K. Kirtiklis: jei tikėtume socialiniais tinklais, Lietuvoje niekas nevalgo koldūnų

„Tada atėjęs į prekybos centrą nesuprantu, kodėl ten pardavinėjami žuvies piršteliai – juk jų niekas nevalgo“, – juokauja filosofas.

– Kaip manote, privatumas šiandien yra vertybė ar atgyvena?

– Jeigu privatumą suprasime kaip teisę turėti savo gyvenimą, tai jis nėra nei vertybė, nei atgyvena, jis tiesiog yra. Klausimas, kiek tą privatumą padarome atvirą, kiek esame pasiruošę komunikuoti apie tai, kas vyksta aplink mus. Apskritai nemanau, kad žmonės yra atsisakę privatumo, juk yra dalykų, kurių nenorime atskleisti kitiems, pavyzdžiui, kai dainuojame duše. Manau, kad turėti savą, uždarą sferą ir kai kurių dalykų neviešinti yra normalu.

Privatumas niekur nedingo, greičiausiai jis transformavosi, todėl vargu ar jis yra atgyvena, bet negalima teigti, kad jis yra vertybė. Galima sakyti, kad kai kurie žmonės jį suvokia kaip vertybę, bet ne tokią, dėl kurios norėtųsi kovoti, didingai ginti ar apibrėžti įstatymais. Manau, kad privatumą galima apibūdinti kaip vertę. Vertybė – tai, ką esu pasiruošęs ginti, o vertė yra tai, kam aš suteikiu kokią nors prasmę. Todėl, manau, kad privatumas ir yra vertė, dalykas, kurį žmonės vis dar laiko geru.

– Ar atsivertęs „Facebooką“ vis dar manote, kad privatumas yra vertė?

– Visiškai. Ką jūs galite sužinoti iš „Facebooko“ apie kokį nors žmogų?

– Labai daug: ką valgo, su kuo, kur eina, kur būna, kuo užsiima, ką galvoja, ką jaučia...

– Tikrai? Manau, kad galite sužinoti tik tai, ką žmogus nori papasakoti apie save. Visada yra dalykų, kurių neatskleidžiame, socialiniai tinklai, pavyzdžiui,  „Facebookas“ ar „Instagramas“ – geras būdas kurti savo gyvenimą, jį rodyti, išryškinti vienas ar kitas sritis, bet, jei tikėtume viskuo, ką žmonės ten rašo, Lietuva turėtų būti laimingiausia pasaulio šalis, kurioje visiems viskas gerai, visi dalyvauja „vou“ vakarėliuose ir valgo puikius patiekalus. Tada atėjęs į prekybos centrą nesuprantu, kodėl ten pardavinėjami žuvies piršteliai – juk jų niekas nevalgo, bent jau nesu jų ar koldūnų matęs (koldūnai pasirodo kitokiame kontekste) nuotraukose socialiniuose tinkluose. Yra daugybė dalykų, kurie – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, neatsispindinti socialiniuose tinkluose.

– Matomi tik teigiami, gražų įvaizdį kuriantys pranešimai?

– Galima parodyti dramatiškumo, herojiško liūdesio, bet įprastai socialinių tinklų veikėjo portretas kuriamas gana gražus. Naudojimasis „Facebooku“ yra tarsi išėjimas į gatvę: nusiprausiame, apsirengiame ir išėję sutinkame daugybę matytų ar geriau pažįstamų žmonių. Nesakome, kaip iš tikrųjų jaučiamės, kas dedasi mūsų širdyse ir galvose. Socialiniai tinklai – išėjimas į sceną, viešumą, kur galime save demonstruoti. Kiek ten privatumo – niekas nežino, bet, man atrodo, kad nedaug.

– Ką šiandien reiškia būti matomam socialiniuose tinkluose? Galime pastebėti, kad socialiniuose tinkluose kai kurie žmonės labiau linkę viešinti detales apie save.

– Suprantama, vieni žmonės labiau linkę pasakoti istorijas apie save. Pagalvokite apie grupę draugų, sėdinčių prie stalo. Visi jie skirtingi: vieni kalba daugiau, kiti – mažiau. Žmonės, bijodami ar nenorėdami pakliūti į socialinę atskirtį, lankosi socialiniuose tinkluose, beje, patiriamas nemažas spaudimas juose lankytis.

– O kas spaudžia?

– Visuomenės nuomonė pasakyti ir viską, ir nieko. Vyrauja kutlūrinė nuostata, kad reikia ten būti, tu jauti spaudimą ten lankytis, nes visa informacija, nori to ar ne, atsiduria socialiniuose tinkluose. Socialinius tinklus žmonės naudoja norėdami gauti informacijos. Jie ten lankosi, bet nebūtinai nori pasakoti apie save, jie tylūs, nes gal jiems tiesiog patinka klausytis.

Pripažinkime, kad srautas „o, koks aš“, „o, kaip šaunu“ kai kuriuos žmones smukdo, jie galvoja – velnias, gal aš geriau patylėsiu, juk nieko didingo mano gyvenime nevyksta. Nors iš tikrųjų jis tiesiog nemoka įtaigiai pasakoti apie tai, kas vyksta jo gyvenime, dėl to renkasi tylą. Lygiai taip pat yra prie stalo – vieni žmonės tiesiog moka pasakoti istorijas apie save ar laiku įterpti kokį nors juokelį, kiti – ne.

– Gal toks žmogus palieka vakarėlį, bet socialiniuose tinkluose to padaryti nepavyksta.

– Jei paliekate vakarėlį, socialiniuose tinkluose irgi galite jį palikti. Per pokalbį prie stalo į jus žiūri keistai, o čia tiesiog galite tyliai tūnoti kamputyje ir į jus niekas nežiūrės.

– Ar nėra taip, kad šiandien būti matomam reiškia egzistuoti?

– Manau, kad tai keistos socialinių tinklų ideologijos klausimas – būti matomam reiškia egzistuoti, bet kaip tapti matomam, pradėti skaičiuoti draugus, sekėjus ir tuos, kuriems patinka tai, ką  rašau ar kaip juokauju? Iš tikrųjų tokių žmonių nėra daug, tiesiog mes dažnai linkę patikėti tokia socialinių tinklų rinkodara. Esą anksčiau nebuvo nieko, bet, pasirodžius socialiniams tinklams, viskas tapo nauja – draugus renkamės kitaip, vienu mygtuko paspaudimu galime nebedraugauti, keičiasi net kalba, tarsi pradedame kalbėti ir mąstyti aforizmais. Taip yra dėl milžiniško technologijų keliamo poveikio.

Kažin ar keičiantis technologijoms įvyksta revoliucija. Privačius dalykus skelbti viešoje erdvėje pradėta gana seniai, maždaug prieš 500 metų, pavyzdžiui, „mąstau, vadinasi, esu“, „idėjos gimsta ir atsiranda mano galvoje, todėl aš galvosiu, kaip jas perduoti“. Nuo to laiko pradėjome kurti save, rūpintis savimi, savo vidiniu pasauliu.

Pasaulyje nuolat daugėja žmonių ir vis daugiau tų, kuriems reikia papasakoti apie save, deja, padaryti tai akis į akį tampa vis sudėtingiau. Socialiniai tinklai padeda save pristatyti kitiems, suteikia galimybę turėti daugybę ryšių (žinoma, ne visi jie yra stiprūs, dėl to juos reikia kažkaip išlaikyti, pasirinkti tam tikras bendravimo priemones). Manau, jie daug ką pakeitė ir niekada nebus taip, kaip anksčiau, socialiniai tinklai – vaisius, išdava, padarinys, pasekmė mūsų nuoseklaus judėjimo. Dėl individo „išradimo“, jo savikūros problemų, nežinojimo, ką daryti, kaip apie tai papasakoti, šis judėjimas tapo greitesnis. Akivaizdu, kad pasakoti norisi ir reikia, juk kokia prasmė save kurti, jei tu tik pats sau gražus. Romantikai į žmogų žiūri kaip į meno kūrinį, todėl tą meno kūrinį reikia kažkaip iškomunikuoti. Reikia save eksponuoti.

– Sakote, kad revoliucijos nėra, bet Umberto Eco yra sakęs, kad „žmonijos istorijoje šnipinėjamieji pirmąkart bendradarbiauja su šnipais, palengvindami jų darbą, ir iš to patiria pasitenkinimą, nes kažkas mato jų egzistavimą, ir nesvarbu, ar tai kvailių, ar nusikaltėlių egzistavimas“.

– Čia tas šnipinėjimas labai keistas.

– Eksponuojame save vildamiesi, kad mus įvertins, pastebės, mumis grožėsis. Taip pat yra tų, kurie laukia tų eksponatų, nori juos apžiūrėti ir įvertinti.

– Kyla klausimas, ar tai šnipinėjimas. Ar einame į meno parodą šnipinėti? Galbūt, jeigu ten kažkur yra užšifruotas pranešimas. Ne visai sutikčiau su šia U. Eco mintimi. Tai nėra paslapčių išpasakojimas – tai savikūros, savęs realizavimo, savęs transliavimo procesas. Paslaptys – tai, ką galima šnipinėti, jos pasislenka kitur. Žmonės turi paslapčių – spintoje vis dar yra skeletų.

– Nepaisant visa sekančių kompiuterinių algoritmų ar palydovų?

– Taip. Manau, tiesiog pradedi apie tai galvoti kaip apie nepadorius, nepasakojamus dalykus. Žmonės vis tiek kažką pasilieka sau, nuslepia.

– Kokie dalykai nepasakojami? Žiūrint į viešąją erdvę, atrodo, kad tokių dalykų beveik nelikę.

– Kas galėtų kenkti mano geram įvaizdžiui? Galima kalbėti apie silpnumą – kaip man buvo sunku, koks sielvartas mane slėgė. Bet yra tokių silpnumo akimirkų, po kurių net pats nejaukiai jautiesi. Tai – nepritapimas, nesuvokimas, pažeidžiamumas, kurio nesugebi paversti savo stiprybe. Anksčiau galvodavome – nieko čia tokio („errare humanum est“ – klysti žmogiška), o dabar esame linkę apie tai nepasakoti. Tai, regis, pagrindinė paslaptis, dalykas, kurį reikia šluoti po kilimu ir niekam nerodyti.

– Kokių dar skeletų yra? Ko niekada neišvysime socialiniuose tinkluose?

– Sakyčiau, tokių dalykų, kuriems išreikšti neturime priemonių. Tai galėtų būti visai nekalti dalykai, nieko gėdingo ar nepadoraus, neprisidedančio prie įvaizdžio stiprinimo, bet, kaip minėjau, socialiniai tinklai nekelia revoliucijos – jie tiesiog siūlo kitas priemones, kitą komunikacijos įrankių dėžę. Iš tos dėžės trauki tai, kas ten yra, nes dabar priemonių daugiau nei anksčiau. Pavyzdžiui, nuotaiką gali išreikšti kokiu nors muzikos kūriniu, sakyti, kad jis sukasi galvoje nuo ryto ir kažkaip praskaidrino dieną. Arba priešingai – jaučiu sielvartą prisiminęs šią dainą. Galiu kelti nuotraukas ir rašyti tekstus.

Iš tikrųjų yra labai daug dalykų, kuriais galima papasakoti apie save. Žinoma, yra dalykų, kurie neišsprūsta, nepasiduoda, jų negali sugriebti turimais įrankiais. Yra emocinių niuansų, kurie kai kam svarbūs, bet neįmanoma jų iškomunikuoti, pavyzdžiui, begalinio džiaugsmo, meilės, susižavėjimo saulėlydžiu.

Niekada neturėjau priemonių atsiskleisti žmogui, kuris man labai brangus, artimas, su kuriuo pokalbiai visada sklandūs, su kuriuo vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Tikrumas, kad mes vienas kitą gerai suprantame, yra toks norimas, pageidaujamas, spėjamas, kad kyla problema. Pojūčiai, jausenos, mintys, mąstymas – viskas yra žmogaus galvoje. Jei mano pašnekovas lygiai toks pats individas su savais pojūčiais, mintimis ir mąstymu, ar įmanoma jam sukelti visiškai tokias pačias idėjas?

– Komunikacijos procesas gana sudėtingas. Bendraudamas su žmogumi akis į akį, jauti balso intonaciją, matai, ar skruostai nerausta iš susijaudinimo, stebi kūno kalbą. Socialiniuose tinkluose tai sunkiau padaryti. Ar dėl šių priežasčių galime pranešimų srautą socialiniuose tinkluose suprasti iškreiptai ar klaidingai?

– Įdomu. Susimąsčiau, kiek žmonės, rašantys socialiniuose tinkluose apie savo įspūdžius, kuriantys save, norėtų būti suprasti teisingai, kiek norėtų atskleisti tiesos apie save. Čia kalbame apie kažkokį savo įvaizdį. Tada tiesiog imi tas priemones, kurios tau duotos, įrankius, kurie tau prienami, ir bandai apie save pasakoti.

Kartais labai juokinga matyti, kaip žmonės kavinėse sėdi įnikę į savo telefonus. Vienu metu jie yra keliuose pasauliuose. Jie šnekasi tarpusavyje, bet tuo pačiu metu bendrauja su daugybe kitų žmonių.

Ar nenukentėjo komunikacijos kokybė? Sakyčiau, kad tiesiog dabar žmonės bendrauja kitaip. Man maloniau, kai su manimi sėdintis žmogus nedalyvauja dar trisdešimtyje pokalbių. Žinoma, nesakau, kad aš esu teisingas, geros ir tyros komunikacijos specialistas, o tu – niekšelis ir dabar blogai su manimi elgiesi. Ne toks moralinis aspektas. Aš į tai žiūriu kaip į savo užgaidą, sakau – žiūrėk, esu truputį senamadiškas, vintažinis, man taip patinka.