„Čarlis ir šokolado fabrikas“, arba Kas bijo Džonio Depo?

„Čarlis ir šokolado fabrikas“, arba Kas bijo Džonio Depo?

„Čarlis ir šokolado fabrikas“ – jau ketvirtasis režisieriaus Tomo Bertono ir aktoriaus Džonio Depo bendras kino projektas po „Edvardo Žirkliarankio“, „Edo Vudo“ ir „Raitelio be galvos“. Ir pats brangiausias (skelbiamas biudžetas – 130 milijonų dolerių) bei pats pelningiausias (kol kas pasaulio kinuose surinkta 215 milijonų dolerių).

Tai jau antrasis vykęs T.Bertono darbas po tragiškai – neįmanomai – idiotiškai žlugusios „Beždžionių planetos“. Lyriškai – vaikiškai – liūdnai linksma „Mano gyvenimo žuvis“ buvo tikra režisieriaus talento reanimacija. Naujasis filmas – absoliuti pergalė ir pavyzdinis egzempliorius, kaip talentingo žmogaus rankose dekoracijos ir efektai virsta paprasčiausiu fantazijos įrankiu. O fantazija – stebuklas, kurio už jokius pinigus nenusipirksi ir nesugriausi.

Tai jau n-tasis filmas, kuriuo Dž.Depas toliau be stabtelėjimų lipa į šlovės ir milžiniškų honorarų olimpą. Nepaprastų sugebėjimų aktorius kantriai laukė savo valandos iki „Karibų jūros piratų“ triumfo kino teatruose. Prieš tai kaip krepšininkas Depas vaikščiojo su paguodžiančia etikete – amžinai perspektyvus. Šios etiketės iki šiol nenusikratė ne vienas Holivudo fabriko sūnus. Reikia į kažką durti pirštu? Prašau – Valas Kilmeris. Milijonų ir A kategorijos kaip nėr, taip nėr.

Nėra abejonių – T.Bertonas ilgai suko galvą, kam patikėti šokolado fabriko šefo Vilio Vonkos vaidmenį. Be teisingai sukurto šio personažo filmo sėkmė neįsivaizduojama.

Depas nepavedė. Ir jeigu „Valstybės patarėjas“ – asmeninis aktoriaus ir režisieriaus Nikitos Michalkovo šou, „Čarlis ir šokolado fabrikas“ – Džonio Depo žaidimų aikštelė. „Karibų piratų“ piratą sudėliojęs iš „Rolling Stones“ muzikanto Kito Ričardso manierų, Vilį Vonką Depas sulipdė it trigalvį slibiną. Iš „Aviatoriaus“ ekscentriko – milijonieriaus Hovardo Hjuzo, transvestituojančių 8-ojo dešimtmečio rokerių ir dainininko Maiklo Džeksono. Kalbama, kad Vonkoje yra kažkas ir Merlin Mensoniško.

T.Bertonas tokiam Depo sumanymui negalėjo prieštarauti. Jis tik turėjo tūkstančius idėjų kaip mylimos knygelės ir jos herojų nepaversti miuziklu (toks buvo 1971-ųjų versijos tikslas). Kaip atgaivinti dekoracijas ir užgroti vizualiaisiais efektais taip, kad zyztų akyse ir ausyse. Kad nebūtų nuobodu, kaip per nuo pirmo iki paskutinio vaizdo nuspėjamą Hario Poterio trilogiją. Kad būtų komedija, siaubas, moralas ir vaizdingai įspūtinga puota visai šeimai. Ir kad veikėjai nebūtų tipiški “blogiečiai” ir “geriečiai”.

Pavyko. Netgi daugiau nei pavyko, nes nedaug filmų, vienodai stipriai veikiančių ir mažuosius ir didžiuosius žiūrovus. Dainos trumpos ir su ilga ironijos uodegaite. Fabrikas – Disneilendas perpus su stebuklinguoju Ozo miestu. Žinutė paprastesnė už pirmoko SMS – savanaudiškumas ir pasipūtimas yra blogai. O kol tai supras, Čarlio draugai, oi, kiek prisikentės!.. O mes prisijuoksim ir prisidrebėsim. Dž.Depo Vonka – kraupokas, su juo baisu palikti vaiką vieną. Tačiau „Čarlio ir šokolado fabriko“ kraupumas – tik į gera. Be abejo, jei esi geraširdis, turi gerų draugų ir mėgsti gerą kiną.