Apie žmogų, bandžiusį suteikti prasmę Lietuvos sovietizacijai

Drama "Matas" su ryškia juodojo humoro doze žvelgia į mūsų istoriją nuo Antano Smetonos laikų iki Romo Kalantos susideginimo ir siūlo savitą sovietmečio suvokimo viziją. Sovietmetis – tai politinis farsas su baleto, operos ir pantomimos elementais, kuriame kiekvienas atliko savo vaidmenį, o A.Vidžiūno sukurtas spektaklis – galimybė pažvelgti į save iš šalies.

Drama "Matas" yra savitas lūžis, kuriame puikiai dera istorinės realybės suvokimas su menine išmone ir saviraiška. Apmaudu, kad televizijos seriale "Laisvės kaina. Partizanai" (2017) aktoriaus Juliaus Žalakevičiaus sukurtas Antanas Sniečkaus personažas nėra atpažįstamas nei LKP CK pirmojo sekretoriaus šalininkams, nei aršiems kritikams, o primena kai kuriuos personažus iš laidų "Oplia" ar kt.

Matyt, serialo kūrėjai, vengdami demonstruoti savo požiūrį į sovietmetį, pasirinko sau patogią išlygą ir pasislėpė už patogios formulės, kad siužetas ir veikėjai yra autorių meninė išmonė.

Tiems, kurie nori pasinerti į iškiliausio Lietuvos komunistų partijos veikėjo gyvenimo sūkurius, siūlau atsiversti Vytauto Tininio knygą "Sniečkus. 33 metai valdžioje".

Klasikinė jaunystė

Žodis "klasikinis" čia naudojamas žvelgiant iš komunistų partijos veikėjų gyvenimų apibūdinimo tradicijos.

Kiekvieno komunisto gyvenime yra trys lūžiai. Pirmasis – religijos atmetimas. Antrasis – 1917 m. Spalio perversmas (Didžioji Spalio socialistinė revoliucija arba susitikimas su Leninu). Trečiasis – atsiribojimas nuo savo šeimos dėl buožinės ar buržuazinės kilmės.

A.Sniečkus nėra išimtis. Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais pasitraukė į Rusijos gilumą. 1917 m. kartu su vienuolika  gimnazistų atsisakė klauptis bažnyčioje. Būdamas keturiolikos  tapo aktyviu bolševikų partijos rėmėju ir pats sau prisiekė būti ištikimas Leninui visą gyvenimą.

Po Bresto taikos (1918 m.) pasirašymo tarp Vokietijos ir Sovietų Rusijos su tėvais grįžo į Lietuvą ir toliau prisidėjo prie komunistinių idėjų sklaidos. Tokiai veiklai nepritarė tėvai. Dėl to 1919-aisiais būsimasis sovietinės Lietuvos lyderis paliko tėvų namus ir pasinėrė į Lietuvos komunistų partijos veiklą.

Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo laikais susiformavo A.Sniečkaus politinės pažiūros, kurios vėlesniais laikais tapo oficialiu istoriniu naratyvu. Lietuvių tauta yra fiziškai ir dvasiškai bejėgė, negalinti savarankiškai tvarkyti savo reikalų. Dėl to būsimiems komunistiniams pertvarkymams būtina Rusijos pagalba.

Valstybės saugumo departamente

1940 m. birželio 18 d. A.Sniečkus paleistas iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo. Jo džiugesį atskleidžia interviu metu agentūrai TASS išsakytos mintys: "Prieš tris dienas, sėdėdami kalėjime, aš ir mano draugai išgirdome sovietinių tankų ir lėktuvų gaudimą. Dabar sunku perteikti tą jausmą, kuris užplūdo mus. Mes supratome, kad išmušė paskutinė kruvinojo smetoninio režimo valanda."

Po dienos jis tapo Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Ir čia jo laukė netikėtumas: dalis jo vadovaujamos partijos narių buvo saugumo agentai. Visi agentai vėliau buvo represuoti.

Verta paminėti ir 1940 m. liepos 7 d. įsakymą dėl priešvalstybinių partijų likvidavimo, pagal kurį buvo suimti 504 žmonės, galintys daryti įtaką rinkimams į Liaudies seimą.

Sovietizacijos flagmanas

Sovietizacijos neįmanoma suvokti be šių veiksmų: komunistų partijos valdžios įtvirtinimo, teroro, industrializacijos, kolektyvizacijos ir kultūrinės revoliucijos. Pokario metais A.Sniečkus turėjo įrodyti savo tiesioginiam prižiūrėtojui Michailui Suslovui ir Josifui Stalinui, kad sugeba valdyti sovietizacijos procesus Lietuvoje.

Partizanų pasipriešinimas tapo rimtu iššūkiu, kuriam prireikė ne tik sovietinių įstaigų valymų, vietinių pareigūnų keitimo atvykėliais iš Rusijos ir gyventojų trėmimų. Palaipsniui sovietizacijos sparta ir sėkmė Lietuvoje pradėjo tenkinti Maskvą.  Dėl to M.Suslovas įtaigiai įvertino A.Sniečkaus kovą su ginkluotu pasipriešinimu: "Jeigu taip ir toliau tęsis, tai Lietuva gali likti ir be lietuvių, tačiau Lietuva vis tiek bus sovietinė."

Po dienos jis tapo Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Ir čia jo laukė netikėtumas: dalis jo vadovaujamos partijos narių buvo saugumo agentai.

Ta proga toliau buvo vystomas sovietinės Lietuvos istorinis naratyvas. Pradėta teigti, kad Lietuvos prijungimas prie carinės Rusijos XVIII a. pabaigoje buvo teigiamas reiškinys, o nepriklausoma Lietuva buvo atsilikęs ir beveik neraštingas kraštas. Dėl to Lietuvai istoriškai būtina komunistinės Rusijos globa.

Lietuvos integracija į SRSS tapo kertiniu LKP CK Pirmojo sekretoriaus veiklos akmeniu. Apie A.Sniečkaus ištikimybę J.Stalino politikai liudija pranešimas, skaitytas 1948 m. Lietuvos komjaunimo suvažiavime: "Kovoti su nacionalistine ideologija –  reiškia auklėti jaunimą bolševikinio internacionalizmo dvasia, tarybinės tautų draugystės dvasia, pagarbos didžiajai rusų tautai dvasia."

Išlikimo genijus

1953 ir 1964 m. Sovietų Sąjunga patyrė rimtas politines krizes, kai iš valdžios buvo pašalinti Lavrentijus Berija ir Nikita Chruščiovas. Tuo metu A.Sniečkui pavyko išsaugoti savo valdžią Lietuvoje, nes sugebėjo įvertinti nacionalinių interesų svarbą, suteikti reikiamą paramą lietuvių komunistams ir specialistams, išvengti didelių konfliktų su rusų komunistais Lietuvoje, nuosekliai įgyvendinti SSRS komunistų partijos nurodymus, parodyti puikius rezultatus Maskvai.

Kita vertus, Maskvoje nebuvo užsilikusių surusėjusių lietuvių, kurie galėtų prilygti savo gebėjimais ir ryšiais A.Sniečkui. Be to, turėdamas ideologinės kovos komunistų partijos viduje patirtį, jis sugebėdavo surasti tinkamas ideologines formuluotes.

SSKP XXII suvažiavime (1961 m.) A.Sniečkus prabilo tokiais žodžiais: "Partija ragino likviduoti asmenybės kultą, o nacionalistiniai elementai stengėsi asmenybės kulto kritiką pakeisti leninizmo kritika."

Kiekvienas, vertindamas A.Sniečkaus veiklą, turi galimybę pasirinkti, ar vadovautis Algirdo Mykolo Brazausko požiūriu, kad  "Lietuvoje partija, manyčiau, iš esmės buvo visuotinė, tokia rami, tyli rezistencija, bandant kuo daugiau esant tokiai situacijai nuveikti Lietuvai". Ar pritarti V.Tininio požiūriui, kad visi gerbė A.Sniečkų, nes jis sugebėjo įtikti visiems. Ar pasidomėti šiuolaikinių istorikų sovietinės nomenklatūros tyrinėjimais, kurie atskleidžia asmeninių ryšių svarbą įgyvendinant, adaptuojant SSKP politiką Lietuvoje.

Tenka pripažinti, kad A.Sniečkų ir jo valdymo palikimą ištiko toks pats likimas kaip ir Lenino ar Stalino. Jo įpėdiniai priminė tik devintą vandenį nuo kisieliaus, o komunizmo doktrina bandė sau suteikti žmogiškąjį veidą. Ir taip palaipsniui sovietizacija Lietuvoje neteko prasmės.