Devyniolikmetė savanorė: jaučiuosi, tarsi Urugvajus mane užaugino

Vienas lagaminas, lėktuvo bilietas delne ir prieš akis ilgi devyni mėnesiai tolimame krašte – tokį iššūkį vos baigusi mokyklą sau metė 19-metė Dominyka Kukurytė. Pilna jaunatviško entuziazmo ji leidosi į drąsų nuotykį Urugvajuje.

– Kaip ryžaisi tokiai avantiūrai – praleisti devynis mėnesius Pietų Amerikoje?

– Visada buvau iš tų žmonių, kurie nuolat kažką veikia, ieško naujų galimybių ir, svarbiausia, domisi užsienio valstybėmis, kitomis kultūromis ir kalbomis. Sulaukusi pilnametystės mėnesiui išvažiavau savanoriauti į Italiją, kur susipažinau su dviem urugvajiečiais. Prasitariau jiems, kad baigusi mokyklą nenoriu iškart studijuoti, kad noriu pakeliauti, praplėsti akiratį ir gal netgi išsiaiškinti, suvokti, ko noriu gyvenime. Naujieji draugai mane iškart pakvietė į Urugvajų, pasiūlė savanoriavimo galimybę organizacijoje, kurioje abu ir dirbo. Tada man atrodė lyg iš giedro dangaus būtų nukritęs galimybės lašas.

– Ar iškart nusprendei priimti pasiūlymą, ar vis dėlto buvo daug dvejonių?

– Žinoma, buvo dar metai svarstymų, dėliojimų, kas teigiama, kas neigiama, diskusijų su tėvais, ką daryti baigus mokyklą – ar kibti į studijas, ar vis dėlto pasinaudoti proga ir nuskristi į kitą žemyną. Taip pat vyko ilgos derybos su mano pažįstamais Urugvajuje, kur būsiu apgyvendinta, kur dirbsiu. Bet galiausiai nustojau per daug galvoti ir tiesiog nusipirkau bilietus.

– Kaip tėvai reagavo į tavo norą išvykti į kitą pasaulio kraštą? Juk buvai ką tik palikusi mokyklos suolą.

– Tėvai labai sunkiai susitaikė su mintimi, kad mažąją vienturtę 19-metę reikės išleisti už Atlanto ieškoti laimės net devyniems mėnesiams. Nenorėjo net klausytis, bet kiekvieną dieną girdėdami mano kalbas apie Urugvajų apsiprato. Galiausiai net džiaugėsi ir didžiavosi, kad pasiryžau tokiai kelionei visiškai savarankiškai.

– Suprato, kad tavęs neatkalbės?

– (Juokiasi) Turbūt. Buvau tvirtai nusprendusi, kad noriu pamatyti kitą pasaulį ir kultūrą, išmokti naują kalbą, pasisemti patirties ir galiausiai pailsėti nuo mokslų ir pasiruošti ateičiai.

– Su kokia nuotaika palikai Lietuvą? Su nerimu, o gal nekantrumu?

– Su džiaugsmu. Nejaučiau jokio nerimo. Na, gal tik bijojau skristi lėktuvu virš vandenyno 12 valandų.

– Kaip planavai pragyventi devynis mėnesius visiškai svetimoje šalyje? Nebijojai, kad vieną dieną neturėsi pinigų pragyvenimui, o ką jau kalbėti apie bilietą namo?

– Bilietą pirkau iškart ir pirmyn, ir atgal, tai bent dėl grįžimo nebuvo baimės (juokiasi). O planas dėl pragyvenimo buvo savanorystė. Aš dirbu, o man duoda, kur gyventi, ką valgyti, taip pat arbatpinigių autobuso bilietams, telefonui ir internetui. Asmeninėms išlaidoms šiek tiek gaudavau iš tėvų. Tiesa, atvažiavau tiksliai nežinodama, ką reikės dirbti savanoriaujant. Žinojau tik tai, kur gyvensiu pirmąjį mėnesį.

– Kaip jauteisi vos išlipusi iš lėktuvo, žengusi pirmuosius žingsnius visiškai svetimoje šalyje?

– Jaučiausi dvejopai. Buvo kiek sunkoka suvokti, kad esu už 16 tūkst. kilometrų nuo tėvynės, visiškai viena ir dar Pietų Amerikoje, bet didelio šoko nebuvo, nes Urugvajus nėra labai egzotiškas, palyginti su kitomis Pietų Amerikos šalimis. Pirmieji žingsniai buvo kupini ir įkvėpimo, ir begalinio noro pamatyti, ištyrinėti, išbandyti viską, ką siūlo ši šalis.

– Kaip sekėsi apsiprasti?

– Pirmoji savaitė buvo nepaprastai sunki, nes aš nemokėjau nė žodžio ispaniškai, o žmonės Pietų Amerikoje nemokėjo angliškai. Tad pirmąsias savaites teko bendrauti gestais ir visur su savimi turėti žodyną. O kur dar prasidėjusi virtinė kitų nesusipratimų...

– Papasakok, kokie gi nesklandumai užklupo?

– Nežinau, ar čia kaltas nesusikalbėjimas, ar dar kas, bet mano devynių mėnesių Urugvajaus planas, pasirodo, buvo kiek kitoks, nei planas, kurį įsivaizdavo draugas urugvajietis ir savanorė tarpininkė iš JAV. Maniau, kad dirbsiu su programa "CLAVES", padėsiu ir gyvensiu edukacinio centro "EL RETOÑO" sodyboje, tad apstulbau išgirdusi, kad mane pristato kaip savanorę, dirbsiančią tik sodyboje. O sodyba, pasirodo, esanti ne mieste, o net 24 km už jo. Tokios naujienos ne tik užvirino kraują, bet ir nuliūdino.

– Kodėl taip nusiminei? Ar sodyboje buvo prastos sąlygos?

– Tikrai, ne! Sodyba buvo labai graži. Tačiau darbas tik joje reiškė, kad penkias dienas per savaitę gyvensiu viena, dirbsiu tik su trimis daug vyresniais žmonėmis ir tik savaitgaliais turėsiu galimybę viešėti sostinėje, Montevidėjuje – megzti santykius ir pažinti kultūrą, miestą, mokytis kalbos.

– Kaip elgeisi susidūrusi su tokiais netikėtais pokyčiais?

– Įtampa ir stresas tokiomis sąlygomis privertė imtis veiksmų ir stengtis iš visų jėgų pagerinti dienas Urugvajuje. Kiek pakaitinusi atmosferą, išsireikalavau pusantro mėnesio apsiprasti sostinėje, keturių mėnesių darbo sodyboje, mėnesio vasaros atostogų ir dviejų paskutinių laisvų mėnesių.

– Ir kaip sekėsi toliau?

– Nežinau, ar pavyks neišsiplėsti (juokiasi). Dirbau su "Claves" programa prieš smurtą šeimoje, dalyvavau šios programos konferencijose, buvau oficiali fotografė, netgi susitikau su Urugvajaus viceprezidentu! Skaičiau paskaitą privačiame Montevidėjaus universitete apie savanorystę ir Lietuvos istoriją, dirbau sodyboje ir mokiausi paprastų buitinių dalykų: kaip valyti baseiną, prižiūrėti sodą ir medelius, kepti urugvajietiškus patiekalus. Paskutinius du mėnesius mokiau lietuvių kalbos lietuvių kultūros centre, privačiai mokiau kalbos vieną lietuviškų šaknų turinčią šeimą ir konsulate padėdavau rašyti laiškus Lietuvos ministerijoms lietuviškai.

– Per devynis mėnesius dirbai daugybėje skirtingų vietų, tad, neabejoju, sutikai gausybę žmonių. Kaip apibūdintum urugvajiečius? Ar nekilo jokių bendravimo sunkumų?

– Be abejo, jutau kultūrinį skirtumą. Atrodo, kad pietiečiai šilti, bendraujantys ir padedantys, bet iš tiesų, viską daro labai paviršutiniškai, o ne iš širdies. Visa tai – iš jų kultūros. Kad užsitarnautum jų brolišką meilę, turėtų praeiti mažiausiai dveji metai.Kiek aš mačiau ir kalbėjau, jie labai šeimyniški. Geriausi vaikystės draugai lieka amžiams, dėl to labai sunkiai prisileidžia naujus žmones. Per visą laiką Urugvajuje sutikau daug žmonių, kurie buvo malonūs ir pasirengę padėti, bet net po devynių mėnesių negalėjau pasakyti: tu mano draugas.

– Kokios urugvajiečių tradicijos tau labiausiai įstrigo?

– Didžiausią įspūdį padarė jų šeimyninis bendravimas. Šeima jiems – daug platesnė sąvoka. Tai ne tik tavo šeima, bet ir tavo pusbrolių ir tetų šeimos, tavo artimiausi draugai ir jų šeimos. Jei organizuojama kokia nors šventė, kviečiami visi. Net kai aš rengdavau lietuviškus vakarus su lietuviškais balandėliais ar Baltijos kelio filmuotos medžiagos peržiūromis, kviesdavau ne tik savo draugus, bet ir jų tėvus, senelius, brolius, seses, pusbrolius – visus.

– Ar įspūdinga Urugvajaus gamta?

– Beveik visa Urugvajaus pakrantė – nuostabūs skirtingi paplūdimiai, baltas smėlis. Iš vienos pusės – vandenynas, iš kitos – Rio De Plata upė, jungianti šalį su Argentina. Tokia didelė, kad atrodo kaip jūra. Dėl karščių Urugvajuje vyrauja žemi miškai, tarsi krūmynai, auga eukaliptai. Tai gana natūrali ir žalia šalis, joje labai daug laisvų plotų, niekieno nepaliestų pievų. Urugvajaus kraštovaizdis panašus į lietuvišką – plyti lygumos, viena kita kalva.

– Kas po devynių mėnesių Pietų Amerikoje labiausiai įsiminė?

– Vienas labiausiai įstrigusių vaizdinių – greta matomas skurdas ir ištaigingos vilos. Ten labai aiškiai matoma riba tarp vargšų ir turtingųjų. Taip pat nepamiršiu Kalėdų paplūdimyje, kai buvo 30 laipsnių karščio, ir Kūčių vakaro su 50 asmenų šeimyna. Labai įsiminė ir ant vandenyno įsikūręs miestelis Cabo Polonio, kuriame nėra elektros. Į  jį galima patekti tik specialiomis mašinomis ir autobusiukais, nes yra vidury nacionalinio rezervato. Kelionė tęsiasi apie 20 minučių per smėlio kopas, o kartais net važiuojant pakrante per vandenį.

– Kaip tave pakeitė ši kelionė į Urugvajų? Ką supratai, ko išmokai?

– Visų pirma, tapau daug laisvesnė, lengviau prisitaikau. Kai pamatai, koks didelis yra pasaulis, pabendrauji su visiškai kitokiais žmonėmis, kurie niekada neturėjo  europietiško auklėjimo, suvoki, kokia beprasmybė yra stereotipai arba noras kažkam suversti kaltę dėl apgailėtinų dalykų. Supratau, kad šeima yra svarbiausia ir kad labai svarbu turėti savo kampelį pasaulyje, nes grįžti namo – nuostabus jausmas. Bet, svarbiausia, išmokau nepasiduodi ir rasti išeitį iš sudėtingų situacijų.

– Ką pasakytum jauniems žmonėms, kurie nori atrasti save, praplėsti akiratį, bet negali nugalėti dvejonių?

– Pasakyčiau, kad keliauti jaunai yra nuostabu! Labai naudinga paragauti savarankiško gyvenimo užsienyje. Jaučiuosi taip, lyg Urugvajus būtų mane užauginęs. Išvažiavau maža mergaitė, pasiklydusi tarp jausmų, minčių, idėjų, o po devynių sunkių ir pilnų nuotykių mėnesių Pietų Amerikoje, atrodo, galėčiau kalnus nuversti.