Apie tikėjimą, meilę, pagarbą ir... dar tris banginius

Kauniečiai Aušra ir Leonas Berezinai tikina, kad jų šeimą, be pamatinių vertybių – tikėjimo, meilės, pagarbos vienas kitam, sieja dar trys banginiai: menas, smalsumas ir šeimos tradicijos. Vienos jų atkeliavusios iš laimingų Aušros vaikystės namų, kuriuose net keletas garsenybių – brolis kompozitorius Algirdas Klova ir tėvelis dailininkas monumentalistas Boleslovas Klova.

Aušra džiaugiasi, kad jiedu su Leonu drėbti iš to paties meniško molio, todėl puikiai supranta vienas kitą. O jei ko ir nesupranta – mielai dalijasi įtakos sferomis ir pasitiki vienas kito sprendimais.

Abu be galo dėkingi Aušros mamai Violetai, padėjusiai užauginti tris Berezinų atžalas – Saulę, Vyturį ir Luką. Namuose, be darželių. Tad šiuo metu aktualiu vaikų naminukų klausimu jie turi griežtą nuomonę. "Kokybiškas vaikų auklėjimas, jų lavinimas pirmiausia priklauso nuo tėvų", – šypsosi muzikos pedagogė A.Berezinienė, savo vaikus iki mokyklos vežiojusi į visus įmanomus būrelius bei savaitgalines mokyklėles.

– Kas jūsų šeimoje yra toji išmintingoji pelėda, kuri per daug nesikiša į aplink verdantį gyvenimą, bet paklausta mielai dalijasi išmintimi?

– Tai mano mama Violeta. Nuo to laiko, kai su Leonu sukūrėme šeimą, gyvename visi drauge. Faktas, kad trims kartoms gyventi po vienu stogu nėra labai lengva, bet yra ir privalumų. Aš dažnai save pagaunu galvojant, kad už viską žmogus pirmiausia turi būti dėkingas savo tėvams. Iš jų kurdami naują šeimą atsinešame tam tikrą gyvenimo modelį, supratimą. Ir dar, manau, svarbu, kad mūsų vaikai mato gyvą gražaus tėvų bendravimo su savo tėvais pavyzdį. Tokiu būdu jie ugdosi pagarbą vyresniems. Kadangi iš visų senelių ir močiučių turime likusią tik vienintelę mano mamą, tai be galo ją saugome, gerbiame ir mylime.

– Turbūt nesuklysiu, kad tą pagarbą vyresnėms kartoms atsinešėte iš savo vaikystės namų?

– Kai aš augau, su mumis kartu gyveno mano tėvelio mama. O atostogauti visuomet važiuodavo ir mano mamytės tėveliai. Visi kuo puikiausiai sutardavome! Tad keliaudami mes irgi pasikviečiame močiutę Violetą. Labai mėgstame aplankyti šeimai brangias vietas, mano tėvelio gimtinę, senelių kapelius Žemaitijoje. Mano vyras Leonas, anksti netekęs savo artimųjų, irgi labai natūraliai priėmė mūsų šeimos modelį. Dabar su didele pagarba domisi ir rūpinasi mano tėvelio kūrybiniu palikimu, Lietuvoje išlikusių mozaikų išsaugojimu.

Pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi visas mūsų gyvenimas, vis dėlto yra menai. Todėl abu su žmona puikiai suprantame jų veikimo mechanizmą ir vienas kito darbo specifiką.

– Minėjote, kad visi trys jūsų vaikai iki mokyklos buvo ugdomi namuose. Ką manote apie mūsų Vyriausybės norą ateityje padaryti ikimokyklinį ugdymą privalomą jau nuo penkerių metų?

– Mūsų visi trys vaikai buvo naminukai. Užaugo socialūs, gabūs, atsakingi. Nebijau šiuo klausimu būti nepopuliari, nes matau didžiulį skirtumą tarp to, kaip mąsto dabartinių penkiasdešimtmečių ir, tarkim, jaunųjų tėvų karta. Pastarajai kažkodėl patogu atiduoti vaiką į ugdymo įstaigą, kad daugiau laisvo laiko turėtų savo darbams, karjerai.

Mano galva (šneku iš savo pačios laimingos vaikystės), ikimokyklinukui niekas neatstos namų aplinkos – nei vaikų darželiai, nei privačios, namus primenančios įstaigos. Abu su broliu Algirdu užaugome be darželio. Lyg ir nesame asocialūs (juokiasi), ta prasme, kad tikrai neturėjome jokių socializacijos problemų. Todėl tikiu, kad viskas priklauso nuo tėvų indėlio – kaip jie su tuo savo vaikeliu namuose užsiima, bendrauja, kokias vertybes diegia.

Mūsų pirmagimė Saulė taip pat nėjo į darželį, bet užtai kiek visokių būrelių, privačių mokyklėlių lankė nuo pat trejų metų – ir muzikos, ir dailės, ir keramikos, ir šokių. Man atrodo, kad ir valgyti, ir miegoti pietų miego, ir daryti kitokius dalykus (kurie, beje, vaikui yra labai intymūs) jam reikia namuose. Tikrai nemanau, kad jei vaikas nepradės lankyti mokyklos nuo penkerių, iššvaistys savo intelektinį potencialą, atsiliks nuo kitų. Kai mūsų naminukė Saulė nuėjo į pirmą klasę, išsyk gavo kvietimą į antrąją! Dar nesulaukusi septynerių ji jau buvo tarptautinių pianistų konkursų laureatė. Todėl negalima visų atvejų tempti ant vieno kurpalio, nes daug kas priklauso ir nuo tėvų požiūrio bei jų indėlio į ankstyvo amžiaus vaiko ugdymą. Kaip mano vyras mėgsta sakyti: "Palikime vaikams vaikystę!"

– Gal pristatytumėte savo laimingos šeimos naminukus?

– Vyresnėlė Saulė (24 metų) puikiai baigė J.Naujalio muzikos gimnaziją, įstojo mokytis į LMTA, šiuo metu akademinėse atostogose. Kaip pati sako, ieško savęs, išbando įvairias grožio srities veiklas. Ji labai pasaulietiškas žmogus, be bendravimo turbūt užtrokštų.

Toks pat pasaulio pilietis yra mūsų vienuoliktokas Vyturys. Jis visas mene. Ir piešia, ir groja gitara, ir kuria muziką. Dažnai mums pasidžiaugia tokiais žodžiais: "Koks aš laimingas, kad lankiau muzikos mokyklą." Jo atvejis išties labai įdomus: kai raginome jį stoti į muzikos mokyklą, atsisakė, bet atėjus laikui, iš jo lūpų išgirdome štai tokią mintį: "Kultūringam žmogui reikia išmokti groti." Tuomet ir pradėjo mokytis muzikos. Ko gero, iš mūsų su Leonu pusės tai buvo protingiausas dalykas – leisti jam išlaukti, kol pats panorės groti. Be to, Vyturys vienodai gerai jaučiasi tiek muzikoje, tiek dailėje. Dėl to man ypač džiugu, nes sūnus mokosi Kauno dailės gimnazijoje, ten, kur ilgą laiką dirbo jo senelis (mano tėtis), garsus Lietuvos dailininkas, mozaikos meistras Boleslovas Klova.

Trečiasis mūsų vaikas – aštuntokas Lukas mokosi KTU Vaižganto progimnazijoje. Jis iš visų didžiausias naminukas (juokiasi). Ir tikras tėčio vaikas. Ketverius metus mokėsi Dailės gimnazijoje, bet toliau sieti gyvenimo su daile nepanoro. Lukas mieliau bando kurti muziką, neatsisako padėti tėčiui įvairiuose projektuose.

– Su tokiu užsidegimu pasakojate apie savo vaikus, kad negaliu nepaklausti, ar leidžiate jiems klysti, nusivilti, patirti kitų blogų emocijų? Anot psichologų, toks perdėtas rūpestis nepriveda prie gero.

– Kalbant apie pirmagimę Saulę, tikrai norėjau visur paskui ją sekioti su pagalvėle, kad tik jai neskaudėtų (juokiasi). Abiem sūnums suteikiau kur kas daugiau laisvės. Bet jei atvirai, iki šiol labai išgyvenu dėl visų, nes jaučiu be galo didelę atsakomybę. Galbūt šiek tiek perdėtą. Betgi nemoku kitaip: tokį požiūrį, elgesio modelį atsinešiau iš savo šeimos. Pati buvau taip auginta. Be galo lepinama, bet visąlaik jaučiau ir tėvų pasitikėjimą manimi. Todėl ir aš lygiai taip pat savo vaikais pasitikiu. Manau, kad būtent pasitikėjimas ugdo vaikų atsakomybę už savo poelgius.

Turtai: studentė Saulė ir vienuoliktokas Vyturys džiugina tėvus savo kūrybiniais talentais. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek suprantu, nesate viena iš tų tradicinių šeimų, kuri darbo dienomis dirba, o savaitgaliais ilsisi. Tiek jūs, tiek Leonas paskendę menuose, o čia jau nėra griežto darbo ir poilsio tvarkaraščio... Gal pirmas tegul šneka Leonas.

– Kaip pati minėjote, atstovauju menininkų kartai. Gali būti, kad meilę menui paveldėjau iš prosenelių. Esu profesionalus garso režisierius. Profesinėje veikloje maudausi daugiau nei 40 metų. Šį mėnesį teoriškai išeinu į pensiją, bet turbūt esu vienintelis Lietuvoje, dar dirbantis tokio amžiaus garso inžinierius (dauguma mano bendraamžių jau išėję anapilin arba mėgaujasi užtarnautu poilsiu).

Galiu didžiuodamasis paatvirauti, kad mūsų garsistų karta pirmoji Lietuvoje valdė gyvą garsą minimaliomis priemonėmis ir skurdžiomis žiniomis. Dar dirbdamas Lietuvos valstybinėje filharmonijoje su "Nerijos" kolektyvu, pirmasis įnešiau stereogarsą į gyvą koncertą. Apie 1985-uosius su maestro Giedriumi Kuprevičiumi padarėme pirmąją Sovietų Sąjungoje TV gyvo garso transliaciją Leningrade. Kūriau įvairias garso instaliacijas, klubų įrengimą. Toji didžiulė koncertinė patirtis ir šiandien yra mano kasdienė duona.

Beveik penkiolika metų KTU humanitarinių mokslų fakultete ja dalijuosi su muzikos technologijų kryptį pasirinkusiais studentais. Kitaip sakant, didžioji dalis dabartinių Lietuvos garso režisierių yra iš mūsų kalvės (juokiasi).

– Jūsų namuose gyvena trys moterys ir trys vyrai. Tobula pusiausvyra. Be to, ir skaičius trys lietuvių tautosakoje toks magiškai laimingas. Ar iš tiesų jaučiate tą harmoniją, tą santykių pusiausvyrą šeimoje?

– Iš tiesų šeimoje esame pasidaliję įtakos sferomis ir pagrindiniai sprendimai yra priimami būtent tos sferos valdytojo. Dialogas visuomet būtinas, nes kitaip nebūtų ir šeimos. Be to, nevalia pamiršti ir pamatinių mūsų šeimos vertybių pagarbos kitam žmogui ir geranoriško įsiklausymo į jo nuomonę.

– Ar galima daryti prielaidą, kad darbų bei įtakos sferų pasidalinimas ir yra pagrindinė laimingos Berezinų šeimos taisyklė?

– Viena jų (šypsosi Leonas). Bet pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi visas mūsų gyvenimas, vis dėlto yra menai. Todėl abu su žmona puikiai suprantame jų veikimo mechanizmą ir vienas kito darbo specifiką. Niekam nekyla klausimų, kodėl fortepijonu grojama iki vidurio nakties ar po užsitęsusio koncerto grįžtama tik paryčiais, taip pat – dirbama net šeštadieniais ir sekmadieniais. Mums su Aušra savaitės dienos nieko nereiškia. Na, nebent sekmadieniai, kai einame į bažnyčią.

– Paprastas žmogus per savaitę turi penkias darbo dienas ir dvi poilsio, kurių laukia žinodamas, kad galės kažką malonaus nuveikti, pabūti su šeima. O jūsų savaitėje aiškių darbo ir poilsio ribų nėra – ar tai nevargina?

– Pas mus vienas darbas keičia kitą. Jei vienomis savaitės dienomis dirba galva, tai kitomis savaitės dienomis… uodega (juokiasi). O jei rimtai, tai mūsų su Aušra gyvenime to griežto brūkšnio tarp darbo ir poilsio nėra. Net jei žiūrime su žmona TV koncertą, irgi smegenys dirba: tuoj puolame diskutuoti kiekvienas iš savo profesinės pusės. Esame iš tos senosios žmonių kartos, kuri ir gulasi, ir keliasi su ta pačia mintimi, kaip, tarkim, išspręsti vieną ar kitą profesinį galvosūkį. Net miegant galvos generuoja idėjas.

– Matau, kad glaudžiai vienas su kitu esate susiję...

– Kaip Leonas ir sakė – pasidaliję veiklomis. Kai kuriose srityse bosas – aš, kai kuriose – vyras. O jei nei vienas, nei antras nebežinome, kaip čia bosiškai pasielgus, tuomet susėdame ir tariamės. Turiu pastebėti, kad mano vyras labai talentingas ir gabus daugelyje sričių. Manau, kad jo mėgstamas posakis – "nebandžiau, bet turbūt moku, tuojau pabandysiu" puikiai atspindi jo charakterį. Jam viskas taip puikiai išeina. Todėl visiškai nekišu rankų prie jokių techninių šeimos ūkio sričių, o jis palieka ramybėje šeimos santykių meną, psichologiją, maisto gaminimą, žodžiu, visą šeimos gerovę.

– Kaip ir kiekviena moteris, turite daugybę pareigų – tiek šeimai, tiek ir savo mokiniams. Esate mokytoja, muzikantė, pianistė, mama... O kuris vaidmio vis dėlto svarbiausias?

– Pagaunu save, kad vis tiek mintimis, atsakomybe, darbais, visų pirma esu šeimoje. Su savo vyru, mama ir vaikais. Stengiuosi padalyti tą dėmesį visiems po lygiai. Kita vertus, lygiagrečiai šeimai eina ir mano mintys apie darbą, kurį be galo mėgstu. Net naktimis prabudusi jaučiu, kaip mano pirštai groja... Pasirodo, net naktimis būnu muzikoje.

Dažnai save pagaunu galvojant, kad už viską žmogus pirmiausia turi būti dėkingas savo tėvams. Iš jų kurdami naują šeimą atsinešame tam tikrą gyvenimo modelį, supratimą.

– Pasak Leono, tas darbo ir poilsio miksas jo nevargina. O jei paklausčiau jūsų – kaip moteris moters – negi išties?

– Jei atvirai, jaučiu, kad per mažai to poilsio. Juk gyvenime jo reikia ne tik fizinio, bet ir emocinio. O jei visą parą smegenys įtemptai galvoja... Juk to laiko, kaip pasielgti vienu ar kitu šeimai rūpimu klausimu, atrandu tik guldamasi miegoti. Tuomet ateina didysis svarstymo metas, kuris nusitempia giliai į naktį.

– Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje bei Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje vaikus mokote groti fortepijonu ir nostalgiškai kalbate, kad laikai jau kiti…

– Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje ugdome profesionalus, ir tai man teikia ypatingą džiaugsmą. Tai nuostabi mokykla su giliomis muzikinėmis tradicijomis, kurioje dirba puikūs šios srities profesionalai. Pati baigiau šią mokyklą, man ji tarsi namai.

Kauno 1-oji muzikos mokykla yra viena didžiausių ir seniausių muzikos mokyklų Lietuvoje. Joje mokosi net 1 200 mokinių. Pastaruoju metu Kauno 1-oji muzikos mokykla labai atsinaujinusi, atvira įvairioms inovacijoms, nuolat ieškanti šiuolaikiškų muzikinio ugdymo principų.

Suprantama, laikai keičiasi. Anksčiau į tą patį muzikos mokymą šeimos ir tėvai žiūrėjo kitaip. Kai aš stojau į muzikos gimnaziją, muziko profesija buvo laikoma prestižine. Buvo garbinga tapti muzikos profesionalu. Dabartinės kartos vaikų, jų tėvų tikslas – šiek tiek išmokti muzikos, susipažinti su muzikos pasauliu. Žodžiu, prie muzikos prisiliesti tik tiek, kiek jiems yra malonu.

Aš irgi sutinku, kad muzika turi teikti malonumą, bet kyla klausimas, ar greito malonumo ieškojimas nežaloja jauno žmogaus asmenybės. Visa ta greito mokymosi, greito rezultato era, priklausanti nuo vieno kompiuterio mygtuko paspaudimo, man nekelia žavesio. Savo mokiniams nuolat kartoju, kad mokantis groti nėra žodžio "greitai". Tai ilgas procesas, reikalaujantis nuolatinio darbo.

Bet svarbiausia, kad šio darbo rezultatai suteikia ypatingą džiaugsmą ir pasitenkinimą. Juk taip nuostabu gebėti savo mintis ir jausmus išreikšti per muziką. Man rodos (galgi aš klystu?), kad anksčiau tėvai savo vaikams akcentuodavo ne malonumą, bet pareigą, t.y. ką pradėjai – turi pabaigti. Dabartinė visuomenė kur kas drąsesnė – puiku! Bet toji jos drąsa ar laisvė man kelia nerimą. Norime labai greitai atrasti save, o tai, kaip žinoma, ilgas procesas.

Kartos: drauge gyvenanti Aušros mama V.Klovienė šeimoje – gerbiama ir mylima. Kitaip ir būti negali, nes pagarba vyresniesiems atsinešta iš vaikystės namų. Asmeninio archyvo nuotr.


Apie Berezinų šeimos tradicijas

Mes su Leonu kasdien stengiamės kurti mažas, teikiančias džiaugsmą šeimos tradicijas. Pavyzdžiui, turime tradiciją susėsti vakarais prie stalo ir visi drauge išgerti arbatos. Pamatome vieni kitus, pakalbame. Mudu su Leonu dar labai mėgstame trumpam prisėsti prie televizoriaus ir pasižiūrėti "Mezzo" programą ar kokį detektyvą. Mielai drauge su vaikais keliaujame ne tik po Lietuvą. Dažnai sekmadieniais, po šv. Mišių, aplankome dailės parodą ar teatro premjerą. O dar tvirtos šeimos neįsivaizduojame be tikėjimo.

Dievas šeimoje yra be galo svarbus. Ar turi Jį savo širdyse ir mūsų vaikai? Tikiuosi, kad taip. Kaip sako psichologai, jei nori kad tavo vaikai kažką darytų ar nedarytų, turi motyvuoti juos savo pavyzdžiu. Todėl ir mes vaikus auklėjame savo elgesiu. Aišku, ne viską jie priima (kaip galbūt mums su Leonu norėtųsi), bet tikrai matome, kad tikėjimas jų širdyse gyvas. Šeimai tai be galo svarbu. Kaip ir pasitikti Kalėdų šventę krikščioniškai, laikantis advento rimties ir kitų katalikui derančių sąžinės nuostatų. O tų kalėdinių tradicijų mes irgi turime: prie šventinio stalo susirenka patys brangiausi mūsų artimieji, prsijungia Leono dukra Donata, sūnus Laurynas, kurie jau suaugę, turi savo gyvenimus. Atvyksta Vilniuje gyvenantis mano mylimas brolis Algirdas su žmona Daiva. Klausomės kalėdinės muzikos, dalijamės kalėdaičiu, vaišinamės, keičiamės dovanėlėmis. Klausome, ar Kūčių naktį neprakalbės mūsų dvi augintinės, šunytės Meška ir Piksė, grožimės danguje spindinčia Vakare žvaigžde. Tad tikimės, kad šiemet mūsų šeimos Kalėdos bus tokios pat jaukios kaip ir kasmet.



NAUJAUSI KOMENTARAI

graži šeima

graži šeima portretas
šviesaus jums gyvenimo ir toliau.

Statybnioks

Statybnioks portretas
Kagi, pavydėkite...kas tikite tuo.

joo

joo portretas
as irgi turiu du sunus-keksta ir varnena-vienas pravenuose kitas durchatoj
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių