuvių vakaro metu Aleksandras griežė belgų kompozitoriaus Charles’io Auguste’o de Bériot „Scene de Ballet“. Be smuiko, į rankas kartais paimdavo ir bandžą, mandoliną, gitarą. 1935 m. buvo subūręs lietuvių ir ukrainiečių orkestrą ir chorą. Choro repeticijos vykdavo A. Kostkevičiaus namuose (A. Mackevičiaus gatvėje Kaune, kur ir dabar tebegyvena jo dukra). Repertuaras buvo lietuviškas ir ukrainietiškas. Tarp instrumentų buvo ir ukrainiečių liaudies instrumentas bandūra.

Kolektyvas: A. Kostkevičiaus suburtas ir vadovautas lietuvių ir ukrainiečių orkestras-choras. Aleksandras antroje eilėje pirmas iš kairės. 1935 m. / Kauno IX forto muziejus, E. Laurutienės asmeninio archyvo nuotr.

Smuiko A. Kostkus-Kostkevičius nepamiršo net kalėdamas Vorkutoje. Prisiminimuose jis rašė: „Lageryje smuikas šiek tiek pataisė mano gyvenimą.“ Dirbdamas „Dailės“ kombinate Aleksandras vadovavo muzikiniam styginių instrumentų rateliui, kuriame pats grojo bandža.

Aistra sportui

Glaudus ryšys A. Kostkų-Kostkevičių siejo ir su sportu. Nuo mažens stiprus, tvirtas jaunuolis domėjosi čiuožimu. Aštuonerių Aleksandrui tėvas padarė medinę, geležėle apkaltą kaladėlę. Pritaisė du dirželius, kad galėtų pritvirtinti kaladėlę prie kojos, padarė vietą kulnui, kad geriau laikytųsi ant bato. Pramokus čiuožti su viena – padarė ir antrą. Tokios buvo pirmosios A. Kostkaus-Kostkevičiaus pačiūžos.

Daina: A. Kostkus-Kostkevičius – VDu choristas. 1935 m. / Kauno IX forto muziejus, E. Laurutienės asmeninio archyvo nuotr.

Kitą žiemą mama nupirko padėvėtas „sniegurkas“. „Neilgai trukus Kaune neliko kalnelio, nuo kurio negalėjau nučiuožti“, – rašė A. Kostkus-Kostkevičius.

Tapyba pasižymi ne tik istorine, dokumentine verte, bet ir stipriu emociniu įtaigumu, išgautu pagaviai valdant menines priemones.

Čiuožinėdavo ir draugai. „Vėliau pradėjome žaisti ant ledo, varinėdami apskritą kamuoliuką. (...) Pasiruošdavome ledą ant prūdo P. Vileišio aikštėje prie Vandentiekio tresto. (...) Mūsų čiuožykloje suruošdavome rungtynes tarp savųjų. Vartai buvo du portfeliai“, – A. Kostkus-Kostkevičius dalijosi prisiminimais apie vaikinus, iš kurių 1930 m. susidarė LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos) ledo ritulio II komanda.

„Uniformą, t. y. megztinuką, kelnes ir ilgas getras, šarvus pasigaminome patys, kaip kas išmanėme“, – rašė Aleksandras. „Tauro“ komanda, kurioje žaidė ir A. Kostkus-Kostkevičius, tapo čempionais paskutinėse pirmenybėse dar laisvoje Lietuvoje. Ji dalyvavo ir 1938 m. Pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje.

Aleksandras gerai žaidė ir futbolą. Tarnaudamas kariuomenėje jodinėjo arkliu.

Aviacija ir nelaisvė

Tiesa, vaikinas ne iš karto po gimnazijos pateko į kariuomenę. 1934–1935 m. A. Kostkevičius buvo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Matematikos ir gamtos fakulteto chemijos specialybės studentas, dainavo K. Kavecko vadovaujamame VDU studentų chore. Dėl karinės prievolės studijas jam teko nutraukti.

29-oji kasykla Vorkutoje. Nacionalinis M. K. Čiurliono dailės muziejus.

1938 m. A. Kostkevičius grįžo studijuoti kaip tikrasis studentas, bet susidariusi politinė padėtis privertė vėl, šįkart jau visiems laikams, nutraukti studijas universitete, nes, kaip jaunesnysis aviacijos leitenantas (atlikęs būtinąją karo tarnybą, A. Kostkevičius-Kostkus dar išėjo aviacijos mokslus Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokykloje), jis buvo reikalingas Lietuvos kariuomenei.

Sovietams okupavus Lietuvą, tautinė eskadrilė buvo įtraukta į sovietų armiją. 1941 m. birželio 23 d. A. Kostkus-Kostkevičius nepakluso sovietų įsakymui skristi į Gomelį ir pasitraukė iš okupantų kariuomenės. Dėl to, grįžus sovietams, buvo nuteistas 25 metus kalėti ir išvežtas į Vorkutos lagerius. Ten ir prabudo jo meniška prigimtis.

Užuovėja nuo blogio

Iš pradžių nupiešė vieno kito kalinio portretą. Vėliau ėmė tapyti gėles ant beržo tošies, suplyšusių lagerininkų baltinių. Išdrįso pasisiūlyti apipavidalinti plakatus. Buvo pervestas iš šachtininko į staliaus ir dailidės pareigas. Sesuo dailėtyrininkė Irena Kostkevičiūtė nuolat siųsdavo dailės priemonių.

Sargybos bokšteliai. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Kūryba lageryje A. Kostkui-Kostkevičiui buvo pabėgimas į kitą, geresnę, teisingesnę tikrovę, laikina skaudžios realybės užmarštis, galimybė išgyventi. Išstumtas į gyvenimo paribį kūrybine veikla jis apibrėždavo sąveikos su aplinka ribas, taip gebėjo išsaugoti tautinę ir žmogiškąją tapatybę. Lageris Vorkutoje, užuot sugniuždęs, tapo jam stimulu, paskatinusiu kūrybines galias, padėjusias atsiriboti nuo nužmoginančių išorės sąlygų.

Sklaidant A. Kostkaus-Kostkevičiaus prisiminimų lapus žavi ir įkvepia politinių kalinių moralinė ir dvasinė stiprybė. Kraupiausiomis sąlygomis nesusvyravo tikėjimas Dievu – iš menko duonos davinio lagerininkai nusilipdydavo karoliukų vėrinius rožinio maldai. Neišblėso jų kūrybiškumas ir humoro jausmas.

Apie laiką Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) „peresilkoje“ A. Kostkus-Kostkevičius rašo: „Kas vakarą buvo suorganizuojama tarp tautų visokių išdaigų. Įdomus buvo vienas latvis, kuris užpildydavo pramoginę programą. Jo specialybė buvo muzikantas – grojo įvairiais pučiamaisiais instrumentais. Apsirengdavo prašmatniai, ant galvos užsidėdavo kareivišką kepurę, apsivilkdavo kareivišką milinę, už diržo prisikabindavo kabinėką, su kuriuo klozetą valydavo (automatą vaizduodavo), ant virvės per petį pasikabindavo pagalvėlę, kuri atstodavo planšetą ir vaidindavo rusų komandierių, kuris ir žiovaudavo, ir su pirštu dantis krapštydavo, ir daug daug įvairių juokų prikrėsdavo.“

Streikuojančių kalinių žudynės. 1953 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Prisiminimuose minimi ir koncertai, kurie „vykdavo vakarais daugiausia tarp ukrainiečių ir lietuvių. Galima buvo dainuoti negarsiai, bet prižiūrėtojams buvo girdima. Nors drausdavo, bet apsieidavo be bausmių.“ Pačiam A. Kostkui-Kostkevičiui įdomiausia buvo latvio vaidyba. „Tąsyk susėsdavo visi ant narų kaip teatre. Kameros viduryje buvo daug vietos, nes, kai vykdavo patikrinimai, ten turėdavo sutilpti visi kameros gyventojai.

Kartais latvis vaidindavo ne rusų komandierių, o amerikiečių kareivį. Apsirengdavo prašmatniai: švarkelis trumpas juodos spalvos su ryškiom kišenėm, kelnės taip pat juodos, batai su vidutiniais aulais, dirželiais susagstyti. Ant galvos užsidėdavo aliuminį bliūdelį su perjuoste per smakrą, platų diržą, už kurio prikabindavo šovinines ir pistoleto kaburą, pasiėmęs tą patį kabinėką, priklaupdavo ir šaudydavo lyg iš tikrųjų. Pašokdavo iš vienos vietos į kitą ir vėl kartodavo tą patį. Duodavo komandą angliškai, lyg būtų tų snaiperių keliolika. Vaidindavo lyg dūdų orkestras grotų, imituodamas daugelį pučiamųjų instrumentų. Daug įdomių numerių rodydavo ir vis su pypke dantyse.“

Bendraudami su kitomis kameromis, kaliniai, anot A. Kostkaus-Kostkevičiaus, ne tik naudodami Morzės abėcėlę dalydavosi informacija apie kitose kamerose sėdinčiųjų skaičių, pavardes ir pan. „Su gretima kamera pasidalydavome ir dainelėmis, – prisiminimuose rašė A. Kostkus-Kostkevičius. – Aliuminį puoduką priglausdavome, o priglaudę puoduką ir prikišę ausis kitos kameros gyventojai klausydavosi.“

Nors ir beviltiškos aplinkybės, nenustojo kaliniams rūpėti tvarka, švara, estetika. A. Kostkus-Kostkevičius prisimena: „Kartą buvo sugalvota pasidaryti skustuvą. Tam tikslui iš vieno „zeko“ amerikoniškų batų buvo išimta geležinė luoba ir iš jos, atsinešus plytgalį iš pasivaikščiojimo, per vieną savaitę buvo pagamintas skustuvas. Nelabai jau jis buvo geras, bet nusiskusti buvo galima. Ir taip mes, eidami pasivaikščioti, įgaudavom kultūringų žmonių išvaizdą.“

Atrasta tapyba

Į gyvenimo paribį išstumtam A. Kostkui-Kostkevičiui atsiriboti nuo supančio siaubo labiausiai padėjo kūryba: „1950–1956 m., būdamas lageryje, susidomėjau tapyba. (...) Iš pradžių tapiau ant „aktiruotų“ marškinių bei paklodžių.“ Aktiruotais buvo vadinama pagal aktą nurašyti daiktai. Šiurpiausia, kad tarytum nusidėvėję daiktai būdavo nurašomi ir mirusių kalinių kūnai. Kol mirusysis nebūdavo nurašytas pagal aktą, nebuvo galima išvežti jo palaidoti. Jei apskritai tai galima vadinti laidojimu. Buvo tiesiog sušalusių lavonų išvežimas ir užkasimas. Prieš nurašant mirusįjį, jis dar būdavo „patikrinamas“ dūriu į krūtinę, ar tikrai nebegyvas.

Tokiomis sąlygomis užgimė pirmieji A. Kostkaus-Kostkevičiaus kūriniai – sesers dailėtyrininkės I. Kostkevičiūtės (1927–2007) atsiųstų atvirukų ir reprodukcijų kopijos, kalinių, lagerio prižiūrėtojų ir jų šeimos narių portretai (piešti pagal nuotraukas).

Pervestas iš šachtininko į staliaus ir dailidės pareigas, jis kūrė meniškus dirbinius sudėtingomis technikomis. „Kartą padariau prie lovos inkrustuotą spintelę, dirbau ilgai ir kruopščiai. Buvau gerai įvertintas ir net gavau pagyrimą“, – prisiminimuose pasakoja A. Kostkus-Kostkevičius, pamėgtą inkrustavimo techniką panaudojęs ir lageryje gamindamas dovanas Lietuvoje likusiems vaikams: šachmatus sūnui Rimantui ir papuošalų dėžutes dukrai Editai.

Per plauką nuo mirties

Tvirtas A. Kostkaus-Kostkevičiaus pasitikėjimas Apvaizda lageryje nebuvo be pagrindo. Dar iki išvežimo į Vorkutą jam ne kartą teko stebuklingai išlikti gyvam neįtikėtinomis aplinkybėmis.

A. Kostkaus-Kostkevičiaus sūnus Rimantas pasakojo tėvo gyvenime buvus kelis atsitikimus, kai jis galėjo žūti. Pirmasis įvyko, kai tėvas buvo vos 20 metų. „Jis plaukiojo Neryje valtimi, ji apsivertė. Srovė nė nespėjusį įkvėpti oro jį panešė po greta buvusiu baidoku. Bando jaunuolis išnerti, o galva vis atsimuša į baidoko dugną ir lieka vandeny. Galva jau buvo pradėjusi svaigti ir vandens jau buvo gurkštelėjęs, kai srovė visgi išplukdė jį iš po baidoko ir jaunuolis išsigelbėjo", – pasakojo politinio kalinio sūnus.

Antrą kartą A. Kostkui-Kostkevičiui nuo mirties tiesiog neįtikimai pavyko išsisukti nualpus lėktuve, kurį tąkart pilotavo vienas. „Sąmonė prapuolė – ir lėktuvas žemyn. Netikėtai trumpam atgavęs orientaciją ir suvokęs, kad krinta, suprato, kad vairalazdę staigiai reikia traukti į save. Betraukiant sąmonė vėl dingo, bet vairalazdė jau buvo patraukta ir lėktuvas jau kilo į viršų. Taip ir skrido – tai prarasdamas, tai atgaudamas sąmonę. Apačioje visi stebėjosi, kam jis tokius viražus daro. Ir nors atrodė, kad tąkart lėktuve jam mirtis jau buvo numatyta, tačiau visgi galop jis atsigavo ir lėktuvą nutupdė sėkmingai", – pasakojo sūnus.

Trečiasis nutikimas įvyko jau Vorkutoje, darbuojantis šachtoje: „Dirba tėvas šachtoje, o iš viršaus rąstas atskrieja. Pasitraukti nėra kur. Akivaizdu, kad paskutinės gyvenimo akimirkos kapsi. Tik staiga rąstas susiskersuoja ir pakimba keli metrai virš tėvo galvos įstrižai, galais įsiremdamas į šachtos sienas. Ir taip per stebuklą jis ir vėl lieka gyvas."

A. Kostkaus-Kostkevičiaus dukra Edita Laurutienė prisiminė ir jo avariją, važiuojant motociklu, kai, anot dukros, „tėvas patyrė tokią traumą, kad tiesiog iš mirties prisikėlė“. Visus šiuos nutikimus A. Kostkus-Kostkevičius įamžino tiek pavieniuose paveiksluose, tiek cikle „Kuris prasidėjo iš Šv. Dvasios“.

1956-aisiais, grįžęs iš Vorkutos, A. Kostkus-Kostkevičius apsigyveno gimtajame Kaune. Kaip buvęs politinis kalinys sunkiai gaudavo darbą, jautė, kad dalis žmonių jo vengia. Daugiau bendravo su menininkais, kultūrininkais.

Ypatingą reikšmę jo gyvenime suvaidino bičiulis Aloyzas Stasiulevičius, vertinęs jo kaip dailininko talentą ir skatinęs grįžti prie kūrybos, kurią dėl sudėtingų aplinkybių buvo kiek apleidęs. Vis dėlto bičiulio paskatintas nuo 1980-ųjų A. Kostkus-Kostkevičius visiškai atsidavė meninei veiklai. Tapė aviacijos, Lietuvos istorijos, religijos ir tremties temomis. 1991–1992 m. nutapė kūrinių ciklą Sausio 13-osios tema.

Ypač svarbi yra autobiografinė tapyba tremties ir kalinčiųjų lageriuose tema. Šį menininką pagrįstai galima vadinti vienu pirmųjų, pavaizdavusių dailėje šį Lietuvos istorijos skaudulį iš asmeninės perspektyvos ir įtaigumu prilyginti, tarkime, Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) literatūrinei kūrybai.

A. Kostkaus-Kostkevičiaus tapyba pasižymi ne tik istorine, dokumentine verte, bet ir stipriu emociniu įtaigumu, išgautu pagaviai valdant menines priemones: koloristiką, ritmą, autorinių technikų panaudojimą, specifinius kompozicinius sprendimus, padiktuotus iš debesų žvelgiančio lakūno žvilgsnio. Jo kūrybą, dar gyvam esant, vertino ir populiarino dailėtyrininkės Z. Žemaitytė, M. Kuodienė, A. Počiulpaitė, etnologės A. Rimdeikienė, A. Kargaudienė, tapytojai A. Stasiulevičius, S. Juknienė ir kt.

A. Kostkaus-Kostkevičiaus kūrinių yra įsigijęs Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, Vytauto Didžiojo karo, Lietuvos nacionalinis dailės, Lietuvos aviacijos ir Kauno IX forto muziejai.

Gausi ir vertinga, bet iki šiol netyrinėta ir niekur neviešinta archyvinė dokumentinė medžiaga apie nuteisimą ir išvežimą į lagerį Vorkutoje ir tarnybą karo aviacijoje saugoma Lietuvos ypatingajame, Lietuvos centriniame valstybės ir Kauno regioniniame valstybės archyvuose.

Autoriaus sūnus Rimantas ir dukra Edita išsaugojo paties A. Kostkaus-Kostkevičiaus rašytus Vorkutos prisiminimus. Šios vertingos autentiškos medžiagos fragmentai, artimųjų prisiminimai parodoje tampa autoriaus kūrybos kontekstu, įgalinančiu parodos lankytoją visais pojūčiais pasinerti į tremties ir kalinimų patirtis ir pasidalyti savo jausmais ir mintimis apie tai šiuo tikslu įrengtuose „jausmų burbuluose“.

Kas? A. Kostkaus-Kostkevičiaus tapybos paroda „Iš debesų“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki birželio 11 d. Birželio 14 d. bus perkelta į Kelmės krašto muziejų.