Ką iš tiesų transliuojame, kas nematoma gyvenimo statybų aikštelėse? Šiuolaikiškai debiutuoja sutrikusios tūkstantmečio kartos atstovas Jaunius Petraitis (agentūros „Black Florence“ partneris). Jis siūlo apsvarstyti, ką reiškia statyti gyvenimą ir save. Jo romanas „Tu kažką turi“ (leidykla „Lapas") kviečia skaitytoją susimąstyti: kas slepiasi už to abstraktaus žodžio „kažkas“? Šis romanas jau sulaukė skaitytojų dėmesio kaip šiuolaikinės pasiekimų visuomenės refleksija. Čia savęs ieško visi – nuo trinkelių klojėjų iki papildų platintojų.

Kodėl šis gyvenimo statybų romanas gali jus sudominti? Gal todėl, kad taip skubame dalytis įspūdžiais socialiniuose tinkluose, kaupiančiuose mūsų sociokultūrinį kapitalą? Gal todėl, kad gyvenimas vis dažniau užduoda klausimą: statyti ar užstatyti? Gal perstatyti? Gal todėl, kad rašytojai ieško skaitytojų, kurie juos ne tik perskaitytų, bet ir suprastų? Kaip ir gyvenime. Gal todėl, kad šiuolaikinė literatūra skatina mus apsvarstyti: turėti ar būti?

Kažkas negerai

Gyvename neapibrėžtumo ir nuolatinių kataklizmų sąlygomis. Viskas, kas bloga galėjo nutikti, rodos, jau nutiko. Viskas, ką galima išrašyti, išreklamuoti, jau pasiekė socialinius tinklus. Dirbtinis intelektas (DI) mūsų skaitmeninę visuomenę užtvindė pertekliniais tekstais ir vaizdais.

Kai kankina šis neaprėpiamas nerimas ir dirbtinio turinio perteklius, ieškome, į ką įsikibti. Vieni įsikimba į knygas, kiti jas pradeda rašyti, o dar kiti stato namą. Rašymas tampa to neaiškaus kažko išveika. Tačiau vis dar kankina klausimas: ar virtualusis pasaulis, kurį sukūrėme, tikrai nuobodus? Kad suvoktume J. Petraičio romano pasaulį, turime būti kantrūs ir užuominų paieškoti mūsų virtualiojoje kasdienybėje.

„Ar viskas nuobodu? [...] Tiesiog atrodo, kad turbūt buvo laikai, kai pasaulyje buvo daugiau, žinai, paslaptingumo ar panašiai. Štai atvyksti į šitokį kampelį, ir čia taip gražu. Bet nufotografuoji ir supranti, kad visi fotografuoja lygiai tą patį iš lygiai tos pačios vietos. Ką tik kvailam „Instagramui“ pridarei dar daugiau perteklinio turinio. Nebeišeina ir pasiklysti, nes save paprasčiausiai rasi „Google“ žemėlapiuose.“

„Baltasis lotosas“ (angl. „The White Lotus“)

Visos kartos žmonijos istorijoje galvojo, kad yra prarastosios, tik to neperteikdavo, nerašydavo romanų. Tikriausiai kolektyviškai nė viena karta nebuvo iš tikrųjų laiminga, nors ir kalbame apie tarpukario optimizmą. Tačiau koks čia oksimoronas – tarpukario optimizmas, kai gyvenime tarp karų? Greičiau tai nuolatinis nerimas, paslėptas po progreso skraiste. Norėčiau atverti jums Pandoros skrynią, bet ji jau seniai atverta. Pasaulis gyvena viename ilgame kare, pats su savimi. Kokius karus kariauja mūsų karta? Kokias ligas bando įveikti, kokių bando rasti vaistų?

Esame technologijų suformuoti simuliakrai, nors augome dar iki tinklaveikos. Mūsų komunikacija buvo sparčiai greitėjanti, nukirpome telefono laidus. Sumažinome atstumus tarp šalių, bet padidinome prarają tarp tikrojo pažinimo. Akceleravomės informacijos visuomenėje ir devalvavome susikalbėjimą, tokį tikrą. Benas Lastauskas sako, kad mes jau neskaitome. Gal ir skaitome, bet nebeiššifruojame kodų, paliekame šį darbą algoritmams, DI, o patys grimztame į vidinį nerimą.

Mus kankina tūkstantmečio kartos ligos.

Seenusitas (iš žodžių "sinusitas" ir angliško "seen" (matė), kurį galima sutikti susirašinėjant feisbuke, tai reiškia, kad kažkas pamato žinutę, bet į ją neatsako) – liga, kuri žaloja tūkstantmečio, interneto kabeliais surištą kartą. Rodos, jau pagavai santykį, bet čia jis greitai nutrūksta. Į santykį įsiterpė visai kiti kontekstai, buitis ir būtis, kiti pokalbiai, dienos darbai. Nebendravimo praraja tarp žmonių plečiasi, o galimybių suprasti vienam kitą tik mažėja. Kiekvienas seenusitas parbloškia mūsų kartą atgal į paauglystę, kada dar tik mokomės megzti santykius.

Apsimetėlio sindromas – liga, kuri pasireiškia nuolatiniu abejojimu savimi, bėgimu, darbų, mokslo krypčių, partnerių kaita. Tai sindromas, kurio paveikti nuolat balansuojame tarp to, kokiais apsimetame, ir to, kokiais iš tiesų norime būti. Apsimetėliai niekada nebūna savimi.

Perdegimas – visi gyvename išdegusio galimybių miško viduryje, patys užuodžiame, kaip smilksta mūsų plaukai, oda. Esame nuolat pavargę, niekada nepailsėję. Kad pabėgtume nuo nerimo, atostogų mums neužtenka.

Baimė praleisti (FOMO) – technologijų sukeltas nerimas, kai aplink mus daugybė pranešimus skleidžiančių prietaisų. Jų prieinamumas sukelia euforiją, bet dažniau intelektinės būklės pablogėjimą, dažnai susijusį su prastos kokybės turinio vartojimu (angl. brain rot). Mūsų smegenys supuvo nuo netikrų naujienų, nuomonės formuotojų, dirbtinio turinio.

Baimė pamesti telefoną, nomofobija (angl. no mobile phone phobia).

Išsikraunantys išmanieji įrenginiai.

Išsikraunantis žmogus.

Prisijungę ir atsijungę tuo pat metu.

Bet kuri socialinė interakcija gali tapti reklama arba keliu į savirealizaciją.

Savirealizacijos labirinte

Šiandien kabinamės ne į kitą žmogų, o į dirbtinius kalbos modelius – jie tampa mūsų terapeutais, diagnostikais. Reklamos mums bruka pagalbos sau kursus, geriausias mūsų versijas, tinklinę rinkodarą.

Esame įkalinti savirealizacijos labirintuose, gaudome dopaminą socialiniuose tinkluose paviešinę dar vieną įrašą, kuriame savo asmens prekių ženklą. Susikūrę palankią terpę, kelių mygtukų paspaudimais ir toliau žaidžiame gyvenimą.

Mūsų tūkstantmečio karta – betono vaikai, užaugę tarp garažų ir sovietinių daugiabučių, – daug vilčių dėjo ir vis dar deda į savirealizaciją, stato gyvenimą be instrukcijų. J. Petraitis perteikia ekologiškumo ir egocentriškumo kurstomą soc. realizmą (socialinių tinklų, o ne sovietinės ideologijos paveiktą). Apie pasiekimų ir nuovargio visuomenę filosofiškai rašė Byung-Chul Hanas. J. Petraičio pasaulyje žymiai lengviau suvokti rinkodaros, komunikacijos pasaulyje įkalintus personažus – jų troškimą kažką turėti arba kažkuo būti. Nesvarbu, ar turi tik garažą Aleksote, ar užmiesčio vilą su vaizdu į mišką.

Galbūt tie, kurie ieško poetiškumo ir kanoninio literatūriškumo, šioje knygoje užklius tik už tragiškomiškų personažų ir buitinės jų kalbos slenksčio, bet lengva romano forma slepia dar šį tą. Jauniaus kalba – tik pirminis sluoksnis, fasadas, už kurio reikia paieškoti vidinės skirtingų personažų motyvacijos.

Turėti ar būti?

Gyvenimo statybų romanas pasakoja ne tik apie namo statybas, bet ir apie savikonstrukciją, vidinį remontą. Kiekvienas iš mūsų susiduriame su egzistencinėmis krizėmis, kurios reikalauja dar vieno euroremonto.

Populiariosios psichologijos knygoje „Liūdnos smegenys“ užduodamas esminis klausimas: kodėl taip gerai gyvendami taip blogai jaučiamės? Materialus perteklius sukelia emocinį nepriteklių. J. Petraičio romane ne visi personažai iš tiesų gyvena pertekliaus sąlygomis. Jie stato gyvenimą be instrukcijų, jie trokšta turėti, įprasminti save skirtingomis formomis.

Šio romano personažų tarpusavio santykiai taip pat paremti vartojimo algoritmais. Jie savinasi statybines medžiagas ir neranda rišamosios medžiagos, kuri padėtų susikalbėti. Socialiniai tinklai sukūrė iliuziją, kad bus daug lengviau suprasti, pažinti vienam kitą. Vis dėlto didžiulis viešumas, rinkodaros principais paremtas bendravimas atvėrė prarają. Likome įkalinti tarp noro kažką turėti arba kažkuo būti.

J. Petraitis tragikomišku stiliumi stato siužetą kaip namą, į kurį telpa šaržuoti šiuolaikinio gyvenimo personažai. Vienas iš jų – marketingistas idealistas Gojus, kuris kaip Volstrito vilkas bandys parduoti jums tušinuką. Gal jis tėra idealistas, o visi kiti – pardavimo vadybininkai?

Kas yra gojus?

Pagal lietuvių kalbos žodyną – nedidelis, gražus miškelis, giraitė; tamsus, prastas žmogus.

J. Petraičio debiutiniame romane Gojus, pagrindinis knygos veikėjas, per meditaciją ir miško terapiją bando išgyventi savo Jėzaus Kristaus amžiaus krizę. Užkietėjęs rinkodaros specialistas mėgina suprasti: ko dar trūksta jo gyvenime? Ar nedidelio, gražaus miškelio paunksnės, o gal namo su vaizdu į jį? Kaip žada knygos anotacija, tai istorija (o gal istorijos) apie gyvenimo statybas ir statybininkus, legalius ir nelegalius būdus save įprasminti. Kas prasmę suranda po trinkelėmis, kas uogienių sandėliuke, o kas kitiems prasmę bando parduoti žodžiais, veiksmais ir apsileidimais. Jei gerai panagrinėsite visų knygos presonažų motyvacijas ir psichografijas, suprasite, kad jie visi, nors ir pasislėpę po šiuolaikiniais šaržais, yra tokie pat kaip ir mes – sutrikę žmonės. Ar visi tikrai tokie tamsūs ir prasti žmonės?

Mylėti ar palaidoti?

Iš Pietų Korėjos kilęs filosofas Byung-Chul Hanas „Eroso agonijoje“ iškėlė mintį, kad ir meilė šiandien paremta tais pačiais vartojimo ir naudos principais. Jis kalbėjo apie meilės negalimybę, platoniškumą, kito nepasisavinimą kaip sprendimą ar bent jau kelią į besąlygišką meilę.

Būtent meilės trūkumas kankina daugumą J. Petraičio personažų. Viena iš Gojaus užsakovių bando panaikinti kūnišką meilę, visiškai emancipuoti moteris. Dar vieno sekso prietaiso paleidimas į rinką tik dar labiau padidina prarają tarp žmonių, stiprina individualizmą. Rodos, tarpusavyje susiję personažai nejaučia jokios bendrystės. Knygos pabaigoje viskas pasikeičia: tai, kas prarasta statybų metu, atranda prasmę, naują tikslą naujose formose, kažkur po trinkelėmis, su vaizdu į mišką.

„Tu kažką turi“ – tai ne tik pavadinimas. Tai klausimas. Tai provokacija. Tai bandymas skaitytojui pasakyti: gal ir tu kažką turi, net jei dar nežinai, ką.