„Įbroliai“ – brolystė kvailystėje

Komikas Willas Ferrellas ir režisierius Adamas McKay’s yra humoro broliai dar nuo „Šeštadienio nakties šou” laikų, kuomet kartu krėsdavo kvailystes tiesioginiame eteryje.

Tiesa, akivaizdus lyderis tuomet buvo W.Ferrellas, septynerius metus sąžiningai linksminęs žiūrovus, nepraleisdamas nė vieno epizodo. Už savo genialias kvailystes net „Emmy“ nominacijos nusipelnė. A.McKay’s pasiekimai kuklesni, jis ilgiau sėdėjo prie scenarijų pokštams, tačiau irgi buvo vertinamas už aštrų liežuvį. Todėl kuomet Willas pasitraukė iš televizijos šou, prie jo netrukus prisijungė ir bičiulis Adamas. Tandemas ne tik sukūrė įsimintinas komedijas „Žinių vedėjas“ bei „Greičiausio kvailio legenda“. Jie padirbėjo ir prie kelių trumpametražių filmukų, tokių, kokius matėme „Tinklų“ festivalyje.
„Įbrolių“ projektui žalią šviesą uždegė dar du laimingi nutikimai. Pirmasis – produktyviausias šiuo metu Holivudo komedijų prodiuseris Juddas Apatovas („Užkibo“, „Kietakiaušiai“ ir netrukus mūsų kinuose pasirodysiantis „Marihuanos ekspresas“). Tas žmogeliukas – nepabostanti juoko kalvė, ir beveik visi jo „blynai” nė per colį neprisvilę. Antrasis – aktorius, „Oskaro“ nominantas Johnas C.Reilly’s, kurio išvaizda idealiai dera prie W.Ferrello. Beje, Johno tėvas yra airis, o mama... lietuvė. Tad priklauso už jį sirgti kaip už saviškį. Juolab kad jis svariai prisidėjo prie „Įbrolių“ scenarijaus, gerokai pagyvindamas herojų pašnekesius.

Štai tokia marga „Įbrolių“ komanda. Ir tikėtis iš jos galima visko, tik ne nuobodulio. Linksmybės prasideda iškart, tereikia nustatyti sau dažnį – „pagrindiniai veikėjai yra idiotai“ ir nesipiktinti personažų stačiokiškumu bei suvaikėjimu. Ar jie silpnapročiai, ar tiesiog keistuoliai peraugėliai, į tai geriau nesigilinti. Lai gilinasi surūgėliai, kurie turi problemų dėl humoro jausmo. „Tavo balsas – kaip Fergie ir Jėzaus mišinys”, – pakankamai intelektualus juokelis, kad irzlus kino kritikas nusikvatotų neraudonuodamas iš gėdos.

Akis išnarinančių nešvankybių ir netolerantiškai juodo humoro „Įbroliuose” – kibirais. Tačiau W.Ferrellas ir J.C.Reilly’s tokie nuoširdžiai įtikinami, kad pilve gurgiančių juoko fontanų niekaip nesustabdysi. Pakanka jiems smagiai gulėti ir spoksoti į lubas, o kikenimo virpulys jau laksto padais.

„Bajerių“ atsvara labai proporcinga, padalinta abiem į dvi lygias dalis. Kerta vienas, po to kerta kitas. Ekrane kunkuliuoja balaganas. Nudunda vienas kvatojimo griaustinis. Po to – kitas. Ėėėėė, vyručiai, baikit juokinti, tuoj mane suries į ožio ragą... Bet duetas maldavimų nepaiso. Sunkiausia nepalūžti, kuomet prie dviejų idiotų prisideda dar du – išprotėjęs brolelis Derekas su seksualiai pratrūkusia žmonele. Ir kuomet nesėkmingai bandoma parduoti tėvų namą. Ką išdarinėja įbroliai, tūksta žodžių. Čia jau net ne filmas, o pilnakraujė humoro laida, iš kurios gali pasimokyti mūsų televizijų pseudokomikai.
Žinoma, kaip visada sutiksime ir virtinę ne itin vykusių bandymų prajuokinti. Bet jie nublanksta prieš idiotiškus dviejų klounų veidus. Juose telpa pusė viso mūsų dažnai liūdno pasaulio ironijos.

Komedija: „Įbroliai“ juokais pasakoja apie rimtus dalykus – vaiką kiekvieno viduje, kuris augant, deja, taip pat auga, bet nė kiek nenori subręsti.

Filmas primena pilnakrauję humoro laidą, iš kurios gali pasimokyti mūsų televizijų pseudokomikai.