Jaunosios kartos tapytoja A. L. Kaunaitė atveria Mėnulio galerijos duris

Jaunosios kartos tapytoja Adelė Liepa Kaunaitė laisva išlieka ne tik savo paveiksluose, kuriuose potėpiai juda skirtingomis kryptimis, įstrižainėmis, vertikalėmis ir horizontalėmis, iš centro į paveikslo šonus ir atvirkščiai, sukuriant pavidalus mainančią gyvastį, neįkalintą drobės formate, o besiveržiančią iš jo.

Šį neapibrėžiamą gyvybingumą, ribų neturinčią laisvę tapytoja paverčia gamtoje egzistuojančia forma – atverdama Mėnulio galeriją, kurioje kiekvienas menininkės kūrinys tampa gamtovaizdžio detale. Vienuose paveiksluose atsikartoja peizažo spalvos, kituose – vaizduojami motyvai susilieja su aplinkos detalėmis ar drobėse išraiškos priemonėmis kuriama atmosfera užpildo A.L.Kaunaitės pasirinktą natūralios gamtos plotą.

Paveikslai pratęsia peizažo motyvus ir, atvirkščiai, peizažas įsilieja į drobėse vaizduojamas kompozicijas. Šiomis instaliatyviomis paveikslų ekspozicijomis Mėnulio galerijoje ir jų dokumentavimu, tapytoja priartėja prie nedalomos visumos motyvo, iš(si)laisvindama nuo realybės ribotumo.

A.L.Kaunaitė yra surengusi daugiau nei 20 personalinių tapybos parodų Lietuvoje ir užsienyje, menininkė aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, simpoziumuose, pleneruose Lenkijoje, Estijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje.

– Bendrąja prasme, autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Autoportretas – tai skambančios ausys, prašviesėjusios akys ir, žinoma, nuosavi, vienas kitam kandantys, uodai. Kurdami autoportretą iš aborigeno nusilipdome reprezentatyvų savo atspindį. Žinau, kad tai įžūlu: nerodome nei savo šešėlių, nei virvelių, už kurių mus tampo, ir norime, kad sielos būtų daugiau nei egoizmo.

– Kodėl būtent Mėnulio galerijos paveikslus prigretinote autoportreto žanrui?

– Teoriškai, tai galėtų būti mano siela. Savo kūno tyloje bandau pagauti Dangiškas šviesas, krentančias ant tapybos kūrinių. Ir tuomet, kai pavyksta pagauti šviesą, – sieloje šventė, nes tą akimirką jaučiu mažiau žmogiško menkumo. Mėnulio galerijoje neparduodu savęs, nepriklausau įprastoms parodinėms erdvėms. Tai mano galerija, kuri visada atidaryta.

– Koks santykis Mėnulio galerijos kūriniuose yra tarp realybės (tos, kurioje atrandate motyvus paveikslams) ir meninėmis priemonėmis kuriamos iliuzijos (kurioje motyvai įgauna naujas, jūsų sukurtas, prasmes)? O gal paveiksluose stengiatės pabėgti nuo realybės ir svarbus tampa tik jos perkūrimas?

– Tinginystė yra nusistovėti realybėje. Ja, kaip motyvo šešėliu, aš kartais pasinaudoju, bet kuriu kitas realybes.

Fotografuodama paveikslus gamtoje, žinoma, galvoju, kad darbo spalvos susigyventų su gamtos motyvu ir taptų vienas kito nedraskančiu kūriniu.

– Ar paveiksluose siekiate perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas, ar, priešingai, juose kuriate dar nepatirtas emocijas, neišgyventas būsenas?

– Nei viena, nei kita. Paveikslas – savaime yra Kūrinys. Apie jį galvoju kaip apie personažą ir savomis emocijomis jo neapkraunu. Sudedu į jį tik savo kosmosą. Ieškome to, ko ilgimės, o aš nesiilgiu savo emocijų, todėl manęs paveiksluose nėra.

– Kuo remiatės pasirinkdama paveikslų spalvines išraiškas?

– Kiekvieno paveikslo spalvinė išraiška yra pirminės idėjos vaizdinių suma. Tapydama intensyvinu spalvas – noriu, kad jos skleistų švytėjimą. Tapyba – tai emocionali spalvos išraiška.

Fotografuodama paveikslus gamtoje, žinoma, galvoju, kad darbo spalvos susigyventų su gamtos motyvu ir taptų vienas kito nedraskančiu kūriniu. (Kaip laikina, kaip nežalojančiai nuostabu).

– Koks santykis jūsų kūriniuose yra tarp praeities, dabarties ir ateities? Ar paveikslai yra praeities įvykių, patirčių fiksavimas? Ar ateities projekcijos? O gal laikas juose yra visai nesvarbus, nereikšmingas?

– Tapant neįmanoma nustatyti tikslaus laiko. Kūrinys yra kažkur tarp laiko polių. Paveikslų personažai gyvena tarp erdvės ir laiko, nes jiems tai nesvarbu. O gal, priešingai, laikas jiems pats svarbiausias? Į tai atsako žiūrovas. Manau, kad nutapyti kūriniai gyvena savo Akmens Laiką, kurį paveiksle galime įvardyti kaip kūrinio gylį, tolį, spalvos intensyvumą, kompoziciją.

Laikas yra inertiška spiralė, kuri veikia visą kūrybą kaip viso laiko santykių ansamblis: patirtos situacijos nejučiomis atsikartos motyvuose ir tikslesniuose potėpiuose; ateities laikas įgalins fantazuoti. Nėra nereikšmingo laiko. Kaip nėra ir atsitiktinumų.

– Kaip per Mėnulio galerijos kūrinius suvokiate save jus supančio pasaulio kontekste?

– Aš – kaip Mėnulis. Gal jis išvis yra netikras. O jei ir dirbtinis – tai kodėl tada netikras?

Ir širdis per trumpo laiko. Norėčiau, kad ji būtų ilgesnė. O gal kitų žmonių širdys turėtų būti platesnės. (Tragizmas jau nugalėtas.) Gal daugiau išliktų manęs, jei suprasčiau pasaulį ir kaip su juo kontaktuoti? Dabar aš tapau. O mano pasaulis yra fatališkas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių