A. Bumblauskas: ne dainų šventės, o roko muzika išlaisvino Lietuvą iš komunizmo

– Nesate žinomas kaip roko muzikos istorikas, bet ši muzika jums buvo svarbi tiek jaunystėje, tiek dabar, ar ne?

– Taip, galbūt dabar nesu atskirų grupių fanas, bet klausausi ir šiuolaikinės muzikos, turinčios tam tikrą struktūrą, primenančios roką ar džiazroką. Klausausi radijo stočių, ten skambanti muzika man turi būti kaip fonas. Reikia pasakyti esminį dalyką, kurį daugelis žino, tai Vaclavo Havelo mintis, kad komunizmą sugriovė kompiuteriai, džinsai ir rokas. Tai sakau ir aš, nes visi lietuvybę vis tiek tapatina su „Duokim garo“.

Man visuomet atrodė, kad lietuvybė yra tai, kas lietuviškoje tapatybėje. Ar mes svarstome, kas yra mūsų geriausi roko muzikantai, kokie kūriniai? Ar muzikos kūriniai, ne tik lengvosios, bet ir rimtosios, profesionaliosios, turi savo dešimtukus? Ne. Reikia pagirti LRT – „90 metų – 90 legendų“ yra gerai, į tai taikoma. Kai rudenį Kanadoje skaičiau paskaitas, grioviau iliuzijas ir pasakiau, kad dainų šventės tikrai nepakėlė Lietuvos iš komunizmo į naują būtį.

– Kaip manė kanadiečiai?

– Galbūt jie taip ir nemanė, bet dainų šventės jiems yra lietuviškosios tapatybės tęstinumas. Jie neturi Kovo 11-osios, yra tik Vasario 16-oji, kurios estetika dar nenutrūkusi. Ir dabar vyresnieji žmonės man priekaištauja, kad aš nevertinu dainų švenčių, o juk ten jaunimas galėjo susitikti, susipažinti.

Sakau, kad man dainų šventės buvo kokčios. Tai mano asmeninė nuomonė, nors yra ir piktų. Štai Sigitas Parulskis yra pasakęs, kad dainų šventės – vaikų kankinimo priemonė. Gal tai ir pernelyg žiauru, bet aš noriu pabrėžti, kad yra skeptiškų nuomonių. Tuomet klausiu, ar kas žino, kas yra „Antis“ ir Algirdas Kaušpėdas. Ir manęs klausinėja, kas tai yra. Taigi, nors atrodo, kad viską žinome, nesusišnekėjimas garantuotas. Patariu skaityti knygas, bandančias pasakyti, iš kur kilo Kovo 11-oji – ogi iš „Roko maršo“.

– Sakote, kad „Roko maršai“, grupė „Antis“, Vytautas Kernagis ir kiti to meto muzikantai buvo labai svarbūs Lietuvai siekiant nepriklausomybės?

– Be abejo. „Roko maršai“ yra tiesioginės Sąjūdžio laikų ištakos. Kai 1986 m. Kalnų parke Artūras Pozniakovas filmavo „Kažkas atsitiko“ filmą, kai skambėjo „Antis“ ar Andriaus Mamontovo „Laužo šviesa“, tai buvo tarsi laisvo oro žiupsnis, toks netikėtai naujas. Arba 1987 m., kai dėl mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo buvo persekiojama Lietuvos laisvės lyga, o 1988 m. vasario 16 d. reikėjo budėti visose įstaigose, kad nekiltų provokacijos – buvo absoliutus komunizmo debesis, tad šie muzikiniai reiškiniai tapo tarsi laisvės gurkšniais.

– Paauglystėje buvote muzikos gerbėjas. Nors negrojote, buvote bendruomenės dalimi?

– Esu iš Telšių, tad viskas, ką ten žinojome apie muziką, turi du šaltinius. Žinoma, buvo technikumas, turintis savo grupę. Dainininkas, slapyvardžiu Beibis, atlikdavo Johno Lenono „Oh, darling“ taip, kad tai buvo pasididžiavimas. Buvo ir kitų grupių ar atlikėjų, iš kurių tebekoncertuoja Kęstutis Jablonskis. Tad funkcionavimas muzikinėje aplinkoje – vienas šaltinis.

Kitas – labai konkretus. Draugavau su Viliumi Kirkilioniu, jo sesuo, žinoma aktorė Rasa Kirkilionytė, buvo V. Kernagio kurso draugė. Iš V. Kernagio, iš jo aplinkos ir gaudavome muzikos įrašų. Jau tuomet žinojau ir mintinai mokėjau dainas, kurias dabar dainuoja Gytis Paškevičius. Vakarietiškos muzikos šaltinis buvo Rimas Giedraitis, kuris po septintos klasės su tėvais persikėlė gyventi į Kauną. Vienam mūsų klasės draugui R. Giedraitis siųsdavo įrašus. Aš turėjau visus „The Beatles“ įrašus, bent jau nuo 1963-ųjų iki 1971-ųjų. Taip pat ir „The Rolling Stones“.

– Ar tai neįkvėpė jūsų paties groti ar dainuoti? Knygoje „Lietuvos roko pionieriai“ viename interviu sakote, kad esate pasirodęs „Dainų dainelėje“.

– Groti ir dainuoti man siūlė, bet aš toks bailys, kad nepradėjau. Tiesą sakant, dabar to gailiuosi. Dalyvauti „Dainų dainelėje“ su klaikiomis sovietinėmis dainomis buvo tragedija. Jau geriau šimtą kartų šnekėti apie roką, nei dainuoti „Dainų dainelėje“.

– Roko muzika buvo visiška opozicija estradinės muzikos kultūrai. Sakėte, kad, kai buvote paauglys, tokių dainų negalėjote pakęsti. Kaip yra dabar?

– Sakydavome, kad mums gaila lietuviškos estrados. Tiesą sakant, mums tada kai kas ir patikdavo. Niekas nebuvo prieš Svetlaną Bagdonaitę ir jos dainą „Jūreivių keliai“, arba Danutę Neimontaitę ir „Vėjas man pasakė“. Jau tada buvo diferencijuotas požiūris, kad net estradoje yra dalykų, kurių nereikia tiesmukai atmesti, o dabar tiesiog toleruoji.

– Ar suprasdavote grupių „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „Led Zeppelin“ muziką? Sovietų Sąjungoje gauti jų įrašus turbūt prilygo stebuklui?

– Taip, bet mes ir neturėjome plokštelių. Mums viską įrašydavo į magnetines juostas ir jas siųsdavo. „Led Zeppelin“ devintoje klasėje man pasirodė pernelyg sudėtingi. Iš sunkiojo roko grupių man patiko „Deep Purple“, jų muzika buvo priimtinesnė, aiškesnė. Bandydavome suprasti ir anglų kalbą, tačiau svarbiausia buvo suvokimas, kad tai – kitoniškas pasaulis.

– Ar supratote tą pasaulį kitaip nei jauni žmonės Vakaruose, kuriems tai buvo natūrali kultūros dalis?

– Sunku pasakyti. Vudstoko festivalis juk taip pat yra protesto festivalis. Tai ir Vakarų muzikoje buvo įsimintinas įvykis, juolab mums. Tad manau, kad  V. Havelo mintį reikia kuo plačiau įrodinėti. Juk kiek turėjome roko muzikos, tiek buvome laisvesni. Dabar viskas labai supopsėjo, tai komercija.

– Tačiau roko muzika taip pat gali būti komerciška. Juk „The Beatles“ savo metu buvo komerciškiausia grupė pasaulyje.

– Vis tiek roko muzikoje lieka kažkokio nervingumo. J. Lenono su niekuo niekada nesupainiosi, jo nesupopsinsi. Tas niuansas lieka, didieji roko muzikantai niekada nėra „švelnialūpiai“. Jie visada nori kažką pranešti, turi tam tikrą programinį teiginį, tai svarbu. Dauguma lietuviškų dainų neįsidėmėtinos. Norėčiau, kad lietuviška muzika eitų į priekį, bet suprantu, kodėl kartais atsiranda radikalus požiūris į ją. Be to, man trūksta intelektualios lengvosios lietuviškos muzikos stoties ar programos, kuri supažindintų su tuo, kas įdomaus vyksta. Kai ką išgirstu fragmentiškai, bet specialiai nesidomiu.

Kitaip buvo jaunystėje, kai mes, galima sakyti, dirbdavome darbą. Visos sienos namuose būdavo apklijuotos grupių nuotraukomis, turėjome jų visą gausybę. Nuotraukas persifotografuodavom iš lenkiškų žurnalų, jomis dalindavomės. Tai buvo net ne plakatai. Šiais laikais iš interneto gali viską gauti, tai nesulyginama.

– Kaip manote, ar žmonės, užaugę nepriklausomoje Lietuvoje ir besidomintys muzika gali įsivaizduoti, kaip buvo jūsų laikais?

– Tikriausiai ne, nes mūsų epochų pažinimas baisiai nuobodus. Aš vis propaguoju, kad reikia stabdyti visas istorijos programas, nes jos nieko neduoda, net sovietmečio pažinimo. Juk yra sovietmečio įdomybių, bet ar jos mokyklos programose? Visi zulina apie Antaną Sniečkų ir jo aplinką, bet kam tai rūpi?

– Kiek Lietuvos muzikos istorijai svarbi V. Kernagio asmenybė?

– Manau, kad jis buvo jungtis su šiuolaikine epocha, su Baltijos keliu ir Kovo 11-ąja. Man atrodo, kad yra du esminiai reiškiniai – tai „Antis“ su A. Kaušpėdu ir V. Kernagis. Tai du aiškūs lyderiai. Jie išraiškingai atnešė tam tikras estetines idėjas, kurios daug ką pakeitė, buvo to pirmtakai. V. Kernagis per poezijos interpretavimą siekė tapti tarsi jungtimi tarp kartų, tarp estetinių skonių. Galima sakyti, kad roko muzika šiek tiek supriešina. Taip pat bandyta suvokti, iš kur mūsų visuomenė gali semtis ištakų – nuo kur atsispirti ir kur judėti. Jis buvo konceptualus mąstytojas, nacijos konstruotojas.