Gužių šeima – apie nuotolinį gyvenimą, šeimos orkestrą ir senąsias švenčių tradicijas

– Sakykite, tai koks tas gruodis buvo jūsų šeimai?

– Esu technologijų ir tikybos mokytoja, tad dirbu nuotoliniu sinchroniniu būdu. Tėčiui per nuotolį vyksta magistrantūros paskaitos. Tuo pačiu laiku namuose mokosi ir trys mūsų vaikai, kuriems, deja, pagal amžių dar stinga informacinių technologijų žinių, įgūdžių, trūksta savarankiškumo. O kur dar keturmetė sesė, reikalaujanti nuolatinio tėvų dėmesio ir norinti vis kažką įdomaus veikti. Atėjus pietų metui, turiu ją pamigdyti. O dar – pasirūpinti visos šeimos pietumis. Įtampos ir streso šiomis gruodžio dienomis tikrai netrūksta (juokiasi). Kartais net tenka pamokas vesti su dukrele ant kelių. Po pietų prasideda nuotolinės muzikos pamokos, vykstančios visiems trims mūsų vaikams vienu metu. Tuomet pritrūksta ir kambarių, ir interneto ryšio bei įrenginių, galų gale – net rankų juos įjungti.

– Jūsų šeimoje auga keturi vaikai – trys sūnūs ir dukrelė. Stengiatės anksti pajusti kiekvieno prigimtinius talentus ir nukreipti jų vaikišką entuziazmą tinkame linkme?

Šiemet su vyresniaisiais esame sutarę, kad Kalėdų dovana visiems bus knyga, o likusieji pinigai keliaus į taupyklę, kad greičiau išsipildytų visų bendra svajonė.

– Abu su vyru dirbame pedagoginį darbą (Giedrius – buriavimo treneris), vaikų ugdymui skiriame daug dėmesio. Stengiamės, kiek tik laikas ir jėgos leidžia. Štai vyriausias sūnus, vienuolikmetis Augustinas, labai mėgsta skaityti knygas, domisi istorija, archeologija, moksline ir fantastine literatūra. Lanko Kauno tautinės kultūros centro tradicinių kanklių studiją "Luotelė", o Kauno rajono Garliavos meno mokykloje mokosi solinio dainavimo ir groti fortepijonu. Kiti du broliai – devynerių Gabrielius ir septynerių Benjaminas – toje pačioje mokykloje groja akordeonais.

Muzika jiems visiems labai patinka. Manau, dėl to, kad prieš kiekvieno vaikelio gimimą (paskui – ir jų kūdikystėje) namuose skambėdavo Wolfgango Amadeus Mozarto kūriniai ir klasikinės lopšinės. Močiutė, sūpuodama anūkėlius, irgi dažnai niūniuodavo, dainuodavo liaudiškas dainas.

Namuose nuolat girdėjosi pianino, kanklių, akordeono garsai, kurie į vos gimusios sesutės Kotrynos širdelę taip pat įsirašė labai giliai. Būdama vos dvejų metukų ji jau mokėjo atmintinai visą Augustino repertuarą, o po metų pareiškė norą muzikuoti pati. Tad ketverių Kotryną teko užrašyti į Š.Suzuki muzikos mokyklą, kur ji pradėjo lankyti smuiko pamokas. Juokiamės, kad šitaip pamažu buriasi šeimos orkestras...

– Jūsų vaikai – aktyvūs Kauno rajono Samylų kultūros centro etnografijos mokyklėlės "Etnučiai" nariai. Jei atsigręžtume į senesnius laikus, visą tą etninės kultūros paveldą jaunimui perduodavo senoliai...

– Iš tiesų ir pas mus viskas prasidėjo nuo močiutės Aldonos Juodienės, kuri lankė etnografinį ansamblį "Samylų senolės" ir vis pasiimdavo anūkus drauge padainuoti, dalyvauti renginiuose. Vėliau senolių programa buvo pritaikyta ir jų vaikaičiams – papildyta vaikiškomis liaudies dainomis, žaidimais, rateliais, pasakomis. Taip įsikūrė vaikų etnografinis ansamblis "Etnučiai", kurį lankome jau septintus metus (aišku, dabar veikla yra sustojusi dėl karantino apribojimų).

Šis etnografinis ansamblis kasmet organizuodavo adventines vakarones, be galo gražius kalėdinius renginius, kur vaikai pavirsdavo bibliniais personažais ar liaudiškų pasakų veikėjais. Net man su vyru sykį teko dalyvauti Prakartėlės scenoje. Buvome Juozapas ir Marija, o Kūdikėlio vaidmenį atliko neseniai gimusi mūsų dukrelė. Broliams teko ne ką menkesnis Trijų Karalių vaidmuo. Gaila, kad šįmet spektakliuko nebus. Tokie renginiai padeda kurti bendrystę, priartėti prie šventės prasmės, giliau pajusti Kalėdų dvasią.

Linksmai: kad Gužių šeimos nariams patinka muzika, galima nuspėti iš sniego kompozicijos kieme. Asmeninio archyvo nuotr.

– Sekmadienį uždegėme paskutinę advento vainiko žvakę. Ką ji jums primena?

– Vaikystę. Augau gausioje šeimoje, tad visi penki vaikai turėjo savo pareigas. Vieni buvo atsakingi už eglutės puošimą, kiti – už stalo serviravimą. Kas – už aguonpienio gamybą, o kas – už kambarių tvarkymą. Viską turėdavome suspėti Kūčių dieną. Pasninkaudavome iki vakaro, nebent kažką virtuvėje prabėgomis, niekam nematant, nugvelbdavome nuo stalo. Prieš vakarienę turėdavome visi išsimaudyti ir tik tada laukdavo maloniausias darbas – eglutės puošimas. Kūčių vakarienė prasidėdavo, kaip sakydavo senelis, užtekėjus Vakarei žvaigždei. Mus, vaikus, tėtis vis ragindavo eiti laukan pažiūrėti į dangų, ar jau užtekėjo Vakarė, ir tik tada prie stalo sodindavo.

– Ar panašias tradicijas perduodate ir savo vaikams?

– Tikrai taip, išskyrus eglutės puošimą. Mūsiškiai jau nebeišlaukia Kūčių vakaro, tad prašo ją puošti kur kas anksčiau.

Kūčių vakarienės dažniausiai susirenkame pas senelius Juodžius. O kadangi jie ir mūsų šeima gyvena drauge viename name, tai anūkėliai dažnai nubėga pagelbėti seneliams. Kas kloja šienelį ant stalo, kas dengia stalą linine staltiese, kas serviruoja ir neša į stalą patiekalus. Kiti atsakingi už maldą prieš vakarienę ir kalėdaičių dalijimą.

Visi atsinešame savo patiekalų, o močiutė paruošia tų tradicinių, senovinių, kuriuos kadaise išmoko gaminti iš savo mamos ir močiutės. Tai spanguolių kisielius, džiovintų vaisių kompotas, kūčiukai su aguonpieniu, silkė su grybais ir daržovėmis, kviečiai arba kitos kruopos, grūdai su medumi bei virtos bulvės su lupenomis ir kanapių pabarstais. Vaikai labiausiai mėgsta kviečius su medumi ir aguonpienį. Na, o Kalėdų dieną tradiciškai orkaitėje kepame naminę, pačių užaugintą antį arba žąsį, įdarytą slyvomis, obuoliukais, kriaušėmis.

– Svarbiausias Kūčių vakaro ritualas – vakarienė su šeima prie stalo, kai susirenka kelios kartos. Sakykite, o kokio scenarijaus laikotės visi susėdę?

– Prieš vakarienę visuomet prisimename žmones, kurių jau nėra. Tai ne tik mirusieji, bet ir giminaičiai, šiuo metu gyvenantys užsienyje (mano broliai ir sesė, su kuriais per Kūčias mes susisiekiame per išmaniąsias technologijas). Mirusiam šeimos nariui padedama lėkštė, šaukštas, mat tikima, kad tas žmogus vakarieniauja kartu su mumis. Nukrausčius stalą, toji lėkštė su šaukštu paliekami. Jei po nakties randame šaukštą užverstą ar atverstą – žodžiu, ne taip padėtą – močiutė sako, kad vieną iš mūsų artimųjų Dievulis išsives pas save.

Garbingiausioje vietoje ant stalo, t.y. centre, dedamas kryželis ir kalėdaičiai, kuriuos mūsų krašte dar vadina plotkelėmis. Po maldos kryželis persiunčiamas nuo vyriausiojo iki jauniausiojo dalyvio per rankas, visų yra pabučiuojamas. Ši tradicija atėjusi dar iš močiutės prosenelių šeimos.

Kalėdų dieną visi vaikai labai laukia Kalėdų Senelio, o jam atvykus, prasideda koncertas: kas dainuoja, kas deklamuoja eiles, o kas groja pianinu, akordeonu, kanklėmis ar smuiku. Būna gera namiškiams pasigėrėti jauniausios kartos muzikiniais pasirodymais, o ypač tuo vaikišku tyru džiaugsmu ir trykštančiomis emocijomis, kai šie vynioja savo dovanas.

– Ar jūsų vaikai tiki Kalėdų Seneliu? Kokių dovanėlių šiais metais jie trokšta?

– Vyresnieji jau žino šią paslaptį, bet dovanų iš Kalėdų Senelio vis tiek labai laukia. Šiemet su vyresniaisiais esame sutarę, kad Kalėdų dovana visiems bus knyga, o likusieji pinigai keliaus į taupyklę, kad greičiau išsipildytų visų bendra svajonė. Tai nusileidimas trasa su lynu. Šitokią atrakciją planuojame įsirengti savo sodyboje ant šlaito. Čia bus ugdoma drąsa peržengti savo ribas ir augti ne tik įveikiant kliūtis, bet ir aktyviai fiziškai judant.

– Kad pajustume Dievo atėjimą, pirmiausia turime priartėti prie savęs. Tik įsiklausius į vidinę tylą, lengviau girdėti tai, ką mąsto ir kalba kitas.

– Žinau, apie ką kalbate. Anksčiau per adventą vykdavome į artimiausius slaugos namus aplankyti vienišų senelių, juos pradžiuginti atvirukais, linkėjimais ar kalėdinėmis giesmėmis, akordeono ir kanklių muzika. Deja, dėl pandemijos ši graži tradicija prieš Kalėdas taip ir liks neįgyvendinta.

Esame su vaikais siuvę kojines, jas dekoravę ir taip prisidėję prie "Mamų unijos" akcijos, skirtos mažiesiems ligoniukams pradžiuginti. Tas kojines kabindavo ant palatos durų ir kasdien – per visą advento laikotarpį – sergantys vaikai rasdavo jose simbolinių dovanėlių.

Mes su vyru stengiamės vaikus auklėti taip, kad jie nebūtų abejingi sergantiems, vienišiems, apleistiems ir už save silpnesniems. Jei gali ką gero padaryti – tai ir daryk, – sakome jiems.

Įprastai per adventą stengiamės su vaikais savo rankomis pasigaminti dekoracijų namams, nusipinti advento vainiką, susikurti kasmet vis kitokių eglutės žaisliukų.

Jau treti metai iš eilės mūsų vaikai dalyvauja pranciškoniškajame prakartėlių konkurse "Pasitik Kūdikėlį Jėzų su šv.Pranciškumi". Šiemet mažiausieji, padedami tėčio, irgi gamina savo prakartėlę – teliko Šventosios Šeimos figūrėles užbaigti. Kurdami vaikai dažnai klausinėja apie Betliejų, piemenėlius, aveles, angelus, Kūdikėlį, Mariją ir Tris Karalius. Puiki proga viską aptarti, drauge pajusti kūrybos džiaugsmą. Šįmet teks dalyvauti konkurse nuotoliniu būdu – į virtualiąją prakartėlių parodą siųsime savosios nuotrauką.

– Teko girdėti, kad kai kurios tikinčios šeimos savo namuose yra susikūrusios maldos kampelius, kuriuose atlieka tarsi savotiškas rekolekcijas.

– Prakartėlė mūsų šeimoje yra ne tik kalėdinė dekoracija, bet ta išskirtinė vieta, kur mažieji vaikiškai gali pažinti ir apmąstyti Kristaus gimimo sceną. Na, o vyresniesiems ji tampa savotišku namų maldos kampeliu, tyliai vedančiu kiekvieną, čia priklaupusį, prie Jėzaus gimimo slėpinio esmės.

Darna ir laimė glūdi kasdieniame apkabinime, pasisveikinime, gerame žodyje, kantriame laukime, supratime, įsiklausyme, nuoširdžioje maldoje, šypsenoje, pasigėrėjimo šūksnyje ir netradiciniame poelgyje.

– Tikiu, kad jūsų meniškus vaikus be galo džiugino ir advento kalendoriaus darymas. Kokį jį sugalvojote šįmet?

– Šiais metais mūsų advento kalendorius buvo dekoruotas 24-iais drobiniais maišeliais, į kuriuos buvo sudėtos kiekvienai dienai skirtos maldos, apmąstymai ir vaikiški kalėdiniai pasakojimai. Saldumynų ir dovanėlių ten nerasite.

Per adventą mes patys turime dovanoti save kitiems. Jei kažkas nepavyksta, visada stengiamės kalbėtis, diskutuoti apie moralines vertybes, apie poelgių padarinius ir tai, kokius jausmus tie mūsų netinkami žodžiai ar veiksmai sukelia kitiems žmonėms.

Tokie visos šeimos susibūrimai gaminant advento kalendorių, kepant imbierinius sausainius, gaminant eglutės žaisliukus, žodžiu, užsiimant bendra veikla, stabdo mūsų skubėjimą, koncentravimąsi į išorinius dalykus, leidžia nurimti ir pajusti šeimos bendrystę, įsiklausyti ir išgirsti vieniems kitus.

– Ką, jūsų nuomone, šeimai suteikia tikėjimas? Ir kur slypi jūsų – Gužių šeimos – darnos ir laimės paslaptis?

– Tikėjimas, manau, visų pirma leidžia formuoti dvasines vertybes ir krikščionišką moralę, o šeimai tai suteikia ramybės, sutarimo, supratimo, įsiklausymo ir svarbiausia – atlaidumo vienas kitam. Tikėjimas mus daro stipresnius, padeda ištverti sunkias akimirkas. Mūsų šeimoje tikėjimas yra beribis džiaugsmas kiekvienam: juk Dievo ieškojimas yra įrašytas į kiekvieno žmogaus širdį.

Tačiau jei teigčiau, kad Gužių šeimoje nebūna dūmų, – tikrai meluočiau. Labiausiai dūmija iš nuovargio ar kantrybės trūkumo gimusi kritika ir priekaištavimai. Ypač dažnai tenka pyktis su vyresniais vaikais dėl telefonų ar planšetės viršvalandžių.

O darna ir laimė glūdi kasdieniame apkabinime, pasisveikinime, gerame žodyje, kantriame laukime, supratime, įsiklausyme, nuoširdžioje maldoje, šypsenoje, pasigėrėjimo šūksnyje ir netradiciniame poelgyje – kai tėtis arba mama staiga pažadina savo vidinį vaiką ir patys akimirką tampa vaikais.

Su šiais išvardytais bruožais vis dar dirbame, mokomės juos kasdien praktikuoti. Tad visiems, belaukiantiems Kūdikėlio Jėzaus gimimo stebuklo, norime palinkėti: mylėkime vieni kitus atvira širdimi ir kuo dažniau apkabinkime vienas kitą!