Kodėl skandinavai pamilo Lietuvą?

Apie kino menui ir užsienio kūrėjams parduotas vasaras – pokalbis su Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos nare, reklamų ir filmų gamybos namų "Dansu" direktore Gabija Siurbyte.

– Ką tik kartu su švedų kompanija "Eyeworks" Vilniuje baigėte filmuoti aštuonių dalių televizijos serialą "Farang", o jau startuoja naujas švediškas filmas "2060". Ar tai jums įprastas tempas?

– Atsiradus mokestinei lengvatai, tai jau tampa įprastu tempu ir džiugina. Lietuva vėl atsirado užsienio filmų gamintojų žemėlapyje. Pastaruoju metu susidomėjimas itin didelis, tad labai svarbu užtikrinti aukštą atliekamų paslaugų kokybę ir įsipareigojimų pagal mokestinę lengvatą vykdymą. Šioje srityje konkuruojame ne tik su kaimyninėmis Latvija bei Estija, bet ir su Bulgarija, Vengrija, Rumunija, Čekija.

– Kokie veiksniai lemia, kad vykdyti projektą Lietuvoje tampa patrauklu?

– Pirmas klausimas, kurį užsienio kino kūrėjai užduoda mums yra: kokias skatinimo priemones kino gamybai siūlo jūsų šalis filmų gamintojams? O jau po to teiraujasi apie lokacijas, komandos profesionalumą, kainą, kalbą ir t.t. Esame maža valstybė, tad negalime pasiūlyti kalnų, dykumų ar ištaigingų pilių, tačiau Vilniaus senamiestis žavingas, turime daug miškų ir ežerų, jūrą, kopas, tad pritraukiame projektus, kurių veiksmas gali vykti vietovėje, panašioje į Lietuvą.

Labai trūksta įvairiomis užsienio kalbomis vaidinančių aktorių, kaip ir kitų tautybių ar rasių žmonių masinėms scenoms. Taigi nesame labai patogūs, bet Vyriausybės prieš beveik dvejus metus priimtas įstatymas dėl mokestinės lengvatos mums atveria vis daugiau galimybių.

– Kas yra mokestinė lengvata? Ir kas gali ja naudotis?

– Jei trumpai ir supaprastintai – tai galimybė kino kompanijoms sutaupyti 20 proc. filmo biudžeto, Lietuvos verslininkams, skyrusiems mokėtino pelno mokesčio dalį filmo gamybai, gauti 11,25 proc. naudą, o Lietuvos kino pramonei gyvuoti, auginti profesionalus, pritraukti milijonus eurų užsienio investicijų ir būrius turistų. Jei šios paskatos nebūtų, projektai, kuriuos vykdau šiuo metu, būtų įvykę Rygoje ar Sofijoje. Tikrai ne Vilniuje.

– Ar patogu filmuoti Lietuvoje, ar mūsų šalis atvira filmavimams?

– Lietuvoje labai patogu filmuoti – šalis nedidelė, atstumai maži. Iš pagrindinių Europos sostinių Vilnius lengvai pasiekiamas lėktuvu, nors filmų gamintojai iš tolesnių šalių pasigenda geresnio susisiekimo. Dauguma lietuvių moka bent vieną užsienio kalbą, trečdalis dirbančiųjų kine yra įvaldę dvi ir daugiau kalbų. Pastarųjų metų problema yra didėjančios lokacijų (filmavimo vietų ar objektų) nuomos kainos, kurios jau susilygino ir su kainomis Vokietijoje ar Švedijoje. Tad, nors filmuoti įsileidžia, ne visada galime sau tai leisti.

– Ar Lietuvoje užtenka profesionalų? Ar vis dar yra vietos jaunimui?

– Profesionalų trūksta, todėl vietos norinčiam mokytis ir dirbti jaunimui tikrai yra. Aš pati pradėjau kine dirbti būdama 20-ies. Ir pradėjau nuo kavos virimo, vandens nešiojimo ir dokumentų dauginimo. O šiandien mano ir Ernesto (režisieriaus Ernesto Jankausko – aut. past.) įmonė skaičiuoja jau devintus metus ir yra viena didžiausių Lietuvoje.

– Kaip į mus reaguoja užsieniečiai? Kas jiems labiausiai patinka Lietuvoje?

– Aš dirbu su Skandinavijos kompanijomis. Jie vertina mūsų paslaugumą, profesionalumą ir aistrą kinui. Jie džiaugiasi galėdami apvažiuoti Vilnių dviračiais, pakilti virš Trakų oro balionu ir rinktis iš daug aukštos kokybės restoranų.

Kad ir kaip būtų keista, švedai, su kuriais šiuo metu dirbu, vadina Lietuvą neatrastu perlu, nes jų tautiečiai žymiai dažniau lanko Latviją ar Estiją, o mūsų šalis jiems nežinoma, nors mus skiria tik Baltijos jūra. Tad kiekvienas filmavimas yra tarsi maža Lietuvos reklama.