„Ieškojimai“ – taip simboliškai vadinsis pirmoji Andriaus Paulavičiaus-Paulos paroda, penktadienį atidaroma Kėdainiuose, Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje, skelbiama pranešime žiniasklaidai.

„Tapau palyginus neseniai, tačiau piešiu dar nuo darželio laikų“, – prisimena nuo mažens kuriantis A. Paulavičius, netrukus surengsiantis pirmąją savo darbų ekspoziciją.

Gimęs ir augęs Kėdainiuose, ilgą laiką gyvenęs užsienyje, A. Paulavičius sako, kad vienu metu buvo apleidęs kūrybą, tačiau draugui nupirkus akvarelių, noras kurti tarsi atgimė iš naujo.

„Neturiu vieno stiliaus, tapau viską, kas šauna į galvą. Save vadinčiau daugiau menininku, nei tapytoju, nes kuriu meną įvairiais būdais – tapau, piešiu, lipdau, fotografuoju“, – pasakoja netoli tūkstančio darbų sukūręs A. Paulavičius.

Savo ryškiems ir spalvingiems darbams įkvėpimo jis semiasi iš visko, kas jį supa – gamtos, žmonių, kitų meno kūrinių, architektūros. Menininkas prisipažįsta mėgstantis analizuoti žmonės, jų elgesį, manieras.

„Neturiu vienintelės mūzos, ja gali būti bet kas. Jei tai turėtų būti žmogus, sakyčiau, kad mane įkvepia visi žmonės. Kiekvienas turi savo spalvą, kvapą, formą“, – įsitikinęs A. Paulavičius.

Nesistengiantis įtikti, kuriantis, kas jam įdomu, Paula – taip jį vadina draugai – pabrėžia, kad gyvenime įkvėpimas dažniausiai ateina kažką darant. Taip ir su jo kūryba – galų gale paveikslas gaunasi kitoks, nei buvo suplanuota.

Menininkas nuolat tobulina savo kūrinius: nupiešia, nufotografuoja, perpiešia, vėl fotografuoja... Taip tarsi sukuria naują meno rūšį – dabarties meną, užfiksuotą fotografijoje, o realybėje jau nebeegzistuojantį. 

„Man artimas abstraktus ekspresionizmas, o iš dailininkų labiausiai žaviuosi Picasso. Jis buvo atradėjas, niekas negali jo atkartoti. Aš, kaip ir jis, didžiausiais atradėjais laikyčiau vaikus – šie geriausiai išreiškia savo mintis. Picasso, nuėjęs į vaikų parodą, pasakė, kad jis mokinosi tapyti 20 metų, tačiau vis dar neišmoko taip piešti“, – neslepia A. Paulavičius, įsitikinęs, kad bet koks menas turi būti fantazija be tikslo.

Jis pastebi, kad atsiradus camera obscura, tapyba perėjo į kitą lygį. Natūralizmas tapo nereikalingas.

„Šiais laikais tapyti peizažus ar portretus man atrodo beprasmis dalykas. Tai geriau daro fotografija, todėl man patinka abstrakčios, menininko iškraipytos idėjos. Žiūrėdamas į kūrėjo paveikslus, gali pajausti jo nuotaikas, pažinti jį – juk menininkas piešia pats save,“ – sako A. Paulavičius.

Parodos atidaryme tikimasi sulaukti ne tik kėdainiškių, bet ir svečių iš Vilniaus ir Kauno.

„Nenoriu, kad dėmesys kryptų į mane – tegul jis tenka mano kūriniams“, – pabrėžia A. Paulavičius ir priduria besijaudinantis, juk tai pirmoji jo paroda.