Išsaugotos senosios tradicijos – neapčiuopiamos šalies vertybės

Išskirtinis statusas

Šiuo metu sąvade nuo 2017 m. yra jau 39 vertybės, susijusios su įvairiomis atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarijos paveldo ir kitomis tradicijomis – nuo drevinės bitininkystės iki polkos, nuo kryžių ar šventviečių lankymo iki Rasų šventės, nuo karaimų vestuvių iki totorių Sabantujaus, nuo pirtininkystės iki ristynių, keptinio alaus, jau artėjančių Kurtuvėnų Užgavėnių. Tarp jų – ir trys jau įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse bei sutartinės – lietuvių polifoninės dainos.

Sąvado valdytojas yra LR kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kuriam talkina kompetentingų kultūros srities žinovų komisija, specialistų tinklas, kultūros, mokslo ir studijų institucijos, nevyriausybinės organizacijos, saugotojų bendruomenės ir pavieniai asmenys.

Krekenaviškių šventė

Kaip primena Lietuvos nacionalinis kultūros centras, senojoje tradicinėje kaimo bendruomenėje per Žolinę buvo švenčiama augmenijos branda ir dėkojama už derlių, ūkininkai ruošdavo vaišes, lankydavo vieni kitus. Įsigalėjus krikščionybei, Žolinė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.

Šventės sakralumą, svarbą ir ilgametės tradicijos tęstinumą Aukštaitijos regione atspindi Didieji Krekenavos Žolinės atlaidai, žinomi nuo XV a. pab. Krekenaviškiams Žolinė yra atsinaujinimo šventė, proga sukviesti gimines ir draugus, surengti kermošių, ragauti vasaros pabaigai būdingų vaišių.

Žolynų puokščių ruošimas, vainikų, vadinamųjų bromų, pynimas – senas vietos paprotys, kurį atgaivino ir tęsia parapijos bendruomenė. Tikima, kad per pamaldas pašventintos puokštelės, kruopščiai surištos iš skirtingas simbolines reikšmes turinčių augalų, atlieka apsauginę funkciją – jos, laikomos garbingoje namų vietoje, atbaido nelaimes, o prieš Velykas su verba yra pagarbiai sudeginamos.

Daugiau nei gastronomija

Lietuvos totorių gastronominės kultūros pagrindai susiformavo XIII–XVI a. Tradicija siejama tiek su Aukso Ordos valstybe, tiek su Krymo chanatu, tiek su totorių persikėlimu į dabartinę Lietuvos teritoriją XIV ir XV a. sandūroje.

Išskirtiniai Lietuvos totorių gastronomijos elementai yra maisto ruošimas kazane ant atviros ugnies lauke, vytinti mėsos gaminiai, islamo maisto kultūros taisyklių taikymas, šiaurinių Juodosios jūros pakrančių gamtiniam regionui būdingi ingredientai. Senoji receptūra akylai saugoma šeimose, laikomasi gaminimo būdų ypatumų.

Poledinės bumbinamosios stintų žvejybos amatą nuo seno puoselėja Kuršių nerijos pamario bendruomenė. Bumbinimas ypatingas savo kompleksiškumu – jame susipina tiek žuvų elgsenos fenomenai, tiek nuo tautosakos elementų neatsiejami senieji kuršininkų žvejybos papročiai, tiek krašto gastronomijos kultūra. Vis atsinaujindavęs poledinės žūklės procesas galutinai susiformavo apie 1915 m.: į eketę kartu su tinklais merkiama 4 m ilgio eglinė ar pušinė lenta. Virš ledo likusį lentos galą – kliūgį, žvejys, ritmingai pritardamas ar pridainuodamas žodžiais "stinta pūkis, stinta pūkis" bumbina medinėmis buoželėmis. Po ledu kilęs bildesys išbaido stintas, o sprukdamos nuo šio garso, jos papuola tiesiai į tinklus.

Iš paledės stinteles tinklais, sukamais bobomis, vis dar traukia Rytų Aukštaitijos žvejai. Šis būdas, užfiksuotas XIX a. pabaigoje, taikomas ir giliame, šaltame Ignalinos rajono Lūšių ežere – stintelėms idealioje buveinėje, kur visus metus vandens temperatūra prie dugno išlieka vienoda. Į užšalusio ežero gelmes per eketes medinėmis kartimis ir virvėmis panardinamas apie 300 m ilgio ir apie 16 m pločio tinklas su maišu – motnia – viduryje. Jo sparnų virvės tolygiai vyniojasi aplink sukamas dvi bobas, statines ant ašių su skersinėmis kartimis, pritaisytas ant rogučių. Vietinių vadinamų stinkų laimikį kelių žvejų komanda galiausiai ištraukia per išlaidos eketę.

Etnografiniai unikumai

Į sąvadą įtrauktos tradicijos atstovauja tam tikruose etnografiniuose regionuose susiklosčiusioms tradicijoms. Juostos, gausiausiai išlikusi senųjų audinių grupė, puošia lietuvių tautinius kostiumus, dažnai – ir kitus šventinius ar kasdienius drabužius, teikiamos dovanų, naudojamos vestuvių apeigose. Tačiau senos kilmės pintinės juostos būdingos tik Aukštaitijai ir yra tapusios šio regiono reprezentaciniu ženklu. Aukštaitės juostas tebepina pirštais iš vilnonių siūlų (metmenų), kurių spalvos atitinka kitus vilnonius kostiumo audinius. Nors juostos pirmiausia skirtos sujuosti bei puošti drabužius ir aksesuarus, jomis rišami ir lauknešiai, krepšiai ar net vystyklai.

Šilinių dzūkų grybavimo tradicija yra miško ūkinės veiklos žinių, tikėjimų ir papročių sistema, formuojanti ir palaikanti ypatingą dzūkų santykį su juos supančia aplinka – mišku. Buvo sakoma, kad "šiliniai vos gimį, o jau grybauc moka". Grybavimo įgūdžiai, įpročiai, vietos, technikos paprastai perduodami žodžiu iš kartos į kartą šeimose: vaikai mokosi rasti ir pažinti grybus, paūgėjus – amato subtilybių, ir tik vienas pasirinktas supažindinamas su šeimos saugomomis grybijomis. Grybai renkami nuo gegužės iki lapkričio, kol pradeda snigti. Baigus įprasta atsisveikinti su savo grybijomis, su mišku – simboliškai nulaužti pušies šakelę.

O lietuvininkų dainavimo tradicija yra ryškus Mažosios Lietuvos tapatybę reprezentuojantis kultūros dėmuo. Tradicijos senumą liudija aisčių, prūsų genčių paminėjimai ir fragmentiški papročių aprašymai IX–X a. šaltiniuose, o savitumą atspindi XVII–XX a. užrašyta dainuojamoji tautosaka. Lietuvininkų dainoms būdinga monodija ir unisoninis atlikimas, platus melodijų diapazonas, vyraujančios mažorinio pobūdžio ir sãvitos kintamosios dermės, elegiška nuotaika. Dainų repertuare gausu vestuvinių, šeimos ir karinių-istorinių dainų, retos yra kalendorinės ir vaikų. Poetikai būdingas lyrizmas, gamtos ir meilės motyvai. Regiono dainavimo tradicijai išskirtinumą suteikia Baltijos jūros, Kuršių marių, Nemuno deltos pakrančių žvejų gyvensena.