- Paulina Okunytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Užburianti nuo pirmos akimirkos ir nepaleidžianti iki paskutinės sekundės. Taip scenoje galima apibūdinti aktorę Gabrielę Ladygaitę. Baigusi Lietuvos teatro ir muzikos akademiją menininkė ieško savęs teatre ir kine, nuolat keliauja tarp Kauno ir Vilniaus scenų.
Vienas ryškiausių G.Ladygaitės darbų – tai Auksiniams scenos kryžiams nominuotas vaidmuo Agniaus Jankevičiaus režisuotame monospektaklyje "Mari Kardona". Kūrinys sėkmingai skinasi savo kelią į tarptautinę rinką. 2020 m. gegužę šis spektaklis bus pristatomos Vokietijoje, Heidelbergo mieste vyksiančioje pjesių mugėje ("Heidelberger Stückemesse"). Viena pagrindinių kitąmet vyksiančios mugės temų – pristatyti Lietuvą ir jos kūrėjus.
Spektaklio "Mari Kardona" veiksmas vyksta atstumtosios sielos gelmėse. Buti kitokiu ir dėl savo kitoniškumo tapti atpirkimo ožiu – tai daugumai iki skausmo artima tema. Mari išsiskiria, kadangi nesupranta visiems įprastų jausmų. Atstumta kitų, ji turi pati suprasti, kaip veikia šis pasaulis. Spektaklis – tai vizualiai gražus kvietimas kiekvienam pasižiūrėti į savo vidinį demoną. Kiekvienas gimsta su galimybe pasirinkti tarp dieviškumo ir žvėries. Ir visą gyvenimą su tuo kovoja.
G.Ladygaitę scenoje Kaune galima pamatyti trijuose spektakliuose: lapkričio 20 d. – Kauno miesto kameriniame teatre, spektaklyje "Mari Kardona", lapkričio 23 d. ir gruodžio 29 d. – Kauno kameriniame teatre "Niggaz", lapkričio 22 d. ir gruodžio 27 d. – Nacionaliniame Kauno dramos teatre, spektaklyje "Pavojingi ryšiai".
Pasikalbėti apie Mari vaidmenį ir aktorystės meno niuansus susitinkame su G.Ladygaite Kauno miesto kamerinio teatro užkulisiuose, kur ji ruošiasi spektakliui.
– Kaip sugalvojote tapti aktore?
– Net neatsimenu, turbūt visą laiką buvo vidinė trauka. Atsimenu pradėjau mokytis dainuoti ir kažkuriuo metu tiesiog nuėjau į sceną. Mokykloje statė socialinę pjesę ir po jos pasidarė aišku. Niekad nebuvo, kad mąsčiau kuo čia būti... Viskas atėjo labai natūraliai.
– Negalvojote, kad norėtumėte būti kitur, veikti kažką kitą?
– Mama norėjo, kad būčiau vestuvių planuotoja, o mane traukė kriminalistika. Vaikystėje skaitydavau daug detektyvų, bet kriminalistikos studijuoti nedrįsau. Tam yra dokumentiniai filmai. Tai kaip hobis, labai juokingas hobis – žiūrėti dokumentiką apie žudikus. Tiesiog įdomu žiūrėti, kaip sprendžiamos bylos, kaip ieškoma įkalčių. Detektyvas ir aktorius – panašios specialybės. Pirmame ar antrame kurse dėstytojai mums sakė, kad mes tarsi detektyvai.
– Ar nesusidūrėte su bandymais atkalbėti nuo aktoriaus profesijos, nes tai, anot kai kurių, yra "nerimta" profesija?
– Susidūriau. Mama ypač atkalbinėjo, bet suprato, matyt, kad nieko nepeš, nes vistiek savaip padarysiu, ir nustojo. O dabar spektakliuose sėdi pirmoje eilėje. "Mari Kardoną" žiūrėjo jau tris kartus.
– Kaip manote, ar aktorystė yra pašaukimas, ar sunkus darbas? Ar reikia gimti aktoriumi, ar aktoriumi tampama sunkiai dirbant?
– Neįsivaizduoju. O kas yra tas pašaukimas? Manau, kad pašaukimas yra aistra, kuri veda tai daryti, o jei yra vedanti aistra, atsiras valandos darbui ir neskaudės taip. Su meile dirbamas darbas kitoks, ne toks kankinantis, nes vedamas aistros. Taip, labai sunku, būna tokių momentų, kad, rodos, viskas: metu, nebenoriu, pavargau, bet praeina nuovargis ir toliau dirbi.
– Ar aktoriaus darbas sunkus? Scenoje atiduodi daug savęs, o ar gauni tiek pat atgal?
– Aš sakyčiau, kad taip. Jei nuoširdžiai ir atvirai eini į sceną, visuomet bus sudėtinga. Atsiverti, manau, daug kam, gal net visiems, yra sudėtinga. O jei nori tai daryti scenoje, tarp žmonių… Tačiau gauni atgal tikrai daug. Net šiurpas eina pagalvojus. Jei pavyksta užmegzti dialogą su žiūrovu, tai yra didžiausias laimėjimas Žemėj. Net jei tai vienas iš 70, 100, 200 žiūrovų. Vienas žmogus. Jei tau pavyksta su juo užmegzti dialogą – viskas. Tai yra laimėjimas.
– Kas yra tas dialogas?
– Visai kaip mes dabar kalbamės – tai yra dialogas. Taip pat tai vyksta tarp aktoriaus ir žiūrovo. Ypač Mari atveju.
– Papasakokite apie Mari Kardonos vaidmenį.
– Labai juokinga istorija. Aš buvau gal trečiame kurse, man labai buvo įstrigęs Alrberto Camus "Svetimas". Būtent tas knygos leidimas, kuriame "Svetimas" ir "Krytis" yra kartu. Abu perskaičiau, ir šie du romanai neišėjo iš galvos. Galvoju, kad reikia kažką daryti ir sugalvojau tokį konceptą: galėtų prabilti Mari Kardona, kuri yra mažai pristatoma A.Camus romane "Svetimas". Aš pasirašiau mini inscenizaciją, kaip visiškai nesuprantanti, kas tai yra, ir nuėjau pas režisierių Agnių, kuris dėstė tuo metu. Sakau jam, kad noriu apsiginti savo inscenizaciją kaip režisierė. Jis pradėjo iš manęs juoktis. Aš jam nupasakojau, ką aš noriu padaryti, jis užkibo, ir mes metus laiko ieškojom būdo kaip jai prabilti. Bandėme imti ištraukas iš "Kryčio", tačiau nepavyko, ji neprabilo. Vykdėm įvairiausius eksperimentus ir pokalbius, kol galiausiai gimė ta pjesė. Per pokalbius, bandymus. Į šį vaidmenį įdėta daug širdies. Šį procesą visą gyvenimą nešiosiuosi širdyje.
Man labai įdomus žmonių trapumas ir bandymas kažką paslėpti, gniaužimas savyje. Labai įdomu atrakinti istoriją. Nuo A iki Z suprasti, kodėl jis toks.
– O ar lengva įsijausti į Mari vaidmenį?
– Neslėpsiu: kartais būna, kai už penkių minučių spektaklio pradžia, aš laukiu kol mane pakvies, o norisi užsidėti striukę ir pabėgti. Neturiu specialių ritualų, kad įeičiau į vaidmenį. Visada atsimenu Agniaus frazę: "Tu esi tankistas, o Mari yra tankas". Tai man labai padeda. Tiesiog einu ir būnu sąveikoje su žiūrovu, pasakoju istoriją.
– Kaip vyksta emocijos kūrimo procesas? Ar įsivaizduoji emociją, ar atsimeni iš savo gyvenimo?
– Formulių niekada nevedžiau. Visi aktoriai atsakys, kad jų kūryboje veikia vaizduotė. 100 procentų. Užstalės repeticijose visi analizuoja pjesę: apie ką ji, kodėl viskas vyksta būtent taip ir panašiai. Tada prasideda sunkumai einant į sceną. Tam skiriamas visas laikas, kol atrandi emociją, bet kai atrandi tai, ką žmogus galėtų jausti tuo metu – detektyvas – tada viskas vyksta natūraliai. Kaip gyvas organizmas nori paversti tą kitą, esantį fantazijoje, gyvastimi. Veikia atjauta ir empatija.
– Jūsų vaidmenys dažnai susiję su religija: tikybos mokytoja Viltė, noviciato besilaikanti panelė Turvel ir santykio su dievu ieškanti Mari. Ar tai sutapimas? Koks tavo pačios santykis su religija?
– Taip, tai sutapimas. Kai statėm Mari, neslėpsiu, tada buvo milžiniškas konfliktas dėl daugelio dalykų, susijusių su Dievu, religija, bet kiti vaidmenys, aš nežinau... Gal dėl to, kad visus spektaklius Agnius kūrė, tai matė manyje. Kažkada ėjau gatve ir galvojau, kad vaidindama amžinai esu konflikte su Dievu. Faktas, kad tai ne specialiai. Gal visata man čia siunčia ženklus. Šiandien aš tikiu Dievu, nelabai tikiu bažnyčia. Tai gali pasikeisti ir esu tam atvira. Manau, kad visos religijos moko to paties, tiesiog skiriasi priėjimas prie savęs. Dar bandau pati sau atsakyti, kas, kaip, kodėl, bet kad tikiu – tai faktas. Mes ne vieni visatoje – tuo esu įsitikinusi, o priėjimo ieškau. Turbūt visi ieškom priėjimo. Kai kas radęs, kiti dar procese...
– Filme "Tamsos riteris" serijinio žudiko Džokerio vaidmenį atlikęs aktorius Heathas Ledgeris, kurį laiką gyveno užsidaręs viešbučio kambaryje, kur bandė įeiti į savo vaidmenį, visiškai susitapatinti su Džokeriu ir imti mąstyti kaip jis. Manoma, kad būtent dėl tokio intensyvaus "įėjimo" į vaidmenį, jo savijauta tiek pablogėjo, kad tai buvo jo paskutinis filmas. Norėjau paklausti, kaip tu išgyveni "įėjimą" ir "išėjimą" iš vaidmens? Ar nebūna taip, kad pasibaigus spektakliui jaučiatės, kad aš – dar ne Gabrielė, o personažas?
– Nebuvo man tokio jausmo. Aš gyvenu spektakliu, ir man gali skaudėti dėl to, kad taip yra, bet kita veikėja nesijaučiu. Nesu turėjusi vaidmens, kur galėčiau įeiti į visišką transą. Vaidyba yra darbas, kuriame vedi žmonių grupę per mišką, kad parodytum namuką vidury miško. Tu jiems turi sakyti, kur eiti. Nespėju atsidurti transe, kad imčiau neskirti savęs nuo vaidmens. Būna, kad temos kelia skausmą, tai, ką mes "nešam" į sceną. "Pavojingi ryšiai" buvo viena stipriausių patirčių, kai naktimis kamavo nepaaiškinami košmarai. Kai temos tokios baisios, labai sudėtinga.
– Ar negąsdina, kad emocijos iš teatro persekioja realiame gyvenime? Ar košmarai neatstumia nuo noro dalintis?
– Ne, atvirkščiai. Aš gal į aktorinį atėjau, nes man labai įdomūs tamsūs dalykai žmonėse, jų silpnybės. Man įdomu juos kapstyti, atrasti kažką, kas nėra taip romantiška. Būna, kai dirbdama ir ieškodama personažo, pasijuntu esanti ne viena. Tuomet tikiuosi, kad salėje sėdintis bent vienas žiūrovas irgi išgirsta tai ir pasijunta nebe vienas. Misija tokia. Man tai padeda. Susapnuoji košmarą, pabundi, padarai jogą ir vėl eini toliau repetuoti. Tai – proceso dalis.
– Kodėl tamsa Jus traukia?
– Tiesiog įdomu. Man labai įdomus žmonių trapumas ir bandymas kažką paslėpti, gniaužimas savyje. Labai įdomu atrakinti istoriją. Nuo A iki Z suprasti, kodėl jis toks.
– Tai visgi aktorius panašus į psichologą?
– Nepasakyčiau, kad labai arti psichologo. Psichologija labai sudėtingas mokslas, reikalaujantis daug proto. Skaitau psichologines knygas, manau, daug aktorių skaito, tai yra labai įdomu, bet savęs psichologe aš nelaikyčiau. Analizuoti įdomu, bet kitame lygmenyje – psichologijos žinios visada praverčia.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
4-oji Kauno literatūros savaitė jungs žemynus ir žodžius
Gegužės 8–12 dienomis Kaunas taps literatūros meka – čia jau ketvirtą kartą vyks tarptautinis knygų ir rašytojų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. ...
-
Bibliotekos nurašytas knygas galės atiduoti tiems, kam jos reikalingos
Bibliotekos, prieš atiduodamos perdirbti nurašytas knygas, galės neatlygintinai perduoti jas fizinių ar juridinių asmenų nuosavybėn. Ketvirtadienį Seimas priėmė tokią galimybę suteikiančias Kultūros ministerijos parengtas Bibliotekų ...
-
Valdovų rūmuose atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą3
Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtadienį atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą. ...
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“116
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui2
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...