Kauno literatūros savaitės festivalio metu, Kauno menininkų namuose apie socialinių tinklų įtaką mūsų gyvenimams diskutavo keturi rašytojai: Judith Zander (Vokietija), Joelis Haahtela (Suomija), Julia Cimafejeva (Baltarusija) ir Martina Vidaić (Kroatija). Pokalbį moderavo žurnalistas ir portalo „Nara“ redaktorius Karolis Vyšniauskas.

Saugomas privatumas

Diskusija pradėta prof. Leonido Donskio mintimi, išsakyta dar 2013 m.: būsime priversti naudoti technologijas, nes be jų jausimės atskirti, o šiuolaikinėje visuomenėje neįmanoma dirbti nesinaudojant internetu. „Žlugs mano komunikacija, žlugs akademinis gyvenimas, žlugs absoliučiai viskas. Kitaip tariant, technologija nepalieka pasirinkimo. Aš galiu, vadinasi, aš privalau, – štai savotiška technologijos metafizika“, – teigė L. Donskis.

J. Zander nepritaria šiai minčiai. Rašytoja teigia, kad pati nesinaudoja socialiniais tinklais ir niekada nebuvo priversta to daryti. L. Donskio pozicija jai pasirodė bauginanti ir pernelyg hiperbolizuota. Rašytoja pabrėžė, kad jei pradėtų naudotis socialiniais tinklais, nebegalėtų gyventi prasmingo gyvenimo.

Kūrėja iš Vokietijos save apibūdina kaip senamadišką ir džiaugiasi, kad gali gyventi ir kurti nesidalydama savo asmeniniu gyvenimu internete. Paklausta, kaip ji pasiekia savo skaitytojus, poetė atsakė: „Negaliu kontroliuoti, kokie skaitytojai pasieks mano kūrybą, – tai ne nuo manęs priklauso. Man svarbiausia – rašyti knygas ir išreikšti save. Visa kita – antraeiliai dalykai.“ J. Zander sakė sąmoningai nesidalijanti kasdienėmis mintimis ar gyvenimo akimirkomis, kaip daro daugelis kitų rašytojų, nes nenori taip reklamuoti savo kūrybos.

Kroatų poetė ir rašytoja M. Vidaić juokauja, jog yra „žymi tuo, kad nesinaudoja socialiniais tinklais“. Kai laimėjo prestižinę Gorano premiją, spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose buvo akcentuota, kad autorė neturi net feisbuko paskyros. Rašytoja pabrėžia norinti, kad skaitytojai labiau domėtųsi jos kūryba, o ne asmenybe.

Pasak M. Vidaić, socialiniai tinklai ją aplenkė – kai jie išpopuliarėjo, ji jau buvo suaugusi, todėl nejautė spaudimo ar poreikio susikurti paskyrą. „Nesu socialus žmogus. Su artimaisiais bendrauju kitaip, o stebėti senus pažįstamus man neįdomu“, – sako rašytoja. Nors socialinė medija jai niekada nekėlė asociacijų su kūryba, M. Vidaic pripažįsta, kad dėl nebuvimo skaitmeninėje erdvėje sunkiau rado leidėjų.

Poetė save laiko intraverte ir džiaugiasi pasirinkimu nesireklamuoti: „Man pasisekė, kad sutikau žmonių, kurie patikėjo mano kūryba ir padėjo man būti išgirstai.“ Nors pati socialiniais tinklais nesinaudoja, tačiau naudojasi internetu – sako taip atradusi poetų, kurių nebūtų žinojusi: „Daug ką atradau tik dėl to, kad egzistuoja internetas.“

Man svarbiausia – rašyti knygas ir išreikšti save. Visa kita – antraeiliai dalykai.

(Ne)saugi erdvė

Šiuolaikinėje literatūros scenoje vis daugiau autorių socialinius tinklus pasitelkia siekdami dėmesio ir matomumo. Diskusijos vedėjas K. Vyšniauskas pacitavo žurnalistės Rebeccos Jennings mintį iš straipsnio „Everyone’s a Sellout Now“ („Dabar visi save parduoda“), kur teigiama, kad kai kurie rašytojai tampa geresniais savo įvaizdžio formuotojais nei pačios kūrybos autoriais, – jų reklama neretai pranoksta turinį.

Baltarusių poetė ir vertėja J. Cimafejeva, dėl politinių priežasčių emigravusi iš gimtosios šalies ir gyvenanti užsienyje, pabrėžia, kad socialiniai tinklai jai – būtinybė. „Baltarusių literatūra – daugiausia internete“, – teigia kūrėja, nes nepriklausoma spauda šalyje draudžiama ir valdžios kontroliuojama. Ji naudojasi feisbuku – tiek tam, kad informuotų apie savo veiklą, tiek, kad sektų literatūrines diskusijas, renginius ir naujienas.

Rašytoja juokauja esanti šiek tiek senamadiška, nes neperėjo į tiktoką, kaip jaunieji kūrėjai, tačiau pabrėžia socialinių tinklų naudą – ypač gyvenant išeivijoje: „Aš seku informaciją apie vyksiančius renginius, skaitau diskusijas apie literatūrą, kuri įmanoma tik interneto erdvėje.“

Kartu ji atkreipia dėmesį į pavojus: Baltarusijoje žmonės gali būti įkalinti vien už tai, kad seka puslapius, nepalankius valdžiai. Todėl rašytoja džiaugiasi, kad gali laisvai skelbti turinį virtualiojoje erdvėje. Anot J. Cimafejevos, dabar feisbukas – pagrindinė erdvė, kur gyvuoja baltarusių literatūra: ten rašytojai diskutuoja ir dalijasi idėjomis.

Atvirumo pavojai

Suomių rašytojas ir psichiatras Joelis Haahtela sako, kad socialiniai tinklai išnaudoja mūsų poreikį priklausyti, – algoritmai kuria bendruomeniškumo iliuziją, bet kartu formuoja pavojingus socialinius burbulus. „Gyvename informacijos perkrovos pasaulyje. Tai griauna mūsų koncentraciją, laiko pojūtį ir vidinę ramybę“, – akcentuoja rašytojas.

Svečias sakė bandęs naudotis socialinėmis medijomis, tačiau jų atsisakė, nes pasak rašytojo, tai vargina, atima galimybę susitelkti, o informacijos perteklius išderina vidinį nuoseklumą. Rašytojas įžvelgia ir neigiamą socialinės medijos įtaką, pavyzdžiui, ten daug paprasčiau palikti įžeidžiančių komentarų: „Rašai knygą metų metus, o kas nors gali parašyti: „Negera knyga“ ir vienu sakiniu ją nuvertinti, – tai žeidžia.“ Todėl suomių rašytojas siekia apsisaugoti nuo nepagrįstos kritikos ir į savo kūrybos erdvę neįtraukia socialinių tinklų: „Nenoriu, kad skaitytojas ateitų į kambarį, kuriame rašau.“

Rašytojas atkreipė dėmesį, kad skaitytojus galima pasiekti ir kitais būdais – pavyzdžiui, duodant interviu ar rengiant susitikimus su skaitytojais bibliotekose. J. Haahtela rašytojo kelią pradėjo dar iki socialinių medijų išpopuliarėjimo, todėl ir nuolatinis rodymasis viešumoje jam nebūtinas, kaip tik geriau išlikti paslaptingesniam. „Man lengviau – rašau jau 25 metus, žmonės mane pažįsta. Ne visada reikia rodytis. Kartais paslaptingumas netgi įdomesnis nei buvimas visur“, – teigia rašytojas.

Keičiami mąstymo įpročiai

Kita diskusijų tema – apie išpopuliarėjusį terminą „brain rot“ (lietuviškas atitikmuo būtų „smegenų puvimas“), kurį 2024 m. „Oxford University Press“ išrinko Metų žodžiu. Šis terminas vartojamas protinių gebėjimų silpnėjimui, atsirandančiam dėl nuolatinio, perteklinio ir paviršutiniško turinio vartojimo, ypač socialiniuose tinkluose, apibūdinti. Diskusijoje svarstyta, ar „brain rot“ daro įtaką literatūros skaitymo įpročiams ir rašytojo ir skaitytojo santykiui šiuolaikiniame informacijos sraute. Renginio moderatorius uždavė provokuojantį klausimą: ar rašytojai jaučia šio reiškinio poveikį, ar tampa sunkiau susikaupti?

J. Zander ryžtingai pasisakė, kad kuria ilgus sakinius ir nesijaučia atsakinga už skaitytojus, kad jiems bus per sudėtinga perskaityti. „Mano knygos – ne kiekvienam“, – teigė ji ir pabrėžė, kad rašo tai, ką pati nori skaityti, o rašymo įpročių neketina keisti. Pasak rašytojos, plačiai žinoma ji nėra, todėl ir nejaučia spaudimo derintis prie skaitytojų lūkesčių ar tendencijų, pavyzdžiui, rašyti trumpesniais sakiniais.

J. Zander yra pavyzdys, kad galima gyventi kitaip – be nuolatinio viešumo, socialinių tinklų dominavimo – ir jaustis laimingai. Internetas svarbus, tačiau, anot jos, buvimas internete ir aktyvus dalyvavimas socialinėse medijose – du skirtingi dalykai.

J. Cimafejeva dalijosi asmenine patirtimi – dėl 2020 m. Baltarusijoje kilusių protestų ir karo Ukrainoje ji nuolat jautė stresą, paveikusį ir jos santykį su literatūra: „Negalėjau susikaupti, galvojau, gal man disleksija...“ – sakė ji. Visgi ilgainiui poetė pastebėjo, kad pradėjo prie šio streso prisitaikyti. Nors J. Cimafejeva teigia pati jaučianti „brain rot“ simptomų – išsiblaškymą ir nuovargį dėl informacijos pertekliaus, ji mato ir socialinių tinklų šviesiąją pusę. Pasak jos, tokios platformos kaip feisbukas leidžia atrasti kitų poetų iš įvairių šalių: Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos, Ukrainos.

Diskusijos pabaigoje buvo keliamas klausimas: kaip išlaikyti dėmesį ir ar literatūra gali būti atsvara išsiblaškymui, vadinamajam brain rot? Rašytojas J. Haahtela pastebėjo, jog svarbu atskirti, kad informacija nebūtinai susijusi su išmintimi: „Informacija yra viena, o išmintis – visai kas kita.“ Pasak rašytojo, literatūra išlieka svarbi, nes skatina mąstyti ir sutelkti dėmesį, o tai padeda geriau suprasti greitai besikeičiantį pasaulį.

J. Zander pridūrė, kad socialinių tinklų kultūra ją glumina – pasak jos, ten dominuoja nuolatinis dėmesio poreikis ir noras gauti patvirtinimą, kad ką nors darai gerai. „Tarsi visada turėtum paaiškinti, kodėl tavęs ten nėra“, – ironizavo rašytoja, socialinių tinklų nelaikanti tinkama erdve kūrybos raiškai.

Ar literatūra gali išspręsti dėmesio išlaikymo ir susikaupimo problemas? J. Cimafejevos nuomone, ne visa literatūra turi gydomąją galią, bet tam tikri tekstai, ypač poezijos, gali padėti atgauti vidinę pusiausvyrą. Pasak J. Haahtelos, knygų rašymas, kūryba yra du segmentai, galintys padėti išsaugoti koncentraciją ir nuoseklumą.