A. Jurašius: man svetimas įsivaizdavimas, kad rašydamas gelbėji pasaulį

– Tai kas jūs vis dėlto esate – labiau rašytojas ar vertėjas? O jei rašytojas – tai kieno: vaikų ar suaugusiųjų?

– Abi veiklos stipriai susipynusios tarpusavyje ir mano tapatybės į atskirus polius tikrai neskaido. Rašymas – labiau saviraiškos priemonė, bet versdamas gerą tekstą tampi savotišku bendraautoriu. Be to, laikotarpiais, kai pats nerašai, vertimai yra geras būdas, taip sakant, palaikyti „sportinę formą“. Gal net kiekvienam pradedančiajam rašyti būtų į naudą išbandyti šią veiklą: vertėjas yra turbūt geriausias ir įdėmiausias skaitytojas pasaulyje, nes apčiupinėja kiekvieną knygos žodį ir sakinį. Tai geras būdas išnarstyti kūrybinę virtuvę; suprasti, kaip rezgama intriga, kaip kuriami charakteriai, koks yra vykęs ar nevykęs dialogas.

Skaidyti save į vaikų ir suaugusiųjų rašytoją taip pat sudėtinga: manau, tam tikros tendencijos ar skiriamosios žymės išlieka nepriklausomai nuo to, kokiai auditorijai rašai tekstą. Kitas dalykas, kad, be „Akmenukų pasakų“, turbūt ir nesu parašęs išimtinai vaikams skirtų kūrinių. Tarkim, knygoje „Naktis su raktininku“ bandžiau dekonstruoti sustabarėjusį pasakos žanrą ir plėtoti temas, tradiciškai nagrinėjamas suaugusiųjų literatūroje. Arba štai knygoje „Pypas ir jo nutikimai“ veikia „filosofas“ Šurum Burum, kuris visur kaišioja žodį „savaime“: be abejo, ne visi vaikai supras, kad tai ironiška aliuzija į Imanuelio Kanto „daikto savaime“ koncepciją, bet skaityti ir suvokti pagrindinę naratyvo liniją, manau, tai netrukdo.

Slidžiausias dalykas šiame kontekste turbūt tai, kad vaikų rašytojo etiketė gali uždėti tam tikrą žymę ant suaugusiesiems skirtų tekstų. Tarkim, mažai kas žino, kad garsioji Agatha Christie rašė ir eilėraščius: neskaičiau jų, tad neįsivaizduoju ir lygio, bet esu tikras, kad net jei jie būtų genialūs, niekas į juos nežiūrėtų rimtai, nes tai juk rašyta detektyvų karalienės. Man labiau prie širdies tarpinis modelis. Kad ir mūsų Kazys Saja: puikių knygų vaikams autorius, bet kartu jo „Ubagų sala“, mano galva, yra vienas geriausių dalykų, nutikusių mūsiškėje suaugusiųjų literatūroje sovietmečiu.

– Vertimas reikalauja tikslumo, kūryba – vaizduotės. Ar šiedu dalykai neperžengia vienas kito ribų ir jūsų galvoje nesusimaišo? Iš kokių kalbų ir kokio pobūdžio literatūrą verčiate? Kas sunkiausia vertėjo kelyje?

– Manau, tikslumo ir vaizduotės reikia abiem atvejais: verčiant pasitaiko sakinių, kurių sklandžiai neperteiksi, jei nepasitelksi kūrybiškumo, o rašant minties ir žodžio tikslumas taip pat dar niekam nepakenkė.

Verčiu iš anglų ir rusų kalbų. Išverstų knygų sąrašas, atrodo, jau artėja prie 40-ies, tad per karjerą pasitaikė visko: nuo magiškosios fantastikos romanų iki akademinės literatūros. Knygos vertimas trunka tris keturis mėnesius, tad gavęs pasiūlymą pirmiausia žiūriu, ar tas tekstas man pačiam nors kiek aktualus, nes tokį ilgą laiką leisti pasaulyje, kuriame tau visiškai neįdomu, būtų tikra kankynė. Taigi vertimai daugmaž atspindi mano interesų ratą: operos istorija, paauglystėje mėgtas ir iki šiol nostalgiškų sentimentų keliantis Jackas Londonas, istorinė monografija apie komančių gentį, rusų literatūros klasikas Leonidas Andrejevas, garsių istorinių asmenybių kalbų rinkinys, knygos apie Šumero ir Egipto kultūrą ir istoriją, apie povandeninį šnipinėjimą šaltojo karo laikais...

Kartais naudoju vertimus ir kaip savotišką ideologinės kovos formą: esu išvertęs knygų apie tai, kaip Putinas Rusijoje sunaikino laisvą žiniasklaidą, kaip susidorojo su Michailu Chodorkovskiu, apie Rusijos mafijos sąsajas su valdžios struktūromis. Versti galbūt nebuvo itin įdomu, bet tai vis šiokios tokios pastangos prisidėti prie teisingo reikalo. Deja, knygų poveikis ribotas ir nemažai daliai visuomenės prireikė karo Ukrainoje, kad pamatytų tai, apie ką kai kurie žmonės kalbėjo ir rašė jau 20 metų.

Sunkiausia vertėjo darbe galbūt tai, kas kartu ir geriausia: joks viršininkas su bizūnu rankoje už nugaros nestovi, tad bet kada gali nutarti, kad, tarkim, oras darbui per geras ir šiandien tau išeiginė. Kartais reikia nemažai valios, kad nepasiimtum tų išeiginių per daug.

Bet kokia kūryba turbūt kyla iš įsitikinimo, kad esi kitoks nei aplinkiniai, kad matai pasaulį savaip. Žinoma, tai šiek tiek egocentriška, bet kartu ir neišvengiama.

– Nors sakot, kad profesionaliu rašytoju tapti nesiruošiate, bet kurti jums sekasi puikiai. Prieš keletą metų „Akmenukų pasakos“ buvo išrinktos Metų knyga, šįmet vėl sublizgėjote „Žąsino Gagio kelionėmis“, patekusiomis į geriausių 2021-ųjų knygų vaikams ir paaugliams lentyną. Skaitant atrodo, kad jūsų akys mato, o ausys girdi visiškai kitaip nei daugelio iš mūsų. Gal tuos pojūčius kažkaip specialiai lavinate?

– Bet kokia kūryba turbūt kyla iš įsitikinimo, kad esi kitoks nei aplinkiniai, kad matai pasaulį savaip. Žinoma, tai šiek tiek egocentriška, bet kartu ir neišvengiama: koks apskritai būtų tikslas rašyti, jeigu pasaulį matytum kaip visi ir tavo tekste nebūtų nieko savito. Literatūra, kinas, opera ir turbūt bet kokia kita meno forma nagrinėja situacijas, griaunančias kasdienybės rutiną. Kai kurios iš tų situacijų pažįstamos visiems ir jau seniai yra nuvalkiotos masinės kultūros (meilės trikampiai, žmogžudystės, karai ir t.t.). Bet yra aibė smulkesnių kasdienybės lūžių, savotiškų „duobių“ realybėje, kurias pastebėti ir atskleisti turbūt ir yra menininkų misija. Tik, žinoma, čia jau kartais kyla pavojus nusismulkinti ir aprašinėti „duobes“, neturinčias jokios universalesnės prasmės ir aktualias tik autoriui.

Vaizduotės kažkaip ypatingai nelavinu – ji yra, ir tiek. Jeigu kada nors išseks, tiesiog neberašysiu. Apskritai man svetimas kūrybos forsavimas ir įsivaizdavimas, kad rašydamas mažų mažiausiai gelbėji pasaulį. Pamenu, po sovietų žlugimo pasipylė įvairių poetų verkšlenimai apie tai, kad jie buvo priversti garbinti Leniną ar kolūkius, nes kitaip nebūtų išėjusi jų knyga. Tuo metu buvau dar paauglys, bet jau tada stebėjausi tokiu susireikšminimu. Na, neišeis tavo knygutė – ir kas čia tokio? Bent sąžinę turėsi švarią.

Man giliai įstrigo, atrodo, daugmaž tuo pačiu laikotarpiu kažkur skaityta Tomo Venclovos mintis, kad mūsų literatūroje yra per daug žmonių, be kurių ji puikiausiai galėtų apsieiti. Manau, visai sveikas požiūris, tad stengiuosi nepamiršti, kad ir pats galbūt patenku į šią kategoriją.

– Kaip pasitikrinate savo sukurtas istorijas – ar prieš nunešdamas galutinį knygos variantą į leidyklą, paskaitote tas istorijas dar kam nors?

– Kokios nors ypatingos rankraščių testavimo sistemos nesu sugalvojęs. Paprastai turiu labai aiškią teksto viziją, o ir šiaip nesu priklausomas nuo nuomonių iš šalies, tad ypatingo poreikio tikrintis neiškyla. Išimtiniais atvejais, kai abejoju dėl vieno ar kito niuanso, parodau rankraštį žmonėms, kurių literatūrine nuovoka pasitikiu, bet ne tiek tikėdamasis patarimų, kiek norėdamas pažiūrėti, ar jiems užklius tos vietos, kurios man kelia abejonių.

Tiesa, artimiausiu metu turbūt padarysiu šiokią tokią išimtį: kartais prisėdu prie apysakos paaugliams, o tai gana specifinė auditorija ir nesu tikras, ar gerai ją pažįstu. Taigi, sukasi mintis surinkti kuopelę jaunų žmonių ir pažiūrėti, ar būsimoje knygoje nagrinėjamos temos jiems aktualios, ar man apskritai pavyko užčiuopti šios kartos pulsą.

– Kalbame apie dabartinius vaikus ir paauglius kaip apie visai kitokią kartą, kuriai kur kas įdomesnis informacinių technologijų raštingumas nei gimtoji kalba ar literatūra. Kaip patartumėte lavinti šios kartos vaizduotę, meilę knygai, o ne telefonui, kompiuteriui?

– Priklausau turbūt paskutinei kartai, kuri augo be kompiuterių ir lakstė po kiemus su lankais žaisdama Robiną Hudą ar indėnus. Bet ypatingos nostalgijos tiems laikams nejaučiu ir spėju, kad, esant galimybei, mielai savo lanką būčiau iškeitęs į kompiuterinį žaidimą. Manau, telefonai ir kompiuteriai apskritai pernelyg demonizuojami: kiek tenka susidurti su šiuolaikiniais vaikais ar paaugliais, tikrai nepasakyčiau, kad jų vaizduotė  prastesnė. Greičiau jau priešingai: jų akiratis kur kas platesnis nei suaugusiųjų tada, kai knygos buvo bene vienintelė prieinama laisvalaikio praleidimo forma. Tiesa, kartais atrodo, kad tas dabartinio jaunimo akiratis truputį vikipedinis: žino apie daug ką, bet apie viską paviršutiniškai, tačiau tai nebūtinai reiškia ką nors blogo.

Dabartiniai vaikai kuo mieliausiai skaito, tik jiems reikia pasiūlyti kažką įdomaus ir aktualaus, o ne „Antanuko rytą“ ar „Motulė paviliojo“.

Galbūt bus keista tai girdėti iš rašytojo, bet manau, kad knygų skaitymas apskritai kiek perdėtai išpūstas ir sudvasintas. Tradiciškai knygoms suteikiamas moralinio mokytojo ir vedlio vaidmuo, bet juokinga manyti, kad neskaitantis žmogus yra bukesnis ar blogesnis. Man atrodo, kad paprasčiau ir teisingiau literatūrą vertinti tiesiog kaip pramogą – bent jau nenusivilsi, kai gatvėje tau koją pakiš žmogus, po pažastimi besinešantis „Don Kichotą“ ar „Brolius Karamazovus“. Štai sovietų laikais vienoje barikadų pusėje vaikai augo žiūrėdami „senąją, gerąją“ animaciją, kitoje – filmukus apie tokį cholerišką ir kampuotą personažą ančiuką Donaldą. Bet tų visuomenių pilietiškumo ir sąmoningumo lyginti turbūt net neverta. Svarbiausia vaiko raidai, manau, tai, kokį gyvenimą jis mato namuose ir gatvėje, o ne televizoriaus ekrane ar knygų puslapiuose.

Kitas dalykas, kad, tarkim, ažiotažas dėl knygų apie Harį Poterį puikiai parodo, jog dabartiniai vaikai kuo mieliausiai skaito, tik jiems reikia pasiūlyti kažką įdomaus ir aktualaus, o ne „Antanuko rytą“ ar „Motulė paviliojo“. Žodžiu, per jėgą brukti vaikams knygų tikrai nereikia: bus vidinis poreikis – ir neraginami užsirašys į artimiausią biblioteką.

– Ar didelė šių laikų dovana jums, kaip rašytojui, vertėjui, yra kompiuteris? O gal mieliau kringeliotumėte tiesiog ranka arba taukšėtumėte spausdinimo mašinėle? Ar sergate feisbuko, instagramo liga?

– Savo raštą ir pats sunkiai perskaitau, tad kompiuteris, be abejo, yra tikras išsigelbėjimas. Ir šiaip versti ranka, nuolat vartant popierinio žodyno puslapius, būtų tikras lažas. Net neįsivaizduoju kaip kadaise dirbdavo kolegos. Taigi, ir verčiu, ir rašau kompiuteriu. Vienintelė išimtis – poezija. Retokai prie jos beprisėdu, bet kai tai nutinka, visada rašau ranka.

Spausdinimo mašinėlę viename Vilniaus antikvariate buvau nusipirkęs studijų laikais, bet labiau dėl egzotikos ir senų laikų kvapo, o ne tikram rašymui. Tiek iš jos naudos ir buvo: stovėdavo bendrabučio kambaryje ant stalo, į ją visada būdavo įkištas lapas ir kiekvienas užėjęs galėdavo parašyti, kas užeidavo ant seilės. Ilgainiui tai virto savotišku metraščiu: diskutuodavome ten apie poeziją, gyvenimą ir visa kita, dažnai net nežinodami, kam oponuojame ir kas rašė prieš tai esančią pastraipą. Atrodo, esu tuos lapus kažkur išsaugojęs, pačiam dabar būtų įdomu paskaityti.

Socialiniuose tinkluose atsidūriau, kai kadaise verčiau juos analizuojančią knygą. Joje buvo iškelta mintis, kad prisiregistruoti ten verta vien todėl, kad kas nors kitas nepadarytų to tavo vardu. Naudoju socialinius tinklus labiau kaip komunikacijos priemonę, taigi liga to tikrai nepavadinčiau. Daugeliu požiūrių tai šauni platforma su įdomiomis galimybėmis, bet nei pats ten esu aktyvus, nei stebiu, kas kokio dydžio ridiką savo darže užaugino.

– Ar lengvai gimsta jūsų istorijos vaikams, suaugusiesiems? Kaip jas prisišaukiate? Gal visur, kur einate, nešiojatės užrašų knygutę, diktofoną? Jei taip – kokių auksinių minčių šiuo metu ten rastume?

– Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems skirtų knygų gimimas prasideda nuo koncepcijos apgalvojimo: apie ką bus kūrinys, kokias idėjas noriu išreikšti, kokie bus personažai ir veiksmo erdvė. Kad ir tos pačios „Akmenukų pasakos“: viskas prasidėjo nuo minties, kad kiekvienas akmenukas turi savo istoriją. Tada atrinkau kažkokių asociacijų keliančius pavyzdžius, sugalvojau kiekvienam iš jų po siužetą, galiausiai beliko visa tai užrašyti. Šitas idėjų žvejojimas ir apmąstymas yra ilgiausia ir sudėtingiausia proceso dalis. Pats rašymas dažniausiai einasi lengvai, be jokių ypatingų kūrybinių kančių.

Nei diktofono, nei užrašų knygytės nesinešioju, nes nebūna taip, kad kasdien šautų į galvą po genialią mintį. Tiesiog turiu namuose atskirą sąsiuvinį, į kurį užsirašau idėjas ar siužetus. Kai jo nėra po ranka, nuplėšiu cigarečių pakelio viršutinę dalį ir ten užsirašau kodinį žodį, pagal kurį paskui prisimenu idėją.

Auksinių minčių tame sąsiuvinyje vargu ar pavyktų rasti, nes, kaip jau minėjau, tai labiau štrichai ir bendro pobūdžio apmatai. O ir užsirašinėju ne tik savo mintis, bet ir viską, ką pastebiu įdomaus. Tarkim, kadaise viename naujienų portale užkliuvo straipsnio pavadinimas: „Lenkų ugniagesiai iš vandens ištraukė 18 girtų šernų“. Sąmoningai neskaičiau paties straipsnio, kad nenusivilčiau ir nesužinočiau galbūt visai paprasto ir proziško šio nutikimo konteksto, bet patį pavadinimą užsirašiau. Nežinau, ar jį kur nors panaudosiu, bet gal tam ir nėra reikalo: šis pavadinimas jau pats savaime yra tarsi miniatiūrinė novelė, o ir šiaip smagu kartais įsivaizduoti upėje šėlstančius girtus šernus ir šiuo opiu reikalu susirūpinusius lenkų ugniagesius.

– Neseniai prisimatavote ir dar vieną – dramaturgo – eilutę. Turiu omeny jūsų kūrinį „Pypas ir jo nutikimai", tapusį šauniu spektakliu paaugliams. Kol kas jį galėjo matyti tik sostinės žiūrovai, o gal yra minčių atvežti jį į Kauną?

– Tiesą sakant, jėgas dramaturgijoje esu išbandęs jau senokai: pjesės buvo publikuotos periodikoje, kai kurias pastatė LRT radijo teatras ir pan. „Pypo“ atveju tiesiog teko pritaikyti šią apysaką scenai. Knygos erdvė ir personažai labai abstraktūs, tad perkelti visa tai į sceną buvo įdomus iššūkis, tiesa, labiau ne man, o režisierei Sigitai Pikturnaitei ir aktoriams. Pačiam buvo labai smalsu pamatyti, kaip atrodys Pypas, Moralas, Šurum Burum ir kiti sunkiai nusakomi personažai. Spektaklio sklaida nuo manęs nepriklauso, bet, kiek žinau, „Pypas“ rudenį užsuks ir į Kauną. Beje, rekomenduoju šį spektaklį ne tik paaugliams – nežiovaus ten ir suaugusieji.

Patarimas: visiems, trokštantiems rašyti, A. Jurašius linki pirmiau paragauti vertėjo duonos. „Vertėjas yra turbūt geriausias ir įdėmiausias skaitytojas pasaulyje, nes apčiupinėja kiekvieną knygos žodį ir sakinį“, – įsitikinęs jis.