Po parodos skrynia liko Prancūzijoje, vėliau buvo klaidingai priskirta Rusijos rinkiniams ir atskirta nuo kitų lietuviškų eksponatų, likusių reprezentuoti mūsų šalį viename prestižiškiausių to meto Trokadero etnografijos muziejuje.
Svarbus eksponatas rastas ruošiantis tarptautinei Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) parodai „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“ ir jau šį rudenį bus grąžintas į Lietuvos istorijos pasakojimą.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje) lapkritį atidaroma paroda pasakos apie mūsų šalies prisistatymą tarptautinei auditorijai 1900, 1935, 1937 m. Paryžiuje vykusiose parodose. 1900 m., nors ir priklausė Rusijos imperijai, pasaulinėje parodoje Lietuva pirmą kartą prisistatė kaip tauta. Parodoje „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“ bus rekonstruota prieš daugiau nei 100 metų vykusios parodos ekspozicija, sujungianti LNM ir Europos ir Viduržemio jūros civilizacijų muziejuje saugomus eksponatus.
Svarbus prisistatymas
Nuo XVIII a. pabaigos pavergta Lietuva XX a. pradžioje vis dar buvo Rusijos imperijos vakarų pakraštys. Vis dėlto 1900 m. pasaulinėje parodoje lietuvių šviesuomenė sugebėjo suorganizuoti nedidelę ekspoziciją, pažymėtą žodžiu Lithuanie. Nors daugeliui lankytojų šis pavadinimas nieko nesakė, paroda buvo pirmasis Lietuvos žingsnis tarptautinėje arenoje.
„Pirmasis lietuvių prisistatymas Paryžiaus pasaulinėje parodoje buvo daugiau nei kultūrinis įvykis – tai buvo politinė deklaracija, pasakyta eksponatais, drąsiai rodžiusi mūsų tautos gyvybingumą net ir siekiant gniaužti mūsų valstybingumą“, – sako LNM generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė.
Škaplieriai ir ražančiai įdėti į brusloko kišenių – gal jau nė to neradote? Į klumpę gi įdėjau baltą pakalkę ir dvi fotografijas – ar radote?
Vėliau buvusios 1935 ir 1937 m. parodos jau bylojo apie nepriklausomos Lietuvos valstybės ambicijas. „Šiandien, rekonstruodami šias parodas ir sugrąžindami po 100-mečio rastą kraičio skrynią, galime ne tik įvertinti nueitą kelią, bet ir prisiminti, kad kultūra buvo ir, kaip matome, tebėra mūsų diplomatijos, tapatybės ir išlikimo pagrindas“, – akcentuoja dr. R. Kačkutė.
Parodos organizavimo komitetas buvo persekiojamas, nes toks prisistatymas turėjo aiškiai politinę potekstę – tai buvo pasipriešinimo carinės valdžios politikai aktas. Tačiau paroda buvo sėkminga – Lietuvos skyrius pelnė dvylika parodos apdovanojimų.
Eksponatų kelias į Paryžių
Lietuvą pristatančioje ekspozicijoje buvo apie 150 daiktų: žemės ūkio įrankių, buities rakandų, audinių, liaudies kūrinių. Tarp jų – ir suvalkietiška kvietkuota kraičio skrynia. Ji stovėjo garbingiausioje vietoje – parodoje įrengtoje „padoraus lietuvio grinčioje“ (troboje), vaizduojančioje piršlybų sceną.
Skrynia buvo ne tik puošnus buities baldas, bet tapo ir praktiška priemone kontrabanda į Prancūziją nugabenti ir kitus parodai skirtus daiktus.
„Lietuva negalėjo tiesiogiai išsiųsti daiktų į Prancūziją, todėl eksponatai buvo slapta gabenami į Prūsiją, o iš ten jau siunčiami į Paryžių. Specialių dėžių nebuvo, todėl eksponatai buvo kraunami į kraičio skrynias – taip mažiau krito į akis ir buvo lengviau pergabenti per sieną. Suprantama, tokiomis aplinkybėmis buvo stengtasi išnaudoti kiekvieną centimetrą. Mes ir patys dabar tai jaučiame, vykstant eksponatų evakavimo pratyboms – dėžes stengiamasi prikrauti pilnas, kad kuo daugiau eksponatų pavyktų išgelbėti“, – pažymi parodos kuratorė, LNM Etnografijos ir antropologijos skyriaus vadovė dr. Miglė Lebednykaitė.
Parodos organizatorių Juozo Lozoraičio ir Juozo Bagdono laiškuose galima rasti šį konkretų sprendimą: „Beje, ar gerai būtų, jeigu daiktus siųsčiau senoviškoje skrynioje (kvietkuotoj), kuri dirbta į kraitį apie 70 metų ir da gražiai išrodo?“ Tai leidžia manyti, kad rasta skrynia buvo pagaminta XIX a. pirmojoje pusėje.
Tai istorija apie daiktą, kuris keliavo per valstybes, pasimetė tarp etikečių ir kolekcijų, bet po šimtmečio vėl prabyla lietuviškai.
Eksponatų pakavimas buvo kupinas išmonės ir net šypseną keliančių akimirkų. Viename J. Lozoraičio laiške J. Bagdonui rašoma: „Škaplieriai ir ražančiai įdėti į brusloko kišenių – gal jau nė to neradote? Į klumpę gi įdėjau baltą pakalkę ir dvi fotografijas – ar radote?“
J. Lozoraitis stebėjosi ir dėl dingusių stalelio kojų: „Aš stebiuosi, kur galėjo dingti stalelio kojos. Juk pats jas įdėjau į kvietkuotosios skrynios kojas… Gal jūs nesusipratote apversti skrynią aukštynlink kojomis? Jeigu teip, tai prastas iš Tamstos išeitų žandaras…“
Nepaisant sudėtingos situacijos ir neturint muziejininkystės tradicijų, 1900 m. parodai ruoštasi itin profesionaliai.
„Dabar parodos rengiamos su draudimais, sutartimis, skolinimo aktais, kultūros paveldo vertybių išvežimo raštais, tačiau ir tuomet buvo sudarytas siunčiamų daiktų sąrašas, viskas daugiau vyko laiškais, buvo dokumentuota, kas išsiųsta, iš ko gauta, kiek kainuoja, kiek įvertinta“, – pasakoja M. Lebednykaitė.
Dingusi ir vėl rasta
Dar prieš 1900 m. parodą buvo nuspręsta, kad dalis eksponatų bus padovanoti Paryžiaus Trokadero etnografijos muziejui.
„Trokaderas buvo garsus muziejus, vienas seniausių Europoje, todėl atsidurti jų fonduose buvo ir garbės reikalas. Taip mūsų paveldas tapo jų kolekcijos dalimi. Kartu tai savotiška legitimacija tuo metu Rusijos imperijos pavergtai tautai, nes įsirašėme į Trokadero kolekcijas kaip Lithuanie“, – sako M. Lebednykaitė.
Šie eksponatai buvo saugomi viename rinkinyje. Reorganizavus muziejų sistemą, visa Trokadero kolekcija keliavo iš vieno muziejaus į kitą, kol pateko į naują Europos ir Viduržemio jūros civilizacijų muziejų Marselyje. Nors skrynia liko Prancūzijoje, tyrinėjant lietuvišką rinkinį minėtame muziejuje LNM tyrėjai M. Lebednykaitei nepavyko jos rasti dabartiniuose rinkinio sąrašuose ar pačiuose fonduose.
„Skrynia didelė, todėl viltingai galvojome, kad ji negalėjo tiesiog išnykti. Bet tarp šimtų įvairių tautų baldų fonduose ją rasti nebuvo lengva“, – prisimena M. Lebednykaitė.
Lemtinga buvo pažintis su Europos ir Viduržemio jūros civilizacijų muziejaus rinkinių kuratoriumi Raphaëliu Boriesu. Dar prieš penkerius metus nusprendus rengti parodą apie lietuvių prisistatymą Paryžiaus parodose, užsimezgė bendradarbiavimas, kelis kartus buvo vykta į Marselį, susipažinta su rinkiniu gyvai. Praėjusių metų muziejininkų kuratorinės išvykos metu R. Boriesas parodė skrynią, kuri pagal išlikusią 1900 m. parodos nuotrauką galėtų atitikti ieškomą skrynią, nors pagal skrynios formą ir dekorą pats nesiėmė spręsti, ar tai lietuviška skrynia.
„Ji iškart pasirodė pažįstama – ornamentai, spalvinė gama, tapyba išdavė lietuvišką kilmę, nors ant jos buvo pririšta etiketė su užrašu „Russie“, o pats eksponatas įvardytas kaip neidentifikuotas. Taip galėjo nutikti nukritus pirmai etiketei arba skrynia nuo pat pradžių buvo neteisingai identifikuota ir priskirta prie Rusijos imperijos eksponatų. Žinoma, tuo metu mes buvome praradę valstybingumą, gal todėl nuo pat pradžių buvo taip priskirta“, – sako M. Lebednykaitė.
Galutinį patvirtinimą suteikė archyvinė 1900 m. nuotrauka: joje matyti, kad būtent ši skrynia stovėjo ekspozicijos matomiausioje vietoje kaip patalpos puošmena – šalia krosnies, o virš jos ant medinės lingės su virvėmis kabėjo lopšys, pridengtas margais audeklais ir puoštas rinktinėmis juostelėmis.
„Dailininkas, tekstilininkas Antanas Tamošaitis yra pastebėjęs, kad būtent skrynios buvo pirmieji mūsų muziejai – jose liko tai, kas kasdienybėje jau nebebuvo naudojama, bet nebuvo išmesta. Audiniai, drabužiai, juostos – visa tai išliko, nes su meile ir atminimu sudėta saugoti į šias medines skrynias. Todėl šiandien skrynia pasakoja ne tik apie Paryžių, bet ir apie mūsų pačių kultūros saugojimą. Rasta skrynia šiandien yra daugiau nei muziejinis objektas. Ji – simbolis, liudijantis pirmąjį Lietuvos žingsnį į pasaulį. Tai istorija apie daiktą, kuris keliavo per sienas, pasimetė tarp etikečių ir kolekcijų, bet po 100-mečio vėl prabyla lietuviškai“, – teigia M. Lebednykaitė.
Šiandien Europos ir Viduržemio jūros civilizacijų muziejus jau pakeitė skrynios aprašymą, peridentifikavo jį ir patikslino istoriją, baigiami jos restauravimo darbai. Ją kartu su kitais 1900 m. parodos eksponatais bus galima išvysti lapkričio 26 d. LNM Istorijų namuose atidaromoje parodoje „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“. Į Lietuvą ši skrynia jau sugrįš kaip vienas svarbiausių būsimos parodos akcentų, o ne kontrabanda išgabentas eksponatas.
Naujausi komentarai