Spėju, kad perskaitęs jų gyvenimo istoriją ne vienas tikėjimo šviesos dar nepaliestas žmogus suabejos – nejaugi taip įmanoma? Betgi labai tikiu, kad atsiras ir tokių, kurių krūtinę užlies nuoširdi džiaugsmo banga, kad yra šeimų, taip nuoširdžiai išgyvenančių Kalėdų stebuklo laukimą.

– Prisistatykite – kas esate, kokius darbus dirbate ir kas jūsų šeimoje griežia pirmuoju smuiku? – pradedu pokalbį su Aušra.

– Šiuo metu dirbu mama, auginu vaikus. Vyresnėlei Brigitai – šešeri, o Juozapui gruodžio 28-ąją sukaks treji. Vyras Mindaugas darbuojasi metalo apdirbimo gamykloje "Kaunas Metal".

Nė nežinau, kas tuo pirmuoju smuiku mūsų šeimoje griežia (juokiasi). Kalbant tiesiogine prasme, tai smuiku per šv.Mišias ar kokiuose bendruomenės renginiuose groju aš (baigiau aštuonmetę muzikos mokyklą), o jei juokais… Kaip ten liaudis sako: vyras – šeimos galva, o moteris – jo kaklas. Turbūt ir pas mus taip.

Nepatikėsite, kaip smagu tarnauti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Dirbant drauge atsiranda papildomas santykis su tais žmonėmis, kuriuos anksčiau matydavome tik maldos grupelėse.

– Esu girdėjusi ir kitą liaudies išmintį, kad moteris, auginanti vaikus, į darbą eina kaip į šventę – pailsėti. Jūs šiuo metu tokios galimybės neturite, tad kur ir kaip save įkraunate?

– Užtai turiu Jėzų, maldą ir bendruomenę. Abu su vyru jau aštuntus metus priklausome katalikų evangelizacinei bendruomenei "Naujoji sandora". Pagrindinė jos (o ir mūsų) veikla prieš karantiną buvo evangelizacinių mokyklų organizavimas, seminarų, vasaros stovyklų, misijų po Lietuvą rengimas. Karantino metu gimė naujas projektas "Malda gyvai". Tai internetu transliuojami šlovinimo vakarai su galimybe gauti asmeninę užtarimo maldą.

Toji mūsų bendruomenė – didelė šeima, su kuria lengviau eiti tikėjimo keliu. O šeimai, kaip žinote, reikia padėti. Tad, jei kažkas iš bendruomenės narių pasidalija savo vargais, paprašo pagalbos, tai visi drauge galvojame, kaip išspręsti jų problemas. Štai pernai vienai mūsų bendruomenės šeimai teko pakeisti namo suplanavimą. Tai mes suorganizavome tokią vasaros stovyklą – griovėme, ardėme sijas, statėme iš naujo, liejome betoną. Kitai bendruomenės šeimai padėjome krosnį išardyti, griovį iškasti, vandentiekį įvesti kaimo sodyboje.

Nepatikėsite, kaip smagu tarnauti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Dirbant drauge atsiranda papildomas santykis su tais žmonėmis, kuriuos anksčiau matydavom tik maldos grupelėse.

Vertybės: sekmadieniai po šv. Mišių skirti džiaugtis vaikais, leisti laiką gamtoje, o ne lakioti po prekybos centrus.

– O judu su vyru ar esate prašę bendruomenės narių pagalbos?

– Na… mums reikėjo ne fizinės, bet dvasinės pagalbos, palaikymo. Kitaip sakant, maldos. Vaiberyje esame susikūrę grupę ir, jei tik reikia pagalbos, išsyk ten rašome ir jos prašome. Malda be galo stipriai veikia. Juk kiekvienam būna tokių dienų, kai mintys stogą rauna – toks nerimas galvą ir širdį kamuoja. Tarkim, vaikai serga, šeimoje – pykčiai, darbe – problemos... O paprašome draugų pasimelsti – išsyk palengvėja.

Laikui bėgant pradeda matytis ir rezultatai. Mudu su Mindaugu tikime, kad su bendruomenės malda lengviau išbūti sunkų laiką. Ypač dabar, pandemijos metu. Malda padeda lengviau išgyventi laukimo etapą.

– Papasakokite apie savo vaikystę. Spėju, kad jau tada kažkas iš namiškių nemačiomis kiekvienam į kišenę įdėjo tikėjimo dovaną, kuri tik padvigubėjo jums su Mindaugu susitikus, sukūrus šeimą.

– Esu tikinti nuo pat vaikystės. Gimiau netoli Kaišiadorių esančiame Gudienos kaime. Mama mane ir seserį kiekvieną sekmadienį – ar lyja, ar sninga – vesdavosi po porą kilometrų į Kaišiadorių bažnyčią (Kristaus Atsimainymo katedrą), o tėtis joje lankydavosi tik per didžiąsias religines šventes. Pamenu, nors daug ko per šv.Mišias ir nesuprasdavau, bet labai domėjausi viskuo. Ypač giesmėmis ir paveikslais: klausydavausi choro giedojimo ir žiūrėdavau į tuos paveikslus išpūtusi akis.

O dar, kai buvau maža, labai mėgau dalyvauti adoracijose ir procesijose – Dievo garbinime per bažnytinius atlaidus. Lygiai taip pat adoruoti dabar veržiasi mano dukrytė. Jai be galo patinka barstyti gėles procesijoje nešant Švenčiausiąjį. Net namuose, kai jiedu su broliu žaidžia, abu repetuoja, kad barsto Jėzui gėlytes.

Vėliau ėmiau lankyti bažnyčios chorą, važinėti į vasaros stovyklas. Sykį, būnant tokioje tikinčiųjų stovykloje, dėmesį patraukė viena vienuolė –  visuomet giedro veido, visuomet besišypsanti. Neiškenčiau kartą nepriėjusi ir nepaklaususi, kodėl ji tokia laiminga. "Kad Jėzus manyje gyvena!" – atsakė ji.

– Ir kaip jūs supratote šią vienuolės išmintį?

– Aš mačiau, kad toji vienuolė moka gyventi, kaip dabar madinga sakyti, čia ir dabar. Ji moka džiaugtis tuo, kas yra, ir dėkoti už tai, ką turi.

– Tuomet suvokėte, kad toji vienuolė yra laiminga suradusi savo pašaukimą. Ar nuo tada ėmėte mąstyti ir apie savo pačios pašaukimą?

– O, taip. Baigiant mokyklą reikėjo galvoti, ką veiksiu toliau. Deja, nutiko taip, kad apie savo buhalterinės apskaitos ir finansų studijas Žemės ūkio universitete sužinojau gulėdama ligoninėje – susirgau leukemija. Žinojau, kad negalėsiu su visais bendrakursiais lankyti paskaitų, turėsiu ištverti daug chemoterapijos kursų, kurie truks visus metus.

Laimei, mano tikintys draugai, mano šeimos nariai, pažįstami labai daug už mane meldėsi ir praktiškai išmeldė man sveikatą. Kadangi gydžiausi Santariškėse, manęs aplankyti į ligoninę užsukdavo ir būsimi kunigai – Marius Žitkauskas, Marius Talutis, Algirdas Akelaitis ir kt. Jie kalbėdavosi su manimi, bandydavo pakelti ūpą, suteikti vilties. Aktyviai dalyvaudama stovyklose, įvairių katalikiškų bendruomenių veikloje, turėjau didelį bendraminčių ratą.

Pati dabar stebiuosi, kaip malda padėjo viską lengvai ištverti. Nė minties neturėjau, kad viskas galėtų blogai baigtis. O gimtinėje draugės mane jau laidojo. Sykį paskambino klasiokė pasiteirauti, ar aš dar gyva. Nekaltinu jos. Kaimo žmonėms tokia diagnozė iš tiesų atrodė mirtina.

O aš net gulėdama ligoninėje žinojau, kad esu maža Dievo plano dalis ir turiu šitą ligą išgyventi. Kai atsigręžiu atgal, matau toje ligoje Dievo veikimą. Ir tą laimingą vienuolės išraišką, kuri tarsi sakė – išmok gyventi čia ir dabar.

– Ar iki ligos nemokėjote to daryti?

– Turbūt ne. Po ligos labiau pradėjau vertinti tai, ką turiu. O iš pradžių labai norėjau viską tiesiog nubraukti. Žinote, kaip tas jaunimas – vos baigęs vidurinę jau kelia sparnus: nori pabėgti nuo tėvų, trokšta įsivaizduojamos laisvės… Taip ir aš norėjau išsivaduoti iš to mažo miestelio kompleksų, pradėti studijuoti. Nes atrodė, kad visi aplinkui tik ir tekalbėjo, kaip ten Kaune, Vilniuje faina, kokie ten kitokie žmonės… Ir kad jaunimas ten kur kas laisvesnis. Tikėjimo prasme. Vos atvykusi į Kauną išties pamačiau, kiek daug čia bažnyčių, kuriose jaunimas Jėzų šlovina su gitaromis, kiek daug įvairių katalikiškų bendruomenių.

– Ar su savo būsimu vyru Mindaugu taip pat susipažinote vienoje iš tokių tikinčiųjų bendruomenių?

– Pirmą sykį jį pamačiau Kauno Švč.Sakramento (studentų) koplyčioje, prie požeminės perėjos į Kauno senamiestį. Tąkart tik persimetėme žvilgsniais, nė nekalbėjome. Susipažinome vėliau, savanoriaudami Alfa kurse. Iš pradžių patys tą kursą išklausėme, o paskui savanoriavome – t.y. padėjome tai daryti kitiems. Paskaitos vykdavo Vilniaus gatvėje esančiame Jaunimo centre. Vakaras po vakaro taip ir susidraugavome.

– Ar galiu pasmalsauti, kokia buvo tuometinio VDU teologijos fakulteto studento istorija? – klausiu jau Mindaugo.

– Esu kilęs iš Vabalninko, gražaus miestelio Biržų rajone. Nuo to laiko, kai priėjau prie Pirmosios Komunijos, kiekvieną sekmadienį padėdavau kunigui – patarnaudavau šv.Mišiose. Taip įpratau, kad, baigęs mokyklą ir nelabai žinodamas, kur stoti, pasirinkau teologijos studijas. Dar ir tėvai labai skatino.

Būdavo, kaime pats darbymetis, o jie man leidžia eiti bažnyčion tarnauti, sakydami, kad padarys viską už mane. Bendraamžiai nepiktai pravardžiuodavo mane kunigėliu, bet apie rimtą kunigystę tuo metu (o ir apskritai) negalvojau.

Tolimesnę mano istoriją jau žinote – abu su Aušra, dar prieš susipažindami, buvome iki ausų įsitraukę į studentišką katalikiškų bendruomenių veiklą. O 2010-aisiais davėme priesaiką prieš Dievą ir  vienas kitam – pasižadėjome mylėti, iki mirtis mus išskirs.

– Žinau, kad jūsų gyvenime buvo ir toks etapas, kai Kauno šv.Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje dirbote zakristijonu. Kokios pareigos tuomet gulė ant jūsų pečių?

– Pagrindinė zakristijono pareiga – patarnauti kunigui per šv.Mišias. Būti pavyzdžiu kitiems: juk tie žmonės, kurie rečiau lankosi bažnyčioje, nelabai žino, kada stotis, klauptis ir pan. Paskui viską reikia sutvarkyti, sudėti į vietas. Atrakinti ir užrakinti bažnyčią. Galima sakyti, kad zakristijonas – tarsi kunigo dešinioji ranka.

Išdirbau juo beveik aštuonerius metus. Sunku tikrai nebuvo: jau patarnaudamas kunigui Vabalninko Švč.Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje visą pamaldų tvarką atmintinai žinojau. Bet pats kunigu netroškau būti, ir gana. Jaučiau, kad kunigystė – ne mano pašaukimas. Ir neklydau, todėl dabar esu labai laimingas turėdamas žmoną.

– Sakoma, kad tėvai vaikus moko teisingu savo kasdieniu pavyzdžiu. Jūs, tikintys tėvai, be abejonės, norite katalikiškojo tikėjimo pagrindus įskiepyti ir savo vaikams. Bet jie dar tokie maži... – bandau kvosti mamą.

– Užtai ir pradedame juos mokyti palengva. Vos pabudę iš pradžių padėkojame Jėzui, kad gerai išmiegojome, o paskui sveikinamės ir prašome, kad palaimintų mūsų dieną ir tuos žmones, su kuriais susitiksime. Vakare ir vėl dėkojame, prašome ramaus miego.

Turime gražią Kūčių vakaro tradiciją: susėdus prie stalo viešai pasakyti, kas gero kiekvienam iš mūsų įvyko per tuos metus. Pasidalyti ne tik kalėdaičiu, bet ir geromis naujienomis.

Važiuodami mašina pas tėvus – į Kaišiadoris ar Vabalninką – irgi stengiamės melstis. Galbūt vaikai dar daug ko nesupranta, bet jie mato ir girdi, ką daro jų tėvai. O tai kažkada duos vaisių…

Feisbuke? O kaipgi – sėdime ir mes (juokiasi), bet stengiamės save nuo jo apsaugoti. Aišku, kad kyla noras įlįsti į telefoną ir tuomet, kai su vaikais vaikštinėjame Kleboniškio miško parke, esančiame visai netoli namų. Betgi sutariame, kad geriau sukalbėti maldą arba pabendrauti su vaikais, kokį besmegenį drauge nulipdyti, kol sniegas dar neištirpęs.

– Kai klausiau jūsų, kas sudaro Čirvidų šeimą, minėjote save, vaikus, senelius ir… Jėzų. Jūs čia rimtai?

– Rimtų rimčiausiai. Stengiamės gyventi su Juo, laikytis Jo mokymų, betgi esame tik žmonės. Ne visada ir mums lengvai pavyksta, yra tų dūmų ir mūsų šeimoje…

O labiausiai su vyru baramės dėl vaikų auklėjimo. Vienas nori būti atlaidesnis, kitas – reiklesnis, štai ir įsiplieskiame abu. Kadangi tėtis yra geruolis, o mama – ta reiklioji blogiukė, kuri nori, kad namuose būtų tvarka, tai kartais jai tenka net į lauką išeiti, atvėsti mažumėlę. Atsipeikėjame tik tuomet, kai dukrytė prabyla mūsų pačių žodžiais, sakydama: jei dar pyksimės – ragai pradės dygti!

Kad neitume miegoti su ragais (juokiasi), turime susitaikyti. Žinau, kad Mindaugas visuomet prieš miegą ateis, atsiprašys ir mane pabučiuos. O tuomet mes palinkėsime vienas kitam labos nakties ir toliau gyvensime draugiškai iki kito barnio. Gal kažkam gali atrodyti, kad tikintys žmonės jau savaime apsaugoti nuo šeiminių kivirčų – deja… Turbūt tam, ką Jėzus myli, ir išbandymų negaili.

– Daugelis iš mūsų Kalėdų stebuklą supranta ir savo vaikams aiškina labai paprastai – jei būsite geri, ateis Kalėdų Senelis ir atneš jums dovanų! Tikiu, kad šventinių dovanėlių jūsų mažieji irgi gauna, bet gal adventą jūsų šeima išgyvena truputį kitaip?

– Tradiciškai su dukrele prisirenkame eglių šakelių ir gaminame advento vainiką. Šiais metais nupirkome vaikams tokį kalendorių "Advento kelionė", kuriame kiekvieną Kalėdų laukimo dieną lydi eilutė iš Šv.Rašto ir vaikiška užduotėlė. Prieš valgydami visuomet persižegnojame, padėkojame Jėzui ir sukalbame tam tikrą maldelę. O dar viena mūsų Kalėdų laukimo tradicija dar iki karantino – nevažinėti į prekybos centrus sekmadieniais. Juk Septintąją pasaulio kūrimo dieną Viešpats ilsėjosi, tai bandome ilsėtis ir mes – džiaugtis vaikais, vienas kitu, leisti laiką gamtoje.

Stengiamės nepraleisti sekmadienio šv.Mišių. Būna, atsikeliame ir sakome vienas kitam – šiandien šventė. O tai reiškia viena – kad turime visi kuo greičiau susiruošti, jog nepavėluotume į bažnyčią.nepat

Dar turime gražią Kūčių vakaro tradiciją: susėdus prie stalo viešai pasakyti, kas gero kiekvienam iš mūsų įvyko per tuos metus. Pasidalyti ne tik kalėdaičiu, bet ir geromis naujienomis. Pavakaroję keičiamės dovanėlėmis ir skubam į Bernelių Mišias. Pakaitomis. Jei vienas eina į vakarines mišias, tai kitas Kalėdų rytą jau skuba į rytines pamaldas.