GAMA šeimynėlė su trimis sporto meistrais, arba kas geresnio, Ožechauskai?

GAMA – tai visų Ožechauskų šeimos narių pirmosios vardų raidės. "Mama Gutjera, tėtis Algirdas, sesė Meda ir aš", – paaiškina jauniausia šios šeimos narė Andrė, neseniai įvykdžiusi Lietuvos lengvosios atletikos sporto meistrės kvalifikacinį normatyvą.

Atrodytų, Ožechauskų namuose privilegijos jaunėlei garantuotos. Betgi sporto meistrai čia, pasirodo, net trys. Ir tarnaičių kambariuko smetoniškos statybos bute jau seniai nebėra. Tad tenka Ožechauskams viską daryti patiems – ir šiukšles išnešti, ir kambarius tvarkyti, ir vakarienę gaminti. Tiesa, dar Gamą – Ožechauskų šeimos kalaitę – pavedžioti. Bet apie viską nuo pradžių.

– Malonu susipažinti. Jūs esate šių namų šeimininkas ir Ožechauskų šeimos galva?

Pastebėjau, kad mano paties geriausi sprendimai gimsta būtent iš šeimos diskusijos. Tuomet jie būna ir svaresni, ir užtikrintesni.

– Nenoriu vien sau prisiimti šitos garbės, bet... greičiausiai taip. Pas mus, galima sakyti, absoliutus patriarchatas. Tariamės visi, kalbamės per tradicinę vakarienę prie apskrito virtuvės stalo, bet paprastai man priklauso lemiamas balsas. Ar neprotestuoja trys šeimos moterys? Ne. Nes tėčio sprendimai nebūna blogi. Tas vadinamasis patriarchatinis šeimos modelis turbūt atėjo iš mano paties griežto auklėjimo vaikystėje, mat mano tėtis buvo karininkas. Turėjome klausyti jo komandų. Sąmoningai tai suvokdamas, dabar stengiuosi nebūti vienvaldžiu diktatoriumi savo šeimoje ir labai skatinu bet kokį dialogą. Tikrai. Juk vaikų, kaip sakoma, neturiu (juokiasi) – tik dvi dukras. Pastebėjau, kad mano paties geriausi sprendimai gimsta būtent iš šeimos diskusijos. Tuomet jie būna ir svaresni, ir užtikrintesni.

– Minėjote, kad dažniau būnate sostinėje nei Kaune – o kaip tuomet tvarkote techninius ir avarinius šeimos reikalus, jei bute prakiūra radiatorius, pradeda varvėti kranas ar dingsta elektra. Juk namuose – tik merginos!

– Jau seniai užsiimu projektine veikla, dirbu investicinėje bendrovėje, kuri verčiasi nekilnojamuoju turtu kurortinėse vietovėse. Kadangi daug darbų savo profesinėje veikloje jau seniai darau nebe pats, tai sugebu pareguliuoti per nuotolį ir kad namai nesugriūtų, nepatvintų ar neliktų be elektros. Žodžiu, vadinu save visai neblogu šeimos vadybininku. Aišku, dėl to iš savo merginų sulaukiu ir kritikos. Kartais jos ima purkštauti, sakydamos, kad namai – ne įmonė. Bet, kita vertus, kas yra šeima? Mano galva, ji irgi yra tam tikras ūkinis vienetas – su savo atsakomybėmis, teisėmis, pareigomis, netgi finansais ir pan.

Mudu su žmona Gutjera turime dėstytojų kvalifikacijas, esame baigę dabartinį Lietuvos sporto universitetą (mūsų laikais tai buvo KKI – Kūno kultūros institutas). Gutjera gana ilgą laiką dirbo pagal specialybę, kol… nesusižavėjo floristika. Dabar ji floristikos mokytoja Kauno buitinių paslaugų ir verslo mokykloje.

Man trenerio darbas neprilipo išvis. Gal dėl to, kad aukštąsias studijas baigiau dviejų istorinių laikmečių sandūroje, Nepriklausomybės aušroje. Senos sistemos (sporto komitetai, organizacijos, finansavimas) griuvo, o naujos dar nebuvo susikūrusios. Būtent tuo metu kūrėsi pirmieji privatūs verslai, kurie mane ir suviliojo.

– Sovietiniais laikais judu su žmona buvote perspektyvūs lengvaatlečiai, Lietuvos rinktinės nariai. Gutjera – sprinterė, jūs – šuolininkas į tolį. Dabar gi jūsų šešiolikmetė dukra Andrė, garsios trenerės Austros Skujytės kuruojama, eina tėvų pėdomis ir specializuojasi būtent šiose rungtyse. Kaip sekasi jai?

– Kuo puikiausiai. Šiuo metu Andrė – "Saulės" gimnazijos trečios klasės gimnazistė. Be galo ja didžiuojamės. Savo sportiniais pasiekimais ji jau seniai mus pralenkė. Šiandien Andrei priklauso net šeši nacionaliniai Lietuvos rekordai, pasiekti pamečiui iš eilės, pradedant nuo trylikos metų. Beje, seniausias rekordas, kurį pavyko atnaujinti, buvo sportininkės Agnės Visockaitės pasiektas 100 m bėgimo distancijoje prieš 25 metus, o prieš tai jis priklausė… Andrės mamai – Gutjerai Ožechauskienei. Metų ratas apsisuko, estafetės lazdelė perėjo dukrai (juokiasi).

Tandemas: Andrė sako, kad mylima trenerė A.Skujytė ir lietuvaičių iš anapus ekranų palaikymas padėjo jai pasiekti pačių geriausių rezultatų Pasaulio vaikų žaidynėse Jeruzalėje. Asmeninio archyvo nuotr.

– Turite dvi šaunias dukras, kurių laimė, kaip ir kiekvieniems tėvams, tikiu, yra svarbiau už viską pasaulyje. Ar – kaip buvę sportininkai – nuo mažumės lenkėte mergaites prie sporto?

– Ir ko tik mūsų vyresnėlė Meda nebandė – tinklinį, plaukimą, krepšinį, lengvąją atletiką, kol galų gale šiek tiek ilgiau apsistojo ties futbolu. Tiesa, sportuodama Meda gana greitai pavargdavo, jai trūko ištvermės, todėl su futbolu teko atsisveikinti. Įdomus buvo tas jos susidomėjimas futbolu, nes į treniruotes bėgdavo tiesiai iš muzikos mokyklos, kurioje mokėsi ir baigė fortepijono klasę. Ir su mokslais buvo panašiai, kaip su sportu, – visko pabandė: ir Kauno technologijos universitete (KTU) nanotechnologiją studijuoti, ir Vilniaus universitete (VU) kompiuterinę fiziką – kol galiausiai suprato, kad tai ne tas, ko ji nori. Dabar ji dirba didelėje tarptautinėje kompanijoje ir studijuoja tarptautinį verslą Vilniaus kolegijoje. Jos sesutė Andrė jau nuo kelių metukų lakstė kaip vijurkas ir buvo labai šokli. Tas jos bėgimas mums, tėvams, keldavo didžiulį stresą, nes visuomet atrodydavo, kad ji tuoj grius. Tos nuo gimimo raumeningos kojelės taip greitai ir taisyklingai makaluodavosi, kad su žmona kalbėdavomės – bus sprinterė. Matėme, kad turi duomenis. Kai Andrei suėjo šešeri, Gutjera nutarė nuvesti ją pas profesoriaus Alekso Stanislovaičio žmoną Jūratę į treniruotę.

– Deja, kurį laiką pasportavusi mergaitė pareiškė, kad nori šiek tiek daugiau laisvo laiko (mat lankė ir kitus būrelius). Taigi Andrė, tėvų liūdesiui ir nusivylimui, treniruotes metė...

– Išties labai nusiminėme. Ramino tik trenerės Jūratės žodžiai, kad ateis tas laikas, kai Andrė pati užsinorės sportuoti. Laukėme jo abu su nekantrumu. Ir tai įvyko! Pamenu, visa šeima žiūrėjome 2012-ųjų Olimpines žaidynes, vykusias Londone, sirgome už visus lietuvius dalyvius, bet labiausiai – už lengvaatletę A.Skujytę. Būtent po tos olimpiados devynmetė Andrė pareiškė: viskas, užteks tinginiauti, einu treniruotis! Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Andrė ėmė treniruotis būtent pas Austrą, už kurią taip sirgo olimpiadoje. O toliau viskas klostėsi kuo puikiausiai. Austra išbandė dukrą visose daugiakovės rungtyse, kol pamatė, kad stipriausia ji yra sprinto ir šuolio į tolį rungtyse.

Mes turime aiškią nuostatą minėti Lietuvai brangias datas. Todėl per Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją tikrai į savo kaimą nevažiuojame ir sode nedirbame, bet švenčiame.

– Minėjote, kad pačios įsimintiniausios Andrės varžybos įvyko Kaune prieš trejus metus, liepos 4–9 d. Ar tai buvo "International Children Games" – vadinamoji vaikų olimpiada, – kasmet vykstanti vis kitame pasaulio mieste?

– Būtent. Tai buvo Tarptautinės vaikų žaidynės. Jų ambasadore tuomet tapo Rūta Meilutytė, kurios žvaigždė pirmą sykį sužibo šiose varžybose 2010 m. Bahreine. Andrei Kaune – vienintelei iš komandos – pavyko iškovoti net du sidabro medalius – šuolio į tolį ir 4x100 m bėgimo estafetės rungtyje. Maža to, ji dar pagerino šuolio į tolį Lietuvos trylikamečių rekordą! O šiais metais, būdama šešiolikos, mūsų dukra įvykdė Lietuvos sporto meistro kvalifikacinio laipsnio normatyvą 100 m bėgimo rungtyje ir pasiekė 3-ią rezultatą Europoje tarp U18 amžiaus sportininkių.

Todėl visa šeima labai nusiminėme, kai sužinojome, kad šį rugpjūtį turėjęs vykti Europos U18 čempionatas Italijoje dėl pandemijos buvo atšauktas. Andrė turėjo puikias galimybes kovoti dėl Europos čempionato medalio... Beje, mama sporto meistre tapo būdama vos aštuoniolikos, o tėtis tik 22-ejų (juokiasi).

Įveikė: kai buvo maža, jauniausioji Ožechauskų šeimos atžala labai bijojo startinio pistoleto garso – mergaitei atrodė, kad ją nušaus. Asmeninio archyvo nuotr.

– Tai nuo šiol visi trys – tėtis, mama ir dukra – esate vienodo sportinio kalibro meistrai. Tai kas jūsų šeimoje šiukšles neša, kambarius tvarko ir maistą gamina, jei Kaune likusieji (vyresnėlė gi į Vilnių pabėgo) tokie privilegijuoti?

– Kadangi jau esame tokie sportiški ir stiprūs, tai patys viską ir darome. O labiausiai visi išties mėgstame gaminti. Ir skaniai pavalgyti. Kiekvienas turim savo nišą. Tėtis – gurmaniškąją, mama – kasdieninę, o Andrė – konditerinę: tradiciškai prieš kiekvienas Kalėdas ji kepa imbierinius sausainius su liukru (cukraus glajumi). Kalorijų niekada neskaičiuojame, nes ir cepelinais nesimaitiname. Kartais patiekalus gaminu iš savo babytės kantičkos (Algirdo Ožechausko močiutė – Smetonos laikų šeimininkė, turėjusi nedidelę valgyklėlę – aut. past.). Vieną sykį ji mums yra net leptelėjusi tokią frazę, įstrigusią man į atmintį: "Jeigu nebūtų rusas užėjęs, gal ir "Metropolis" būtų mano buvęs…"

– Kažkodėl lietuviams toji senoji lietuviškoji virtuvė asocijuojasi su riebiais tarkuotų bulvių patiekalais – cepelinais, bulviniais blynais, vėdarais. Įdomu būtų sužinoti, ką sako jūsų babytės kantička, išleista 1907 m. Saliamono Banaičio spaustuvėje Kaune.

– Mes dažnai ją pavartome ir kai kada ką nors iš jos gaminame. Jokių kugelių su spirgučiais čia nė kvapo nerasite. Ją pavartęs supranti, kad tarpukario virtuvės patiekalai – tikras menas… Labai gurmaniški ir dabartinių šefų atrandami iš naujo. Sovietiniais laikais juk nieko nebuvo. O prie Smetonos galėjai, kaip mano babytė sakydavo, nueiti pas žydą į krautuvę ir nusipirkti vieną ananasą, porą mandarinų su bananais, dar vynuogių kekę ir padaryti Kalėdoms vazą. Reikia prisipažinti, nelabai tikėjome tais jos pasakojimais. Juk sovietmečiu stovėdavome po kelias valandas eilėse, kad tų žalių, dar neprinokusių bananų nusipirktume. O ji, matote, pas žydą ananasų…

– Kažkaip smalsu pasidarė, kokius dar patiekalus toji jūsų smetoniškoji babytė iš tos savo kantičkos gamindavo?

– Dar iš vaikystės pamenu, kad babytė niekada praktiškai nenaudojo aliejaus. Ar mėsą, ar blynus kepdavo – tiktai ant lydyto sviesto, kuris dabar madingai vadinamas ghi ir kurio dabar mes patys su žmona pasidarome. Užtai kad ir toje babytės kantičkoje nėra nė vieno patiekalo, kuris būtų kepamas ant aliejaus, išskyrus žuvį, gamintą, kaip ten rašoma, alyvoje. Daug ką mes mėgstame daryti patys – ir alyvuogių pasimarinuojame, ir truputį vyno iš Krūvandų kaimo vynuogių išsispaudžiame.

– Leiskite paspėlioti, kad Krūvandų kaime jūs turite sodybą, kur auginate ekologiškas daržoves, vaisius savo mėgstamiems kulinariniams eksperimentams?

– Pataikėte. Krūvandai – mūsų tėvonija, mat 1882 m. rugsėjį mano prodiedukas Ildefonsas Ožechauskas čia pasistatė namą (jo dalis išliko dar iki mūsų dienų) ir sėkmingai ūkininkavo čia iki pat okupacijos. Na, o mes kasmet sugalvojame vis ką nors naujo toje sodyboje padaryti. Pavadiname tai Metų projektu ir vykdome (juokiasi). Ilgą laiką svajojome turėti nuosavą vandens telkinį, taigi užpernai išsikasėme sodyboje du išsvajotus tvenkinius, kuriuos įžuvinome upėtakiais. Kaip buvę sportininkai, mes puikiai žinome sveiko maisto vertę organizmui. Tad kuo įvairiausiai paruošti ekologiški mūsų tvenkinio upėtakiai – puiki vakarienė šeimai.

Pernai aplink sodybos teritoriją pasodinome apie 200 eglaičių. O ateinančių metų Ožechauskų šeimos projektas – suprojektuoti ir įrengti pirtį sodyboje. Andrė pradėjo lankyti KTU Jaunųjų architektų mokyklą, tai gal padės mums tą projektą paruošti, o mes su žmona bandysime jį įgyvendinti.

– Noriu pasmalsauti, ar toje jūsų sodyboje taip pat kabo Ožechauskų giminės herbas, kaip kad ir jūsų namuose? Kas sudarė genealoginį  Ožechauskų medį, atlikto detalią giminaičių paieška archyvuose?

– Užtai turiu būti dėkingas tėvo tėvui – savo diedukui. Jis labai domėjosi heraldika, be to, buvo išsimokslinęs žmogus, tarpukariu Prahoje studijavo statybą. Tai jis padarė pradžią, rado priėjimą prie archyvų. Dieduko aistrą perėmė mano, amžiną atilsį, tėtis, kuris susistemino visą tą ikonografinę medžiagą ir perdavė mums. Sovietiniais laikais tam galimybių nebuvo, o štai Lietuvai atgavus nepriklausomybę Lietuvos archyvai jau tapo visiem prieinami.

Pagal minėtą dokumentą, mūsų giminė yra lenkų kilmės. Jei tą lenkišką pavardę – Orzechowskij – išverstume į lietuvių kalbą, tai turbūt būtume Riešutauskai (juokiasi). Istoriškai esame iš tų lenkų, kuriuos kunigaikštis Vytautas pasikvietė į Lietuvą drauge su totoriais, karaimais ir kitų tautinių mažumų žmonėmis.

– Girdėjau, kad esate be galo dideli Lietuvos patriotai, kad lietuviškų švenčių laukiate ne mažiau nei savo gimtadienių, Kalėdų ar Velykų...

Puoselėjame gražią tradiciją kiekvieną dieną vakarienę valgyti visi kartu. Tuomet bendraujame, dalijamės įvykiais, sprendžiame problemas. Valgome ilgai, neskubėdami, kad spėtų visi išsisakyti.

– Mes turime aiškią nuostatą minėti Lietuvai brangias datas. Todėl per Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją tikrai į savo kaimą nevažiuojame ir sode nedirbame, bet švenčiame. Einame ten, kur galima pajausti tą lietuviškos dvasios pakylėjimą – dalyvaujame renginiuose, koncertuose, aplankome prezidentūrą – ten kasmet vyksta puikios parodos. Tokiomis progomis net patiekalus gaminame. Ir būtinai – trispalvius. Tarkim, trispalvę kiaušinienę pusryčiams – geltonos, žalios, raudonos spalvų paprikų žieduose arba trispalvę picą pietums. Gal skamba ir banaliai, bet šitų švenčių dienomis trispalvė nuotaika mus lydi visur. Mėgstame ta proga atitinkamai pasipuošti – ir su trispalviais akcentais atlapuose į šventę keliaujame, ir balkone tautinę vėliavą iškeliame, o jį patį trispalviais kaspinais papuošiame ir dar kaimynus apdalijame. Juk šventę kuria pats žmogus. Todėl ir mes su vėliavėlėmis per Laisvės alėją pražygiavę, renginiuose sudalyvavę, o dar užsukę į kokią kavinukę apšilti ir kavos išgerti, – jaučiamės dvasingai pakylėti ir kasmet labai laukiame šitų švenčių.

– Šventės yra gerai, bet po švenčių lyg netyčia atsiradę papildomi kilogramai sportininkų šeimai tikrai ne į sveikatą. Sakykite, kas jūsų namuose yra tas cerberis, kuris griežtai skaičiuoja lengvaatletės Andrės, o ir kitų šeimos narių kasdienio maisto kalorijas?

– Mums visai nereikia jaudintis dėl švenčių ar dėl kalorijų, nes mes stengiamės valgyti ne daug, bet visavertį maistą. Jei jau mėsą, tai, tarkime, – avieną. Labai mėgstame upėtakius iš savo tvenkinio. Šveičiame salotas, morkas. O dar vienas dalykas, kuris labai dera prie mūsų šeimos gyvenimo būdo – dviratis. Tiek Andrė, tiek žmona be jo (o ypač pirmojo karantino metu) neįsivaizdavo savo gyvenimo. Žmona – į darbą, Andrė – į treniruotes Ąžuolyne. Net į statųjį Parodos kalną įsigudrindavo užminti. Kad ir kiek siūliau joms pereiti prie elektrinio dviračio ar paspirtuko – merginos nesutiko. Taigi likau vienintelis už mašinos vairo: mat mano kelionių atstumai per dideli, kad galėčiau su dviračiu juos įveikti.

O dar puoselėjame gražią tradiciją kiekvieną dieną vakarienę valgyti visi kartu. Tuomet bendraujame, dalijamės įvykiais, sprendžiame problemas. Valgome ilgai, neskubėdami, kad spėtų visi išsisakyti. Galbūt šis punktas ir yra vienas kertinių akmenų, ant kurių laikosi mūsų šeimos ryšys. Juk kalbėtis be galo svarbu! Ypač laukiame tų vakarų, kai savaitgaliais iš Vilniaus grįžta mūsų vyresnėlė Meda. Kartais net naujienų vieni kitiems nepasakojame: pasitaupome savaitgaliui, kai Meda sugrįš. Baigę vakaroti tradiciškai išsiskirstome garsiai ištarę savotišką mūsų šeimos moto: miegoti turime eiti švarūs, sotūs ir laimingi, labanakt…

– Kažkaip čia viskas pas jus per daug gražu. Ir šventes visi drauge patriotiškai švenčiate, ir į varžybas paskui dukrą važiuojate, ir pakaitomis sveikiausius patiekalus gaminate… O Ožechauskų šeimos dūmai kur? Gal kamino neturite?!

– Oi, jeigu dar pradėčiau apie šito mūsų buto kaminus pasakoti – paros neužtektų. Visko čia turime – ir smetonišką statybą, ir autentišką parketą, ir duris. O kas įdomiausia – turime butą su istorija. Todėl tik įėjus, hole, kabo mums visai svetimų žmonių – Elenos ir Vlado Pauliukonių – portretai. Tai jie, pagal žinomo Kauno tarpukario architekto Leono Rito projektą, pastatė šitą namą ir jame gyveno, kol paskui (kaip ir daugelis Lietuvos inteligentijos) buvo ištremti į Sibirą, iš kurio taip ir negrįžo. Jų nuotrauką pasikabinome tarsi padėką už mums suteiktą leidimą gyventi čia, už gerą, jaukią buto aurą. O dūmų?.. Na, kaip ten lietuvių liaudies patarlė sako – nėra šeimos be jų? Kas nors ne ten peilį padėjo, pjaustymo lentelės nenuvalė – jau ir rūksta dūmai. Turbūt ateityje dar vieną kaminą reikės statyti virtuvėje, nes joje pas mus daugiausia kibirkščių ir dūmų kyla.



NAUJAUSI KOMENTARAI

HR

HR portretas
Šaunuoliai, šeimyna!

Oržekauskas

Oržekauskas portretas
Oržekauskai nuo Vilkijos?

Anonimas

Anonimas portretas
o lt nera lietuviu apie kuriuos parasyt galima butu? kada baigsit arabiskaja propaganda?
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių