G. Kaukaitė: žemaitiškumas man – tarsi tikroji oda

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje įvairių žanrų –  beletristikos, publicistikos ir egodukumentikos – rinktinėje autorė atskleidžia vaikystės Žemaitijoje prisiminimus, pasakoja apie savo kelią į didžiąją sceną, praveria teatro kasdienybės užkulisius, piešia gyvenimo tėkmėje sutiktų kūrybingų žmonių portretus.

Pokalbis su G. Kaukaite – apie būsimą atsiminimų knygos pristatymą Kauno valstybinėje filharmonijoje, kūrybinį procesą ir pačius brangiausius prisiminimus.

– Gerbiamoji Giedre, jau įvyko keletas jūsų atsiminimų knygos pristatymų. Su kokia nuotaika atvykstate į Kauną?

– Kauniškė publika – reikli, išmananti, šilta. Kaune, kaip nė viename kitame mieste, jaučiama nenutrūkusi istorinė ir kultūrinė tautos kraujo apytaka, tarytum buvusi laikinoji sostinė ir šiandien tebetęsia prisiimtą svarbų tikrosios sostinės įsipareigojimą. Kaune apima malonus saugumo jausmas, čia man lengviau tikėti, kad turime valstybę. Dažnai pavyduliauju – Kaune vis kažkas įdomesnio, svarbesnio vyksta, nei pastebiu Vilniuje. Kad ir neseniai vykusios filosofo Vytauto Kavolio dirbtuvės. Prieš metus, smalsaudama pasiklausyti gyvo istorikų, filosofų ir sociologų žodžio, vykau į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą Plungės Oginskių rūmuose. Ten pirmaisiais smuikais griežė kauniečiai profesoriai – Egidijus Aleksandravičius ir Gintautas Mažeikis.

– Esate dainininkė, pedagogė, dainavusi operos scenoje ir plačiai koncertavusi. Kaip gimė pomėgis rašyti?

– Paskiri tekstai radosi savaime, jaučiant poreikį kalbėtis, išsisakyti ne vien dainavimu. Norėjau papasakoti apie mylėtus ir mane mylėjusius artimuosius ir kitus gyvenimo tėkmėje sutiktus kūrybingus, charizmatiškus žmones. Įgijau pasitikėjimo, kai tuos tekstus ėmė spausdinti „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, „Senvagė“ „7 meno dienos“, „Šiaurės Atėnai“. Apie knygą nė minties neturėjau. Tik vėliau ši idėja savaime aplankė.

– Koks jausmas apėmė knygai jau išėjus?

– Nustebau, kad aplankė keistas abejingumas. Gailėjausi, kad baigėsi malonūs apsilankymai leidykloje ir įkvėptas bendravimas su redaktoriumi Audriumi Musteikiu ir dailininke Deimante Rybakoviene, toks panašus į šviesų sapną. Tik nerimastingai laukiau pirmųjų vertinimų.

– Rašydama, be abejonės, dar kartą išgyvenote savo gyvenimo įvykius – ir linksmus, ir liūdnus, skaudžius. Kaip atrodė kūrybinis procesas?

– Atmintyje išnirus kuriai nors praeities detalei, stebėtinu būdu iš paskos ima jungtis pluoštai kitų, regis, buvusių pamirštų, – tik spėk užsirašyti. Belieka sudėlioti tą įvairialypę mozaiką į sklandžią epizodo seką. Tai – saldus kūrybinis procesas, stebuklinė galimybė pasikartoti gyvenimą, viliantis, kad pagaliau bent iš dalies su buvusiomis patirtimis bus susitaikyta.

– „Eldoradą“ pradedate nuo gimtojo Prūsalių kaimo, Babrungo upės ir Plungės, kur leidote vaikystę pas senelius. Kaip jautėtės persikėlusi pas mamą į sostinę, būdama dešimties?

– Šeštojo dešimtmečio pradžioje iš Plungės atsirasti Vilniuje buvo nemenkas iššūkis. Ilgai nepritapau. Beje, dar ir šiandien iš tikrųjų namie jaučiuosi tik Plungėje. Žemaitiškumas man – tarsi tikroji oda. Su „Eldorado“ pristatymuose mane lydinčiais kolegomis plungiškiais aktoriumi Vytautu Rumšu vyresniuoju ir saksofonininku Petru Vyšniausku kalbamės tik žemaitiškai, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio, mimikos, šūksnio ar gesto. Kai net artimųjų Plungėje nebeturiu, man vis vien būtina nuvykti į gimtinę, pereiti per parką, užsukti į Oginskio rūmus, biblioteką, bažnyčią, pastoviniuoti prie savo pradinės mokyklos, pasidairyti Prūsaliuose nuo aukštų Babrungo skardžių, tarsi pasitikrinant, kad dar tebesu.

– Vaikystės prisiminimai dažnam mūsų yra patys šviesiausi. Kuris vėlesnio gyvenimo etapas jums įsimintiniausias?

– Pirmieji studijų metai, pirmieji žingsniai profesionalioje scenoje, stažuotė Italijoje, gastrolės – tai svarbūs gyvenimo etapai. Brangiausia – dukrų Monikos ir Ūlos Ulijonos gimimas. Dabar jos mano draugės, išklausytojos ir patarėjos, jos ir „Eldorado“ pirmosios skaitytojos, joms ir knyga dedikuota.

– Prieš kelerius metus teko skaityti puikų jūsų pasakojimą apie mamą, mokslininkę biologę Jadvygą Monstvilaitę. Kodėl jo neįtraukėte į knygą?

– Knygon nepateko ne tik šis, iš dalies proginis tekstas, rašytas mamos 100-mečiui. Įvairiu metu rašytų tekstų įvairialypiškumas būtų sunkiai suvaldomas, kenktų knygos visumai. Kita vertus, teko girdėti, kad būtent apie artimiausius žmones, ypač apie motinas, parašyti neįmanoma. Savo mamoms esame dėkingi už brangiausią dovaną – gyvenimą, bet pasakodami apie jas, kaip ir apie kitus artimiausiuosius, dažnai neišvengiame kraštutinumų, sutirštindami rožines spalvas arba, priešingai – nežinia kodėl imdami juos teisinti, ginti ir patys teisintis. Matyt, šiai temai reikėtų atskiros knygos.

– Koks prisiminimas apie mamą jums pats brangiausias?

– Mano mama buvo gana uždara, mažai kuo pasitikinti, kaip ir daugelis karo ir pokario laiko žmonių, išgyvenusių ilgalaikes pavojaus, baimių ir grėsmių patirtis. Karo išvakarėse jaunutė ištekėjusi už mano tėčio karininko Kazio Kauko, likusi viena su maža manimi, o vyrą išvydusi tik po devynerių metų grįžusį iš lagerio, mama jau buvo išmokusi ištverti negandas pati viena. „Sukandu dantis ir iškenčiu“, sakydavo. Paskutiniais gyvenimo metais ji tapo atviresnė, apie save daug papasakojo. Tas laikas man brangiausias, nes mudvi labai suartėjome, labiau ją pažinau, o drauge ir save.

– Esate prisipažinusi, kad užteko vos kelių susitikimų su jūsų būsimu vyru kino režisieriumi Arūnu Žebriūnu, kad paklustumėte jo nusivedama visam laikui. Banalokas klausimas: kaip dviem stiprioms asmenybėms ir labai talentingiems menininkams pavyko sugyventi po vienu stogu?

– Labai paprastai. Mudu gerbėme vienas kito aistrą pasirinktoms profesijoms, vienas kitą supratome ir vertinome, palaikėme ir skatinome. Buvome vienas kitam reikalingi, todėl ir sutilpome. Pykdavomės gana dažnai, bet dėl juoko vertų smulkmenų.

– Jūsų knygoje skaitytojai suras ne vieno žymaus žmogaus portretą. Čia – rašytojai Ričardas Gavelis, Juozas Erlickas, režisieriai Juozas Miltinis, Vlada Mikštaitė, dirigentas Jonas Aleksa, dievdirbys Lionginas Šepka... Aprašėte ir operos primadoną, savo pedagogę Aleksandrą Staškevičiūtę, dainininkus Vaclovą Daunorą, Antaną Šabaniauską, Netikėtos, įsimintinos Jūsų poetinės dedikacijos Irenai Milkevičiūtei, Sigutei Stonytei, Asmik Grigorian. Šie portretai ryškūs, įtraukiantys, intymūs, gal net kontraversiški. Ko siekėte, leisdama į šias asmenybes pažvelgti iš savo perspektyvos?

– Šiuos žmones – šviesulius, ir kitus, tarsi prabėgom paminėtus – kaip „ragana“ Eugenija Šimkūnaitė, sieja vienas svarbus bruožas – galingas kūrybinis pradas, kreipęs jų gyvenimus išpažįstamo idealo link, stipriai veikęs, gal net keitęs aplinką ir tuos žmones pažinojusius. Jie – stiprūs laikmečio ženklai, neleidę šviesai užgesti. Norėjau skaitytojams priminti, kad pažintos šviesios asmenybės mumyse tarsi apsigyvena, mes jomis tikime, tampame turtingesni, norime jomis remtis, norime jas sekti.

– Jūsų knygos epilogas „Perpetuum mobile“ – smagiai sumanyta parafrazė rašytojui Juozui Erlickui. Kaip gimė jūsų pažintis, draugystė? Įdomu, kodėl būtent šis tekstas užbaigia knygą?

– J. Erlicko nepažįstu, nesu nė susitikusi. Ko jūs klausiate, to paties teiravausi ne vieno skaitytojo, bet atsakymo kol kas nesulaukiau. Regis, pati turiu paaiškinimą. Tad smalsu bus palūkuriuoti skaitytojų versijų.

– Ką planuojate veikti nurimus knygos pristatymo šurmuliui? Galbūt jau nekantraujate pasinerti į naują veiklą?

– Kadaise mėgau sau žadėti, kad, jei turėsiu kada laiko, skambinsiu namie Johanno Sebastiano Bacho choralus. Vėliau žadėjau imti siūti, net siuvimo mašiną įsigijau. Kol kas netesėjau nei vieno, nei kito pažado. Manau, ir artimiausiu metu nei skambinsiu, nei siūsiu, greičiau dažniau vyksiu į Kauno valstybinio muzikinio ar Nacionalinio dramos teatrų spektaklius – tai dar vienas stiprus masalas Kaune.

Kas? G. Kaukaitės susitikimas su kauniečiais, knygos „Mano Eldoradas“ pristatymas.

Kur? Kauno filharmonijos Mažojoje salėje.

Kada? Sausio 14 d. 17 val.

Biografijos faktai

Giedrė Kaukaitė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo pedagogė (1977–2009), profesorė. Lietuvos nusipelniusi artistė (1980), Lietuvos liaudies artistė (1986), Plungės garbės pilietė (2006). Apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija (1997), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2014). Mūsų dainavimo meno tradicijų puoselėtoja ir tęsėja Giedrė Kaukaitė yra pirmoji atlikusi daugelį lietuvių kompozitorių opusų, ji tapo naujo muzikos kūrybos sąjūdžio dalimi, skatintoja ir įkvėpėja. Dešimt metų Operos ir baleto teatre dainavo didžiuosius soprano vaidmenis, vėliau 20 metų buvo Nacionalinės filharmonijos solistė, daugiau kaip tris dešimtmečius dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Atsiliepimai apie knygą

Muzikologė Laimutė Ligeikaitė:

„Giedrės Kaukaitės atsiminimų knygos „Mano Eldoradas“ turinį taikliai nusako mažytė paantraštė –  „...apie aną ir šį laiką...“

Literatūros kritikas Audrius Ožolas:

„Knyga parašyta grakščiai, gyvai, elegantiškai, tad skaityti G. Kaukaitės prisiminimus įdomu ir dėl jos stiliaus. Knygoje – gausybė jautrių, anekdotiškų, mąslių, meditatyvių prisiminimų, susijusių su ja supusiais žmonėmis. Juodasis kunigaikštis Ričardas Gavelis, Vytautą Petkevičių konjako kolekcijos pratuštinti siuntęs Juozas Miltinis. Bufete pasiklydęs Antanas Šabaniauskas, Juditos Leitaitės burtų laukas. Spalvų, atspalvių, pauzių kupinas gyvenimas, radęs atvaizdą šioje knygoje.“

Literatūros kritikas Petras Bražėnas:

„Teikiantys pirmenybę scenos užkulisiams nebus nuskriausti: ypač sodria faktine medžiaga paremti du didžiausi knygos poskyriai: „Teatro scena ir užkulisiai“ ir „Mano kelrodės dainos“. Vienu atsikvėpimu perskaitęs „Mano Eldoradą“, ne vienam draugui pasigyriau turėjęs turtingą savaitgalio dvasios puotą. Kol kas tas jausmas neblėsta. Ačiū už jį.“

Teatro scena ir užkulisiai

Pirmieji treji metai po stažuotės Italijoje turtingi ne tik teatro, bet ir kitų patirčių. Laimėtas M. Glinkos konkursas pasiūlė koncertinės scenos perspektyvą, išvyniojo solinių koncertų žemėlapį: visa buvusioji Tarybų Sąjunga. Pradžiugino Kultūros ministerijos pasiūlyta kelionė į JAV drauge su konkurse man akompanavusiu pianistu Gyčiu Trinkūnu: koncertai mūsų išeivijos bendruomenėse. Kitas džiaugsmas – vargonininko Leopoldo Digrio kvietimas dalyvauti jo koncertuose.

Ilgametis bendravimas su šiuo muziku, koncertai Vilniaus paveikslų galerijoje, Mažojoje baroko salėje, prestižinėse Leningrado, Maskvos, Rygos, Talino, Kijevo, Jerevano salėse, Čekijos, Norvegijos, Švedijos sakralinės muzikos festivaliuose – aukšto lygio profesinė mokykla. Partnerystė su juo – man viena svarbiausių.

Ir didžiausia laimė – Aleksos pasiūlymas dainuoti Haną jo rengiamoje Josepho Haydno oratorijoje „Metų laikai“. Išskirtinis įvertinimas. Pavasariop pradėję, kiaurą vasarą išsijuosę dirbome kiekvieną antradienį. Kartojome rečitatyvus ir ansamblius skonėdamiesi vokiška tartimi. Šimtus sykių derinome intervalų segmentus, kol patiems ėmė atrodyti, kad dainuojame ne trise, o tarsi susilieję į vieną balsą. Luko partijai buvo pakviesti tenorai Vladas Česas ir Edmundas Kuodis, Simono – bosai baritonai Petras Kasperavičius ir kaunietis Juozas Malikonis. Kita Hana – kaunietė Teresė Chmieliauskaitė. Repeticijoms akompanavo pats Aleksa: aiškino harmoniją, moduliacijas, skambino įtaigiai diktuodamas tempus, artikuliaciją ir dinamiką. Tai nebuvo akompanavimas! Tai buvo karščiuojantis inspiravimas garsais ir tembrais, skatinimas dinaminiais kontrastais, aistringas kulminacijų provokavimas. Repeticijų kambario oras įsielektrindavo, širdį užplūsdavo džiugesys. Mums, iki tol dainavusiems romantinį repertuarą, atsivėrė prakilnus disciplinuotas klasicizmo grožis. Keturių dalių „Metų laikus“ Aleksa filosofiškai prilygino žmogaus gyvenimo tėkmei: jaunystė, žydėjimas, branda, išmintis ir – žiema, baigtis, susitaikymas su laikinumu. Per tas repeticijas patirtas klasicizmo taurumas išmokė santūriau žvelgti į romantinę muziką, atsargiau vertinti jausmingumo perteklių.

Parengę solines partijas repetavome su „Ąžuoliuku“ Mokytojų namuose. Čia kūrybinis pakilimas išaugo dešimteriopai. Dalyvavo ir choro vadovas Hermanas Perelšteinas, matėme pagarbų ir šiltą abiejų dirigentų, meno aristokratų, kontaktą. Galimybę bendrauti jiedu laikė dvasine prabanga ir to neslėpė. Per pertraukėles Aleksa kartais griausmingai pranešdavo: „O dabar skambinu pačiai narsiausiai Lietuvos moteriai!“ Kitame laido gale atsiliepdavo toks pat griausmingas Mikštaitės „baritonas“. Gal jau brendo jų bendro darbo planai?

...Tyri berniukų balsai „Metų laikams“ teikė unikalių spalvų, skambėjimas buvo išgrynintas iki sakralaus pirmapradiškumo. Vėliau girdėtos suaugusiųjų choro versijos anam naiviam skambėjimui nė iš tolo neprilygo.

„Metų laikus“ repetuodamas Aleksa buvo visai kitoks nei teatre: paprastesnis, laisvesnis, pamiršęs demonstruoti bauginamą svarbesniojo vaidmenį, taigi draugiškas ir net simpatiškas. Gera buvo matyti, kaip jis atvirai simpatizuoja Kasperavičiui, vertina menišką Kuodžio prigimtį, pastebi Česo inteligentiškumą. Nedidelėje mūsų kompanijoje nė vienas nesijautėme žvaigžde. Užteko pasinerti į muzikos burtus. Todėl sutrikdė keistokas epizodas, kai premjerai artinantis Aleksa pasiūlė tenorams patiems susitarti, kuris dainuos Vilniuje, o kuris Kaune, tarsi sumanęs juodu išmėginti. Kuodis pareiškė dainuosiąs Vilniuje, nė nemanydamas nusileisti vyresniam Česui, o šis ėmė vardyti savo privalumus. Žodis po žodžio atmosfera įkaito, dainininkai ėmė vienas kitą kritikuoti, į ginčą įsitraukėme ir mes, likusieji ansamblio dalyviai. Aš ėmiau Kuodį gėdinti... Aleksa sėdėjo ir tylėjo žvilgsnį į grindis nukreipęs, tvardydamas nusivylimo šypseną, sumišusią su pašaipa, tarsi būtų mąstęs: „Štai ji, banalioji realybė!“

Tiek ilgai ruošęsi, atlikimą juvelyriškai tobulinę, „Metų laikus“ padainavome Vilniuje, Kaune ir darsyk Vilniuje. Viskas. Nei įrašėme, nei gastrolių kur išvykome. O Aleksa, į vadybininko vaidmenį nepretendavęs, netrukus po pažastimi jau nešiojosi kitą partitūrą.

Šaltinis: „Mano eldoradas“, Giedrė Kaukaitė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022