Dailininkas iš Monmartro, arba tiesiog M. Juodis

Pernykščio festivalio šaukinys buvo rausva spalva. Mintis apie ją atėjo iš Šiaulių „Laiptų“ galerijoje veikusios Raimundo Sližio parodos „Spalvos disidentas: ružava“. Ir nors rausva nebūdinga Mindaugo kūriniams, rausvumas vis dėlto rado vietą jusliniuose jo paveikslų vaizdiniuose.

Pavadinti Mindaugą dailininku iš Monmartro perkeltine prasme taip pat nebūtų nusikaltimas. Kalvos šlaitais vingiuojančios siauros paryžietiškojo Monmartro gatvelės, regisi, tebemena XX a. pradžios meno reformatorių – Camille‘o Pissarro, Auguste‘o Renoiro, Vincento van Gogho, Henri de Toulouse-Lautreco, Pablo Picasso ir daugelio kitų, metusių iššūkį akademiniam mokyklos oficiozui, – žingsnių aidą. Todėl ir pats Monmartras neretai asocijuojamas su reikšmingais visos Vakarų dailės pokyčiais, nebūtinai vykusiais minimoje Paryžiaus lokacijoje.

Nors su Paryžiumi tiesiogine to žodžio prasme Mindaugas neturi nieko bendro, tačiau su garsiaisiais dailininkais jį vis dėlto galima lyginti.

Nors su Paryžiumi tiesiogine to žodžio prasme Mindaugas neturi nieko bendro, tačiau su garsiaisiais dailininkais jį vis dėlto galima lyginti. Toks lyginimas, aišku, neturi (o kalbant apie meną apskritai ir negali turėti) vertinamojo matmens. Tačiau paralelių, verčiančių atkreipti dėmesį į Mindaugo kūrybą, vis dėlto esama.

Dar romantizmo filosofai, iškėlę laisvės idealą, kuris, įsikūręs nevaržomoje menininko sieloje, pasiekia būties absoliutą, drauge iškėlė klausimą apie tai, ar meno apskritai galima išmokyti. Spontaninės įkvėpimo raiškos gynimas, galintis apeiti sielos impulsą varžančią mokyklą, galiausiai sunokino savitus vaisus. Akademijų nepabaigę, kai kurie tik šiek tiek privačiai pasimokę arba įkvėpti jau įsitvirtinusių menininkų bendrijos kūrėjai tapo visateisiais dailės pasaulio nariais. Negana to, jau XX a. pradžioje anuometinių akademinių standartų neatitinkantys jų kūriniai tapo į naujoves linkusių profesionalų susižavėjimo objektais, atskleidusiems, o sykiu ir pasiūliusiems pripažintiems menininkams naujų išraiškos ir temų galimybių.

Rožiniai akiniai. / Muziejaus nuotr.

Tarp jų minėtini tokie pasaulinę šlovę pelnę dailininkai kaip Henri Rousseau, Vincentas van Goghas ar meksikietė Frida Kahlo. Kad menininkas būtų įvertintas ir pripažintas, be abejo, reikalingas laikas. Tačiau jo nereikia priskiriant Mindaugą prie tų kūrėjų, kurio pašaukimas ir interesas pačiam, be profesionalaus vadovavimo, spręsti kaskart iš naujo jo paties atrandamas meno problemas, yra stipresnis už formalių meno studijų poreikį. Galima manyti, kad pasąmoniniu lygmeniu Mindaugo pašaukimas ir siekis kada nors atsidurti bendraminčių aplinkoje buvo labai gilus, nes pasirašydamas savo paaugliškus piešinius, prie savo vardo jis pridėdavo susigalvotą prierašą – dailininko sūnus. Ilgainiui tokių bendraminčių, tapusių Mindaugo bičiuliais, iš tikrųjų atsirado. Bendravimas su Leonu Strioga, Gintaru Patacku, Stasiu Žirguliu, įvairių stilių muzikantais Mindaugui atliepė meninių diskusijų, įvedančių į meno lauką, reikmes.

Iš duslaus fono išnyrančios pėdos ar plaštakos yra komponuojamos tokiais rakursais, kuriuos žiūrinčiojo žvilgsnis suvokia kaip kreipinį, prašymą, nuorodą ar paslaptingai rodomą ženklą.

Išbandęs juvelyriką, pareikalavusią ne vien meninės nuojautos, bet ir amato žinių bei įgūdžio įvaldymo, Kaune įsteigęs galeriją „MJ Studija“, Mindaugas vis dažniau gręžėsi į tapybą. Šioji dar 2010 m. Klaipėdoje surengtoje personalinėje parodoje „Fragmentai – Jazz“ labiau panėšėjo į spalvotą grafiką, pasižyminčią iš juvelyrikos atėjusiu linijos prioritetu prieš kitus kompozicinius elementus, todėl abai menkai tepriminė tai, ką Mindaugas tapo pastaraisiais metais. Tiesa, jau anuomet Mindaugo paveiksluose ryškėjo polinkis varijuoti antropomorfines formas. Nūnai jos ėmė dominuoti, virsdamos minkštomis, jusliomis paveikslų veikėjomis. Žmogaus, dažnai – moters, figūros nedetalizuotame fone, iš duslaus fono išnyrančios pėdos ar plaštakos yra komponuojamos tokiais rakursais, kuriuos žiūrinčiojo žvilgsnis suvokia kaip kreipinį, prašymą, nuorodą ar paslaptingai rodomą ženklą.

Kadangi paveiksluose nėra vaizduojamo objekto vietą arba laiką charekterizuojančių detalių, rankos, kojos, veidai, moterys, retsykiais paveiksluose vaizduojami vyrai ar pavieniai daiktai suvokiami kaip nelaikiniai, universalūs žmogaus būties liudytojai. Šie elementai komponuojami pirmame paveikslų plane, tad visi vaizduojami objektai atsiduria arti žiūrovų. Turint omenyje tai, kad dažniausiai Mindaugas naudoja spalvinį kontrastą, derindamas šaltą mėlį su ochrine šiluma, kompozicijos neišvengiamai tampa emocionaliai įtaigaujančios, nepaisant, kad spalvų tonai yra neskaistūs, beveik užgesę, į dažą įdėjus tamsios pilkos ar juodos spalvų, kurios, susimaišiusios su kitais pigmentais, suformuoja neryškų, blausų ir kartu paslaptingą tirpių figūrų vaizdą, ne visada turintį aiškias linijas ir ribas.

Dėl taip naudojamos spalvos fiziškai arti žiūrinčiojo esančios figūros suvokiamos kaip tolimi, archajiški, laiko paveikti pavidalai. Kaip ir bet koks dvilypumas, taip ir ši Mindaugo paveiksluose įvaizdinta artumo ir nepasiekiamumo būklė yra masinanti, suteikianti net ir tam tikrą amžinatvės pojūtį. Mat paveikslų formos yra modeliuojamos nerodant jas formuojančio šviesos šaltinio – jį galima tik nujausti kaip laikui nepavaldžią šviesą, neleidžiančią žmogaus figūroms ar jų dalims galutinai išnykti nebūties tamsoje. Visa tai byloja apie pozityvią, humanistinę dailininko kūrybinę nuostatą, kuri, užbėgant įvykiams už akių, suteikia galimybę manyti, kad Mindaugo kūriniams, panašiai kaip ir Monmartro kūrybinei dvasiai, lemta išlikti. Ne tik fiziškai, bet išliekant ir kultūros bei meno lauko atmintyje. Žiūrėsim.