Ar galima suabejoti istorija apie 50-metę, staiga tapusią rašytoja?

Žmonėms patinka istorija kaip 50-metė moteris staiga praregi ir lyg iš niekur tampa rašytoja, bet galima galvoti, kad polinkių ir noro rašyti buvo ir anksčiau, minint lietuvių rašytojos Žemaitės 170-metį, LRT Radijui sako humanitarinių mokslų daktarė Ramunė Bleizgienė. „Biografai atkasa Žemaitės minimus faktus apie tai, kad ji jau jaunystėje lenkiškai rašiusi dienoraštį, tik kažkur visi jos rašymai prapuolę. [...] Be to, duktė mini, kad Žemaitė tarsi didaktiniais tikslais aprašydavo savo kaimynų gyvenimą ir jiems pamesdavo pasiskaityti“, – pasakoja literatūrologė.

O tai, kad Žemaitė visur vaizduojama su skarele, R. Bleizgienės žodžiais, tikrai nėra atsitiktinumas: „Ji vaikščiojo su skarele. Ji tapo Lietuvos kaimo reprezentante, kalbėjo apie kaimo moterų rūpesčius. Moterų suvažiavime jos pranešimas irgi buvo apie kaimo moterų girtuoklystę ir apie mergaičių bėdas. Tiesiog ji pajuto, kad tokiu būdu gali dalyvauti ir atstovauti kaimo moterims. Ir tas rūbas, manau, buvo jos pasirinkimas.“

– Kokia iš tikrųjų buvo Žemaitė? Juk ji nebuvo paprasta kaimo moteriškė?

– Kad moters su skarele įvaizdis pakenkė pačiai Žemaitei, jau tarpukariu parašė Julius Būtėnas, pirmasis, galima sakyti, Žemaitės biografas. Jis sakė, kad mes, žiūrėdami į moters su skarele atvaizdą, ir įsivaizduojame, kad tai buvo paprasta kaimo moterėlė. Vis dėlto akivaizdu, kad ji tikrai nebuvo paprasta kaimo moteris, – dabar mes drąsiai sakome, kad tai buvo bajoriškos kilmės moteris.

Kita vertus, tiesa yra kažkur per vidurį. Ką galima pasakyti apie bajorišką kilmę? Iš tiesų ji kilusi iš bajorų, bet jos mama ir tėvas jau buvo paprasti dvaro tarnautojai. Jie buvo bajorai bežemiai, kurių socialinė padėtis po baudžiavos panaikinimo netgi buvo prastesnė negu prakutusių valstiečių arba tų valstiečių, kurie gavo žemės.

– Bet Žemaitė autobiografijoje rašo, kad sklandė toks gandas, jog mama visą laiką sakydavusi esanti iš aukštos giminės kilusi.

– Taip. Tik reikėtų suprasti, kad ta bajorystė buvo labiau savivokos dalykas, supratimas, kad aš gal nesu visai prastas kaimo žmogus, turiu bajoriškas šaknis. Bet realiai, kaip rašo Žemaitės biografai, dvarininkai, kurių dvaruose tarnavo Žemaitės tėvai, į šituos smulkius bajorėlius žiūrėjo kaip į valstiečius. Tai buvo keista socialinė klasė, todėl nėra vienareikšmio atsakymo, ar ji buvo valstietė, ar bajorė.

– Vis dėlto ji buvo gana išsilavinusi – mokėjo kelias kalbas, mokėsi aritmetikos.

– Išsilavinimo klausimas priklauso nuo jos biografų pozicijos. Vieni, kurių priešaky buvo Vaižgantas, norėjo parodyti, kad tai buvo visiškai paprasta kaimo moteris, jokių pašalinių įtakų nepatyrusi. Kita grupė, atsiradusi tarpukariu, kaip ir mano minėtas J. Būtėnas, jau mėgino įrodyti, kad vis dėlto ji lavinosi. Netgi buvo sudarinėjami literatūros sąrašai (tiesa, ten daugiausia lenkų literatūros kūrinių), ką skaitė Žemaitė. Taip buvo siekiama parodyti, kad vis dėlto Žemaitė turėjo išsilavinimo pagrindus.

Iš tiesų ji buvo mokyta – gal reikėtų taip sakyti. Tas mokytumas buvo būdingas būtent bajoriškos kilmės moterims. Ji lavinosi namuose – tėvas išmokė ją skaityti lietuvių ir lenkų kalbomis. Paskui ji trejus metus mokėsi pas savo dėdienę. Tiesa, mokymasis irgi buvo su pertrūkiais, bet ji turėjo galimybę skaityti, minima, kad mokėsi prancūzų kalbos, geografijos ir tos pačios matematikos. Taigi ji gavo pagrindus.

– Turbūt galima sakyti, kad Žemaitė buvo aktyvi, beveik šiuolaikiška moteris? Juk ji leido sau paprieštarauti tėvų valiai ir ištekėjo už Lauryno Žymanto, kuris buvo ne jos luomo. Rašyti ji pradėjo sulaukusi 50 metų. Taip pat ji dalyvavo Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime, važiavo į Ameriką rinkti aukų ir t. t. Kokia tai buvo moteris?

– Įsivaizduoju, kad Žemaitė buvo tarsi didžiulės energijos užtaisas. Energijos, kuri jai neleido paskęsti varge. Apie vedybas įdomu tai, kad ji autobiografijoje pasakoja, jog vedybų priežastis buvo gailestis. Įdomus ir faktas (vieša paslaptis) apie jos vėlyvą meilę – kai kur užsimenama, kad, būdama 65 metų, ji pamilo 30 metų jaunesnį vyrą ir tai buvo abipusis jausmas. Tačiau ji vėl mini tą patį motyvą – gailestį. Manau, kad iš tiesų tai retorika, nes atviras erotizmas ir atviras meilės deklaravimas to laiko moterims nebuvo visai priimtinas, jį reikėjo prislopinti, pridengti, todėl ta meilė labiau su gailesčiu ir ėjo.

Kalbant apie vedybas, įdomus ir nutylimas faktas (tik išnašose K. Umbrasas atsargiai pamini), kad iš tiesų Žemaitė, kai tekėjo, laukėsi. Ji ištekėjo, atrodo, rugsėjo mėnesį, ir tais pačiais metais gimė jos pirma duktė. Taigi aišku, kad tekėdama Žemaitė buvo ketvirtą ar penktą mėnesį nėščia.

– Tais laikais tai apskritai buvo skandalas.

– Taip. Dėl to aišku, kodėl ji labai norėjo su savo vyru kuo greičiau iš to Džiuginėnų dvaro, kur su juo ir susipažino, ir dirbo, išeiti. Greičiausiai ir tėvai prastai vertino jos tokį žingsnį, ir visa aplinka.

– Pradėjome apie meilę – labai aktuali tema, nes 50 metų sulaukus nepradėsi šiaip sau rašyti. Dar – jos posūkis į lietuvybę ir pažintis su kaimynų sūnumi Povilu Višinskiu, kuris buvo aktyvus lietuvių tautinio atgimimo dalyvis. Kokie tai buvo santykiai? Kokia čia istorija?

– P. Višinskis buvo kaimynų sūnus. Jis, galima sakyti, ir augo kartu su pačios Žemaitės vaikais, ji rūpinosi juo, nes, kaip žinome iš P. Višinskio biografijos, jo santykiai su tėvais buvo gana komplikuoti. Tai tradicinė to laiko istorija: tėvas norėjo matyti jį kunigu, o jis nepakluso tėvų valiai. Taigi yra pasakojimų, kaip jis, grįžęs namo, žiemą miega ant šieno ir kaip Žemaitė jį parsiveda namo, priglaudžia ir rūpinasi. Laiškai rodo, kad tas Povilėlis jai labai rūpėjo. Kita vertus, čia viena tų santykių pusė.

Kita būtų jau apie P. Višinskio įtaką Žemaitei. Taip, jis atvežė Žemaitei „Aušros“ – pirmo lietuviško laikraščio – rinkinį, ji tokiu būdu susipažino su lietuviška spauda. Yra jos pačios pasakojimų (tiesa, paskui biografai sako, kad tie prisiminimai klaidingi), kad ji, skaitydama Bitės „Vilkienę“, supranta, jog ir ji gali taip parašyti, o P. Višinskis tarsi pagauna tuos žodžius ir ragina rašyti. Vis dėlto paskui biografai (tas pats J. Būtėnas) atkasa Žemaitės minimus faktus apie tai, kad ji jau jaunystėje lenkiškai rašiusi dienoraštį, tik kažkur visi jos rašymai prapuolė.