Kelionės begalybė E. Janušaičio poezijos knygoje „Vėjų gaudyklė“

Pažinti ir susivokti

Vidinė kelionė vyksta kamerinėje sąmonės erdvėje. Eilėraščių kalbantysis neretai stovi ant rezignacijos slenksčio, tačiau susituri ir nepasiduoda, neatsiduoda lemčiai, ieško šviesos toje kelionės begalybėje. Todėl iškalba rimties, susimąstymo, kritines, prislėgtas būsenas, kalba perversdamas jas į šviesius matomo pasaulio vaizdus, pasilikdamas viltį ir tikėjimą, kad likimo duotos pamokos išmoktos ir analogiškos situacijos nesikartos.

Kelionės stotelėse eilėraščių žmogus išsakytais ir neišsakytais žodžiais įprasmina ir buvimą, ir patį save tame buvime, žodžiai padeda praregėti ir prisikelti iš nežinios, išsilaikyti ant tilto per bedugnę, nenugrimzti į pražūtį.

Per visą rinkinį besidriekiantį kelionės motyvą, siekį atpažinti save ir suvokti būtį rodo knygos skyriai: „Kelio dvelksmas“, „Tiesos veidai“, „Pakeliami tiltai“, „Nemiegantis tolis“. „Vėjų gaudyklės“ žmogus – ieškantis, nerimstantis, besiblaškantis kontempliuojantis, intuityviai gaudantis vidinę ir išorinę tikrovę. Jis jaučia laiko eroziją, suvokia būties trapumą ir netvarumą, gyvena keliaudamas, o egzistencija asocijuojasi su dykuma, kurioje reikia atlaikyti išbandymus.

Širdys smėlynuose

Eilėraščių kalbantysis identifikuojasi su dykumos klajokliais. Viena vertus, traktuoja save kaip niekuo neišsiskiriantį iš kitų: „Mes / dykumos klajokliai“ (Žaidimėliai dugne, p. 11), klajojantį žemės keliautoją be aiškios, sąmoningai pasirinktos gyvenimo krypties, asmeninių siekių, tikslų ir prasmės, kita vertus, išskiria save iš minios. Masės inertiškas judėjimas ilgu keliu, kurio galo nematyti, ritmiškas, veikiamas ir pavergtas išorinės jėgos – linijinio, negrįžtančio laiko bėgsmo, ritmiški žingsniai: „kaip / plakanti smėlynų / širdis“ (p. 11).

Klajokliai „mąsto kojomis“, egzistencinėje tikrovėje – dykumoje – eina ten, kur papučia vėjai, kur veda valia gyventi, kurios nenumarina staigmenos: „mes / grobiam / nuo skliauto žvaigždes // malam / į dulkes / nepriteklius“ (p. 13). Dykumą Biblija „mini siedama su vienišumu bei nutolimu nuo Dievo ir kaip vietą, gyvenamą demonų; kita vertus, tai vieta, kurioje Dievas gali būti ypač stipriai juntamas“ (Becker, U. Simbolių žodynas. Vilnius: Vaga, 1995, p. 58–59).

Kalbantysis yra vienišas keleivis lėtoje kelionėje kartu su minia, nutolusia nuo Dievo: „nežavi / jų degančių / vyzdžių rubinai“ (p. 12) – vyzdžiai Dievo akių degančiame krūme nesuvilioja, klajokliai gyvybingi patys iš savęs, iš savo gyvasties šaltinio, nes yra dykumų laivai, savo gyvenimo vairininkai, todėl atlaiko išbandymus: „mes / skrodžiam jūrą / kaip dykumų laivai // neiškepę po saule // neįstrigę išdžiūvusių upių / žiotyse“ (p. 12).

Kelionė vyksta Dievo karalystėje: plaka smėlynų (gyvenimo) kelio širdis, kuri simbolizuoja krikščionišką tikėjimą ir meilę, minta Dievo duotais vaisiais: datulėmis ir figomis. Klajokliai valgo sūrį, duoną ir toliau plaukia laivu (valtimi), ieškodami paties Dievo, kaip kad Biblijos žmonės valtimis iš Tiberiados plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus: „O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties.“ (Jn 6:26).

Kalbantysis vis dėlto yra Dievo kūrinys ir minia nėra idiferentiška, ji dalyvauja Dievo sutvertame pasaulyje – dykumos smėlynuose ir pasninkauja, ir pasistiprina, ir nenustoja keliauti. Klajojantieji nėra beveidžiai, kiekvienas savaip yra panašus į kitus ir skiriasi savaip nuo kitų: „mes / tokie / kokie / esam“ (p. 11).

Stebėti ir dalyvauti

Eilėraščių žmogui dykuma, analogiška miškui – svetimam pasauliui, nėra vienintelė būtis. Dievo karalystė kalbančiajam – egzistencijos ir transcendencijos vienis, kuris išgyvenamas ir patiriamas nedidukėje Tėvynėje, kuri „visai graži pažiūrėt“ (Albinėlis / Pirma atmintis, p. 17), kuri „sukas taške // tarsi vėtrungė / vėjy“ (p. 17), rodydama ir gyvenimo kryptį jo gyventojui. Joje yra gimtasis miestų miestas: „Brazilkos lange / neužgęsta liktarna // o Argentinkoj / sau nuotaiką / taiso / aštriadantis ežys“ (p. 18), jame mieli Žaliakalnio medinukai, Zarasų gatvelės.

Savų namų valdose pinamos ir išpinamos klausimų pinklės, akimirkų blyksniuose kaip atgalios atsuktoje, be pradžios ir pabaigos filmų juostelėje užfiksuotos išmoktos ir neišmoktos pamokos, o visa, kas buvo ir bus, „kiek / užtrukę laike / iškeliaus / į gilumas / prarastų vaizdų“ (Antra pastaba / Kovo pabaiga, p. 45).

Praeities nesugaudysi, ji glūdi giliai pasąmonėje ir į šviesą išnyra atkarpomis, primindama atsitiktinius ar lemtingus žingsnius, „o aš pats / gyvenu // nei / stebuklo ieškantis / saulės šešėlis“ (Oi varge / Vargeli mano, p. 54), gyvas viltimi ir tikėjimu šviesa čia ir dabar. Medituojantysis neretai nežino, kas esąs, junta savo menkumą, tyloje bando įspėti, suvokti buvimo prasmę: „aš / iš tiesų / tarsi kryžkelė / kuri sugrįžta / paklausti / savosios krypties“ (Galų gale / Tikrai, p. 40).

Ėjimas tiesiu keliu, ignoruojant šalikeles, išvengiant nuopuolio, eilėraščių žmogui skausmingas, „nes / melas nutrina kojas greičiau / nei šlovė / užkariavus viršukalnes“ (Verlibro archyvas / Perkreiptos lūpos, p. 48). Jis išbūva meilės ilgesy (atminimų pėdoje), joje ilsisi žodžiai-paukščiai, kurių „ne per daug / todėl natūralu / kad meilės padegtas / smilkstu // su daug kuo / net / iš anksto / susitaikęs“ (Pasiilgtai / Negyvenančiai daugiabučiuose, p. 20). Gyvenimas skausmingas, laikinas, „pasaulis gražus / bet netvirtas (Daina / Gal kelionė, p. 33), tirpus kaip žvakė.

Žmogus jaučia Dievo dvelksmą ir kvėpavimą. Vėjai, audros simbolizuoja Dievo apreiškimą.

Stagnacijos sukaustytas žmogus tenori klausytis, „kaip gieda / riba pravira // kai akys uždaros liūdi // kai burna nekvėpuoja“ (Šviesus / Per daug artėjantis, p. 28), suvokia, kad reikia eiti, nors pėdos žaizdotos, atverti akis ir pažinti tiesą. Eilėraščių žmogus yra scenoje, kurioje vyksta karnavalas: „kalbi / kaip gelsvas vaškas // degi / lyg teatro dienos“ (Teatrališkas / Vakarinis, p. 44). Jis ir dalyvis, ir stebėtojas gyvenimo žaidime.

Gelbstintis ėjimas

Egzistencijos laikas – nepaliaujanti dienų ir naktų kaita, laiko sekundės „bėga kaip kraujas“ (Pastabų tėkmės, p. 59), diena pažymėta mirties šešėliais, o nakties dangų perskrodžia „atsivėrusi šviesos erdvė“ (Perskelta tiesa / Perpus, p. 10). Dieną ir naktį medituojantysis išgyvena ambivalentiškas būsenas, mirties nuojauta ar gyvenimo gyvybingumas pajuntamas bet kuriuo paros metu: „Nėra / kitos nakties // tik ši // kai einame kur nors // vos norime / šiek tiek / atgyti (Paskutinės naujienos / Trečia pastaba, p. 57), „tačiau / dabar / yra diena / kai nejaučiu ribų // kai gebu / sustabarėti / melagystės gniaužtuose / kai mąstau / kiek kitaip“ (Tikiuosi kad niekas už tai ant manęs nesupyks, p. 66).

Praeitis eilėraščių žmogui – sunkesnioji gyvenimo dalis, ją norima peržengti, užšaldyti, sugrįžti į kelionės pradžią, į paties savęs pradžią ir iš naujo atgimti – prisikelti.

Prisikėlimas vyksta kiekvieną akimirką, išgyvenus, išbuvus joje, išliejus emocijas, išsisakius. Eilėraščių žmogus esti nuolatiniame tapsme, įžodindamas negatyvią būtį panaikina blogio galią, traukiasi nuo jo toliau eidamas. Tolygų ėjimą laiko išvagotu keliu pertraukia amžinasis sugrįžimas į pradžios tašką ir tas ėjimas yra išsigelbėjimas, judesys ir judėjimas yra gyvastingumas, tegul neretai skausmingas, bet tikras, nesumeluotas.

Kalbantysis atviras sau, kitam, net tada, kai tyli: „Tuomet / mes žingsniuojam tylėdamai <...> Tuomet / mes / žingsniuojam murmėdami“ (Tęsinys / Judesio pagava, p. 73–74). Eilėraščiai – išpažintys, „ryte kremuoti / vakare nepalaidoti“ (p. 74). Išsisakymai tikri, „jų šaknys / ne žemėj / tik prie / dangiškos jūros“ (Pergalės diena / Rutin plius C, p. 79). Kalbėjimas žmogui – audringas žaibavimas, išsigiedrinimas po jo ir atgimimas, ypač tais momentais, kai supranta, kad yra ten, kur neturėtų būti, mato tai, ko neturėtų matyti, rašo tai, ko neturėtų rašyti.

Poezijoje pulsuoja gyvenimas – iliuzijų talpykla, gili bedugnė, todėl eilėraštis negali būti kitoks, „ką tik / išsikapstęs / iš sudužusios / svajonės skurdo“ (Jis / Panašus į mane, p. 81). Eilėraščių žmogui būti padeda meilė moteriai, nors ir permaininga, žiauri, „bet žmonės sako / minkštesnė / už giltinę“ (Neatsakyti klausimai / Sugrįžimai, p. 85). Meilė suteikia bendrystės jausmą, sušvelnina vienišumą, įkvepia gyventi: „du paukščiai / du mylintys paukščiai / čirškia savo lizde“ (Valandų darbas / Didelių žmonių gyvenime, p. 99). Kiti – svetimi, iš kurių reikia laukti netikėtumų, nuo jų atsiriboti, jų išsigąsti. Draugai poezijoje pasilieka amžiams.

Eilėraščių kalbantysis atviras ir pasaulio vėjams. Jis pats yra vėjų gaudyklė, joje spurda burė laivelio, kuriuo kaip Nojaus laivu išplaukia tolyn nuo pasaulinio tvano, tolsta nuo dvasinės griūties, susinaikinimo tvano. Žmogus jaučia Dievo dvelksmą ir kvėpavimą. Vėjai, audros simbolizuoja Dievo apreiškimą. Biblijoje „žodis „ruach“ <...> reiškia ir dvasią, ir dvelksmą, ir kvėpavimą. Dievo „ruach“ pasaulio pradžioje sklandė virš pirmykščių vandenų.“ (Biedermann, H. Naujasis simbolių žodynas. Vilnius: Mintis, 2002, p. 473.).

Žmogus yra Dievo kūrinys: „tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą.“ (Pr 2:7), todėl kalbantysis nėra visiškai vienišas. Jis yra arti Dievo, gaudo vėjus – Dievo apreiškimo ženklus, išpažįsta Jam savo klaidas, paklydimus ir klajones poezijos metaforomis, tyla. Neretai ir murma, negalėdamas perprasti egzistencijos ir trancendencijos slėpinių, rasti gyvenimo prasmę. Vidinės dykumos smėlynuose stengiasi neišduoti savęs klajonėse, neperdegti ir nesusinaikinti. Bet koks vidinis ar išorinis judesys pažadina iš sąstingio, stagnacijos ir veda begaliniu keliu į Dievą, į save ir iš savęs.