J. Topolis: sėkmės lydimas rašytojas man atrodo šiek tiek įtartinas

Čekas Jachymas Topolis yra laikomas vienu garsiausių šiuolaikinių Europos rašytojų, pasak jo paties, tęsiančių vidurio Europos tradiciją. Sovietmečiu kalėjime ir psichiatrinėje ligoninėje kalintas menininkas teigia niekuomet nenorėjęs būti politiniu rašytoju.

„Tiesiog norėjau pasakoti istorijas, bet tuo metu kiekvienas laisvesnis judesys buvo prilygintas maištui“, – teigia J.Topolis, neseniai Kaune pristatęs savo lietuviškai išleistą knygą „Jautrus žmogus“.

Su J.Topoliu kalbamės Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, kuriame vyko rašytojo susitikimas su kauniečiais. Tyliu balsu čekų rašytojas ramiai dėsto sukrečiančią savo gyvenimo istoriją, o pavadintas sėkmingu šypsosi: pagauti sėkmę – tai lyg bandyti pasemti vandens rėčiu.

Pokalbyje publikuojamame žemiau – žodžių ne tiek ir daug. Tačiau atsakydamas į vos kelis klausimus rašytojas išplečia erdvę. Joje telpa ištisas J.Topolio pasaulis – nuo namų, kuriuose buvo skatinama skaityti, iki jaunystės patirčių, kurios išmokė klausytis ir užrašyti tai, ką išgirsti.

„Jautrus žmogus“ – pirma jūsų knyga lietuviškai. Kaip dėl to jaučiatės?

– Man tai – svarbus įvykis. Baltijos valstybės man visada atrodė egzotiškos, kurį laiką nieko apie jas nežinojau. Šiandien jau esu šiek tiek susipažinęs net ir su lietuvių literatūra. Pavyzdžiui, neseniai skaičiau Jurgio Kunčino romaną „Tūla“. Jau laukiu to momento, kai galėsiu pasivaikščiosiu po Vilnių, po Užupį – tą miesto dalį, kur autorius gyveno ir gėrė. Čekiškai yra išleista ir knyga „Mano vardas – Marytė“ populiaria vilko vaikų tema, kurią parašė Alvydas Šlepikas.

Tiesa, jeigu kalbėtume ne tik apie grožinę literatūrą, neseniai skaičiau „Partizano Dzūko dienoraštį“. Čekijoje turime nemažai partizanų herojų, kurie kovojo su sovietų valdžia, bet man buvo nepaprasta sužinoti, kad Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse jų buvo dešimtys tūkstančių! Šis faktas mane labai sukrėtė.

Dialogas turi skambėti taip, kad išliktų natūralus. Taip parašyti – sunkiausia.

Prieš kokius septynerius metus buvau vienas Tomo Venclovos skaitymų Prahoje, kuriuos organizavo Václavo Havelo biblioteka, organizatorių. Pamenu, tuomet klausiausi tos egzotiškos kalbos ir nė nenumaniau, kad mano knyga vieną dieną pasirodys lietuviškai.

Kai Vilniuje arba Kaune užėjęs į knygyną pamatysiu ją šalia tų knygų, kurias minėjau, man bus nepaprastai malonu.

Jūsų knyga, kurią tik pradėjau skaityti, žavi savo gyvybingumu. Tačiau ypač smagu skaityti puikius dialogus – žinau, kaip sudėtinga juos parašyti. Kaip jums tai pavyko?

– Dialogas turi skambėti taip, kad išliktų natūralus. Taip parašyti – sunkiausia. Kai aprašome gamtovaizdį arba veikėjų psichologiją, skaitytojas supranta, kad su juo kalba autorius. Kai rašote dialogą, skaitytojas turi pajusti, kad tai – veikėjo žodžiai.

Tiesą sakant, dialogus perrašinėju po 50 kartų. Man juos rašyti sudėtinga dar ir dėl to, kad mano veikėjai – darbininkai, miško darbininkai, buvę kaliniai – šneka šnekamąja kalba. Būtų naivu galvoti, kad įsirašius pokalbį, nugirstą kažkur užeigoje ar bare, ir paskui jį perrašius, pasieksi trokštamo rezultato. Kalba keičiasi, po trejų ketverių metų ji bus kitokia. Rašytojo užduotis yra susigalvoti tokią veikėjo kalbą, kuri priverstų skaitytoją patikėti, – taip, tai ir yra ta užeigos kalba.

Dar vienas svarbus paminėti dalykas: dialogai rašomi skirtingai dramoje ir grožinėje literatūroje. Kai pjesė vaidinama scenoje, žiūrovas labai lengvai pripranta prie veikėjų, jų kalbėjimo būdo, todėl dialogai gali būti šiek tiek kitokie. Kita vertus, grožinėje literatūroje dialogą keičia aprašymas, šį – vėl dialogas ir taip toliau. Dialogas turi darniai įsilieti į teksto visumą, todėl juos rašyti kur kas sudėtingiau.

Man labai padėjo tai, kad jaunystėje dirbau paprastus darbus su žmonėmis, kurie tikrai nebuvo nei kultūringi, nei išsilavinę. Esu kalėjęs, sovietmečiu teko būti psichiatrinės ligoninės pacientu. Mane visuomet stebino ir tos aplinkos žmonių kalba, aš iš to mokiausiu. Viena vertus, man tai įdomu kaip rašytojui, kita vertus, jei toje aplinkoje kalbi kitaip – esi priešas.

Gyvenime turėjote išties sukrečiančių patirčių. Kiek jos prisidėjo prie to, kad tapote rašytoju?

– Galbūt iš dalies šie dalykai susiję, bet iš tiesų svarbiau gal tai, kad mano prosenelis buvo rašytojas, mano senelis buvo rašytojas, tėtis buvo rašytojas, rašė ir mano brolis – tai yra šeimos tradicija. Užaugau bute, kuriame buvo didelė biblioteka, mūsų šeimoje buvo normalu skaityti ir rašyti – tai man padarė didelę įtaką.

Reikia paminėti, kad mano tėvas sovietiniais laikais buvo uždraustas autorius. Aš pats iki 25-erių metų gyvenau sovietinėje santvarkoje, taigi ir pats buvau uždraustas autorius. Galbūt prisidėjo draudžiamumo stebuklas ir trauka. Tada užsispiri žūtbūt daryti tai, ką darai, ir nesustoti.

Aš sėkmę suvokiu labai kukliai: man sėkmė yra tai, kad bus išleista kita mano knyga. Tikiuosi, kad ji bus gera – ir tai yra viskas, ko man reikia.

Jūsų kūrybinis kelias įspūdingas – nuo rezistencinio rašytojo iki apdovanoto premijomis, kurio kūriniai verčiami į kitas kalbas, sakyčiau, – sėkmės lydimo rašytojo. Ką apie tai manote?

– Nors visa tai, ką išvardijote, yra tiesa, vis dėlto manau, kad žodžių junginys „sėkmės lydimas rašytojas“ yra savotiškas paradoksas. Tiesa, manau, kad jaunosios kartos rašytojai manęs nesuprastų... Ir vis dėlto, aš šeštuoju jausmu jaučiu, kad sėkmės lydimas rašytojas yra šiek tiek įtartinas. Kol važiavome šiandien iš Vilniaus į Kauną, visą kelią galvojau, kad turėčiau jaustis (o ir jaučiuosi) laimingas – išėjo mano knyga lietuviškai, susitinku su skaitytojais Vilniuje, Kaune. Kita vertus, galvoju – galbūt aš kvailys? Juk jeigu nevažiuočiau į susitikimus su skaitytojais, nekeliaučiau į kitas šalis, kai išeina mano knygos, man liktų laiko kitiems penkiems romanams. O gal ir ne.

Aš sėkmę suvokiu labai kukliai: man sėkmė yra tai, kad bus išleista kita mano knyga. Tikiuosi, kad ji bus gera – ir tai yra viskas, ko man reikia. Galbūt verta prisiminti, ką sakė Levas Tolstojus apie kūrėjo sėkmę: bandyti ją pagauti tai tas pats, kas bandyti žvejo tinklu sugauti vandenį – jis iš karto išteka.

Nors iš tiesų – kalbu niekus (juokiasi – aut. past.). Mano knyga išleista lietuviškai, ir tai, po galais, yra tikra sėkmė!

Neatsimenu, kas tai pasakė pirmas, bet esu girdėjusi posakį: „Rašytojas tik tiek geras, kiek gera jo paskutinė knyga.“ Susišaukia su tuo, apie ką kalbėjote.

– Taip, tikrai.

Jūs akcentuojate, kad esate Vidurio Europos rašytojas, nors, pavyzdžiui, „Times Literary Supplement“ jus vadina tiesiog vienu iš geriausių Europos rašytojų. Kiek prasmingas skirstymas į regionus?

– Man svarbus faktas, kad esu iš Prahos. Vadinasi, priklausau Vidurio Europos rašytojams, kurių tradicija, prasidedanti Czesławu Miłoszu, vengru György Konrádu, vėliau tęsiama Václavo Havelo, Milano Kunderos man yra artima ir suprantama. Šie autoriai kalbėjo apie Vidurio Europos tradiciją, kad atskirtų ją nuo Rusijos, nuo Rytų įtakos. Ir aš negaliu su jais nesutikti. Pavyzdžiui, ir mano kitoje knygoje „Šalta žemė“ aprašau Baltarusijos istoriją. Šią 10 mln. žmonių tautą nacizmas ir komunizmas paveikė žymiai žiauriai nei, sakykime, tuometę Čekoslovakiją. XX a. takoskyra yra nenuginčijama – tokių šalių, kaip Baltarusija, ar Baltijos šalių istorija buvo daug žiauresnė.

Kita vertus, nors esu iš Prahos, kartais jaučiuosi kaip nesantuokinis Europos sūnus. Suprantu, kad Vidurio Europa yra dirbtinis konstruktas, toks pat kaip ir Rytų ar Vakarų Europa. Jei važiuoju į Kyjivą ar Sofiją – ten esu vakarų europietis, jeigu važiuoju į Paryžių – tampu rytų europiečiu. Mūsų vaikų kartai tai nebegalioja, jie nebežino, kas yra Rytų Europa. Tačiau, jeigu mano devyniolikos metų dukra sugalvotų važiuoti užsidirbti į Londoną, ji ten būtų rytų europiete, pati nesuprasdama, ką tai reiškia.

Ar jūs pirmą kartą Lietuvoje, Kaune?

– Šiek tiek nedrąsu apie tai kalbėti būtent Kaune, bet, iš tiesų, Romas Kalanta yra simbolis, kurį mes labai gerai suprantame, nes esame Jano Palacho bendrataučiai. Jaučiame skausmingą bendrystę.

Šiemet sukanka 50 nuo tada, kai susidegino R.Kalanta. Ta proga pavasarį planuojama paroda, apimanti daug rezistencijos aspektų, – nuo mados iki meno.

– Galima paminėti su tuo susijusį skirtumą tarp Rytų ir Vakarų Europos: Rytų Europoje hipių judėjimas buvo politizuotas. Pavyzdžiui, Čekijoje pasipriešinimo dalyviai ir iniciatoriai 7–8 dešimtmetyje buvo hipiuojantis jaunimas, kai visame pasaulyje hipiai buvo ypač nepolitiškas judėjimas. Nieko negali padaryti – mes irgi norėjome nešioti ilgus plaukus ir atrodyti kaip žmonės Vakaruose. Policininkai mus gaudė, kirpo, mušė ir taip padarė iš mūsų politinį judėjimą.

Daug kalbate apie rezistenciją. Kiek svarbu rašytojui turėti misiją, nešti žinią?

– Manau, kad rašytojai ir poetai visai neprivalo turėti politinės misijos. Aš pats niekada nemėgau politikos, nenorėjau ja užsiimti ir nenorėjau apie ją rašyti. Norėjau tiesiog pasakoti istorijas. Bet jie nepaliko mūsų ramybėje. Užtekdavo padaryti kokį laisvesnį gestą, ir jis iš karto buvo laikomas politiniu veiksmu. Taip tapdavai politiniu rašytoju Rytų Europoje.

Kita vertus, tradiciškai poetas yra besipriešinantis, nesutinkantis, maištaujantis... Galbūt ateityje nebeliks kam priešintis, bet realybė yra tokia, kad iki šiol yra temų ar sričių, kur pasipriešinimas reikalingas – ar būtų kalbama apie cenzūrą, ar apie žodžio laisvę.

Ačiū už pokalbį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių