Likimo pametėta
Pro daugiabučio namo langą pirmajame aukšte Ramutė mato pačios kadaise sodintą eglę, kurioje žiemą vasarą kirba poetės kiaurus metus lesinami paukšteliai. Sparnuočiai ir medžiai už lango, o šiapus jo – rašomasis stalas su didesniais ar mažesniais bloknotais, rašikliais ir, žinoma, knygomis tiesiog apaugusios jos darbo kambario sienos.
„Tai man įprasta ir vertinama aplinka, kurioje gera dirbti. Sakau „dirbti“, nes rašyti yra darbas. Kruopštus, reikalaujantis kantrybės ir dėmesio. Man žodis – lyg gyva būtybė. O gal ir daugiau. Tai kažkoks blykstelėjimas, kylantis iš kasdienės buities ir būties detalių, iš prisiminimų. Būtent tas blykstelėjimas ir yra pirmoji eilėraščio gyvybės kibirkštis, o visa kita, kaip sakiau, yra darbas, ieškant žodžio, jo skambesio, prasmės“, – pasakoja poetė.
R. Skučaitės kūrybinė sąskaita itin turtinga ir įvairi: dešimtys knygų vaikams ir suaugusiesiems, nemažai išverstos poezijos ir operų libretų, parašytų žodžių dainoms. Kūryba įvertinta įvairiais apdovanojimais. Tačiau, anot poetės, jos gyvenimas – tik dulkelė, likimo pametėta į spindulio, kurį ji vadina kūryba, juostą. Kas jos patirta kūrybos nušviestame gyvenime?
Gimė Kaune
Nors beveik visur rašoma, kad R. Skučaitė gimė Palangoje, tačiau iš tiesų – Kaune, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kuri jau nebeveikia.
„Gimiau Kaune, nes taip nusprendė mano tėvai – iš Palangos atvažiavę į laikinąją sostinę, apsistojo pas tėčio brolį Kazimierą – būsimą generolą ir vidaus reikalų ministrą. Mane, naujagimę, mama norėjo pavadinti Rūta, tačiau tėvų šeimos draugas ir krikštytojas kanauninkas Kazimieras Prapuolenis paprieštaravo: „Tokia rami mergaitė – tegul būna Ramutė.“ Kai abu mano tėvai mokytojai iš Palangos, o paskui iš Širvintų buvo perkelti dirbti į Panevėžį – man jau buvo penkeri – prisimenu, pas mus atvažiavo Maskvoje Lietuvos karo atašė dirbęs Kazimieras Skučas. Jis padovanojo man anuomet populiarią, iš gutaperčios – tai natūralios kilmės medžiaga – pagamintą lėlytę, o mamai – kvepalų buteliuką „Magnolija“. Tas kvepalų buteliukas su dėžute paskui dar ilgai buvo mūsų namuose. Buteliukas nuostabiai kvepėjo net ir 1949 m., kai mane vieną vežė į Sibirą“, – prisiminė Ramutė.
Poetė atsimena ir pranašišką anuomet Vidaus reikalų ministerijai vadovavusio K. Skučo su šeima vizitą per 1940 m. Velykas jos tėvų namuose Panevėžyje. Kai svečiai išvažiavo namo, Ramutė girdėjo tėčio mamai pasakytus žodžius: „Žinai, Eliute, Kazys sakė, kad šis laikas – tai galo pradžia.“ Daug vėliau Ramutė suprato, kad anuomet dėdė turėjo galvoje artėjantį Lietuvos prijungimą prie Tarybų Sąjungos.
Ką pasiėmė į Sibirą
Kai 1940 m. vasarą buvo areštuotas ir nuteistas Ramutės tėtis, jai buvo aštuoneri. Po metų jis lageryje mirė. Tais pačiais metais Maskvoje buvo sušaudytas ir specialiajame NKVD objekte Komunarkoje užkastas jo brolis Kazimieras. Kiti tėčio broliai ir seserys buvo išvežti į Sibirą arba pasitraukė į Vakarus. Maža to, 1945 m. susirgęs šiltine mirė Ramutės brolis Algimantas, o tų pačių metų rudenį už priklausymą pogrindinei antisovietinei organizacijai buvo suimta ir dešimčiai metų lagerio nuteista jos mama. Savo knygoje „Nepaslaptis tokia balta“ Ramutė proza aprašė skausmingą atsisveikinimo su mama epizodą. Ji yra įdėjusi ne vieną prisiminimą ir į savo eilėraščių knygas.
Naujoji tuometės Lietuvos valdžia vienos likusios Ramutės nepaliko ramybėje – 1949 m. pavasarį ištrėmė į Zimą Irkutsko srityje. Tuomet gimnazistei, kuri Panevėžyje mokėsi ir muzikos, buvo septyniolika metų. Paryčiais trėmėjai skubino ją susikrauti reikalingiausius daiktus kelionei į Sibirą. Pirmiausia, ką gimnazistė įsidėjo į maišą, buvo Salomėjos Nėries dvitomis ir smuikas. Beje, jis vėliau labai pravertė mokantis muzikos.
Netikėtumas Maskvoje
Gerdama kavą iš mažyčio gėlėto puodelio, Ramutė neskubėdama vyniojo prisiminimų kamuolį. „Sibiras – tai nesiliaujantis Tėvynės ilgesys. Gelbėjo knygos, kurias skaičiau grįžusi iš mokyklos ir po darbo medienos apdorojimo įmonėje, – pasakojo Ramutė. – Už galimybę skaityti buvau ir esu dėkinga jau mirusiam likimo broliui Henrikui Urbonavičiui, kuris atsivežė į tremtį lagaminą knygų. Vieną šaltą žiemos vakarą jis man perskaitė iš sulankstytų mašinraščio puslapių kelis tuomečio režimo atstumtos poetės Marinos Cvetajevos eilėraščius. Paaiškino, kad ji pati pasitraukė iš gyvenimo evakuota į tolimą Jelabugos miestą.“
Man žodis – lyg gyva būtybė. O gal ir daugiau. Tai kažkoks blykstelėjimas, kylantis iš kasdienės buities ir būties detalių, iš prisiminimų. Būtent tas blykstelėjimas ir yra pirmoji eilėraščio gyvybės kibirkštis.
Būtent Sibire gimusią meilę M. Cvetajevos kūrybai Ramutė pavadino likimo pirštu. Mat prieš dešimtmetį ji išvertė nemažai tragiško likimo kūrėjos eilėraščių. Įdomu, kad šio rašinio autorei 2017 m. ieškant nužudyto Maskvoje K. Skučo užkasimo vietos, laisvu nuo paieškos metu teko užsukti į M. Cvetajevos namą-muziejų ir ten pastebėti pagarbiai eksponuojamą R. Skučaitės rusų–lietuvių kalbomis išleistą vadinamo sidabro amžiaus rusų poetų (O. Mandelštamo, B. Pasternako, A. Achmatovos, M. Cvetajevos) kūrybos rinktinę.
Pirmasis eilėraštis
Nors abu Ramutės tėvai buvo mokytojai, o ji pati Irkutske studijavo prancūzų kalbą, tačiau po Stalino mirties kartu su mama ir šeima 1956 m. į Lietuvą grįžusi būsimoji poetė įsidarbino braižytoja Vilniuje veikusioje Geologijos ir gelmių apsaugos valdyboje. Po poros metų ji, laimėjusi vertėjų į rusų kalbą konkursą besikuriančiose „Vakarinėse naujienose“, pradėjo dirbti minėtoje redakcijoje. Būtent tais metais „Jaunųjų“ almanache buvo išspausdinti pirmieji jos eilėraščiai. Po keleto metų darbo laikraščio redakcijoje Ramutė perėjo dirbti į naujienų agentūrą ELTA ir toliau rašė eilėraščius. Tačiau patį pirmąjį eilėraštį sukūrė dar prieš išvežant ją į Sibirą.
„Tada tėtis jau buvo žuvęs Sibire, mama kalėjo lageryje, o mane kankino stipri nežinios baimė. Daug vėliau supratau – tai buvo savo likimo nuojauta. Štai kelios eilutės iš eilėraščio, parašyto prieš pat išvežant mane į Sibirą. Tas eilėraštis išliko sąsiuvinyje, kuris kartu su manimi po beveik aštuonerių metų tremties grįžo į Lietuvą:
Norėčiau langą atdaryt, sušukt į tolį,
Kad aš nakties svečių nelaukiu...
Bet šaltas šiurpulys pakirto mano kojas,
O už langų toksai įsiutęs vėjas kaukia...
O pirmoji mano poezijos knyga „Žydintis speigas“, skirta suaugusiems skaitytojams, pasirodė 1965 m.“, – prisiminė poetė.
Kūrybos įvairovė
Nei „Žydinčiame speige“, nei vėlesniuose jos rinkiniuose nėra politizuotų eilių. Poetė bet ir industrines temas apgaubė žmogiška šiluma, įterpė subtilių, tik nedaugeliui suprantamų užuominų apie skaudžią savo praeitį.
Štai kaip „Žydinčiame speige“ ji rašo apie Zimą, kur buvo ištremta: „Tai geras miestas. / Tik vardas jo šaltas – / lyg žėrintis ledo kristalas.“ Kas buvo išvežtas į Zimą, tas supras apie eilėraštyje minimus „dainuojančius pjūklus“, kurie visą laiką pjauna pabėgius, ar kas dieną pro šalį švilpančius traukinius, kurie kas kartą pažadina ilgesį.
Laisvoje Lietuvoje Ramutės kūryba suaugusiam skaitytojui kito: nors ir išlaikiusi itin jautrų žodžių ir minčių poetinį audinį, ji į suaugusiesiems skirtą poeziją išradingai pynė prozos tekstus, o tarp vaikams skirtų knygų atsirado ir eiliuotų mįslių, galvosūkių, šaradų rinkinių.
Universali poetė
R. Skučaitė yra itin universali kūrėja. Plačiajai visuomenei ji geriausiai pažįstama kaip vaikų poetė, tačiau ryškus jos indėlis ir į Lietuvos teatrą bei muzikos pasaulį. „Regis, 1966 m. atsitiktinai susitikau su anuomečiu žurnalo vaikams redaktoriumi Vytautu Barausku, kuris pasiūlė man parašyti vaikams eilėraščių apie namų statybą (tuo metu Lietuvoje kaip tik buvo pradėti statyti blokiniai namai). Parašiau visą ciklą „Ar žinai, kaip gimsta namai?“ – ir buvau priimta dirbti į redakciją. Po dešimties metų darbo „Genyje“ perėjau į žurnalą „Žvaigždutė“. Dirbdama šiose redakcijose supratau, kiek daug poetinis žodis gali duoti vaikams“, – teigė iki šiol jiems rašanti savo sieloje daug vaikiškumo išlaikiusi Ramutė.
Vaikystėje poetė yra girdėjusi daug pasakų, kurias jai sekė nuo Punsko kilusi močiutė iš mamos pusės. Tačiau atminties gelmėse iki šių dienų išliko tik pasaka apie nepaprastą medį sidabriniais lapais, kurie rudenį nenukrisdavo žemėn. „Aš bijojau tų sidabrinių lapų šnaresio, nors močiutė apie tai net nebuvo užsiminusi. Matyt, tas nejaukus garsas buvo tik mano, mažo vaiko, vaizduotės padarinys, tačiau tą šnaresį vėliau ne kartą aš girdėjau tikrovėje, kai su tėvais per Vėlines būdavau Panevėžio kapinėse. Mat vėjui pučiant tą mano vaizduotėje susiformavusį nejaukų garsą skleisdavo anuomet madingi metaliniai vainikai“, – prisiminė pašnekovė savo vaikystės santykį su pasaka.
Na, o pačios R. Skučaitės poezija vaikams pasižymi giliu požiūriu į vaiko pasaulį, o santykį su juo nagrinėja itin atsakingai. Tad nenuostabu, kad ši jos kūryba labai vertinama. Pvz., „Lopšinė ešeriukui“ (1993 m.) pripažinta geriausia metų vaikų knyga, „Laiškas sekmadieniui“ (1998 m.) Leipcigo knygų mugėje 2000 m. buvo įvertinta UNESCO premija, „Liepos mėnesį po liepa“ (2021 m.) apdovanota Prano Mašioto premija kaip geriausia metų grožinė vaikų knyga. O kur dar originalios pjesės vaikų teatrui, daugybė išverstų operų, operečių ir miuziklų libretų. Beje, dėl muzikinio išsilavinimo ir subtilaus kalbos jausmo bei muzikos ritmo pajautos R. Skučaitė, vertusi libretus iš prancūzų, vokiečių ir rusų kalbų, buvo viena geidžiamiausių muzikinių kūrinių vertėjų Lietuvoje.
Skaidrumo siekis
Nors žinią apie 2009 m. skirtą aukščiausią šalies kūrėjų apdovanojimą – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją – R. Skučaitė priėmė ramiai, tačiau ją labai sujaudino pati apdovanojimo formuluotė: „Už mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę, už žodžio skaidrumą“.
„Rašydama suaugusiesiems galiu sau leisti daugiau, tikėdamasi emocinio skaitytojo atsako. Kurdama vaikams savo tekstus tikrinu visais vidiniais mikroskopais, kad jie, tekstai, būtų suprantami vaikui“, – sakė dešimtmečius vaikams kurianti poetė.
Pokalbio pabaigoje paprašiau Ramutės parinkti jai artimiausio, stovint ant 95-ojo gimtadienio slenksčio, eilėraščio iš būsimos jos poezijos knygos eilutes. Poetė pacitavo ištrauką iš eilėraščio „Ir linksma, ir liūdna“.
Žėrės nuliūdę žvaigždės,
Ir net pravirks viena!
Kur ašara nukrito,
Pražydo samana.
(be temos)