Andrius – inžinierius, mėgsta tikslumą ir faktus, nesileidžia į sentimentus. Bendra jų istorija tęsėsi 56-erius metus – jis įskaičiuoja ir laiką, praleistą dar ne santuokoje, o susitinkant. Proga pokalbiui – smagi: pirmosiomis gruodžio dienomis knygynuose pasirodys Jurgitos Lieponės knyga „Mūsų brangioji Gražina“, kurioje pasakojama aktorės gyvenimo istorija.
– Nejaugi anksčiau niekam nekilo mintis, kad reikėtų knygos apie Gražiną?
– Buvo keletas bandymų dar ir tada, kai Gražina buvo gyva. Tačiau ji niekada nerodė didelio entuziazmo, nebuvo didelė mėgėja girtis ir reikštis. Leidykla, su kuria anuomet kalbėta, irgi neparodė didesnio susidomėjimo. Gražina tuomet ir pasakė: „Atidedam.“ Taip ši idėja ir nusikėlė nenumatytam laikui. Kai prasidėjo sveikatos bėdos, ta mintis užgeso.
– Tad buvo netikėta sulaukti skambučio su klausimu, ar nesutiktumėte, jei apie Gražiną būtų rašoma knyga?
– Prisipažinsiu: sutrikau. Pirmiausia dėl to, kad Gražinos archyvas toks netvarkingas... Ji puikiai šeimininkavo namuose, tačiau savo archyvui jokio dėmesio neskyrė. Jaunystėje rašė dienoraštį, bet jis neišliko. Daugybę nuotraukų nežinia kur pradingo. Ne kartą esu raginęs užrašyti ant nuotraukų datą, įamžintų žmonių pavardes... Ji nepaisė. Tad teko man pulti į darbą: iš pradžių surinkau ir pagal adresatus sudėliojau laiškus – net nustebau, kad tiek jų išlikę. Radau nemažai straipsnių iš žurnalų ir laikraščių, giminaičiai turėjo išsaugoję, dar ir kaimynė atnešė krūvą leidinių, pasirodo, rinko. Surinkau ir nuotraukas.
– Kur ieškojote? Tarkim, kur aptikote šypsnį keliančią rašytojo Juozo Baltušio telegramą: „Trokšdamas būti pirmuoju jau gimimo dienos išvakarėse stipriai apkabinu trenkiu visus Anykščių bijūnus po Jūsų kojom tvirtai laikausi likusių penkių procentų vilties ateičiai traukiu tūkstantį ilgiausių metų.“
– Kažkur namuose, kaip ir kitus užrašus ar laiškus. Gražina nedėjo jų tvarkingai, o imdavo ir įkišdavo laišką į kokią knygą ar užrašų knygelę. Kartais – į stalčių. Nemažai įvairiausių laiškų ir užrašų, įdomių raštelių radau tarp kulinarinių receptų: užsirašo, kaip gaminti vieną ar kitą patiekalą, greta – jau ir kokios nors paskubomis užrašytos mintys. Iki šiol vis kokį popieriuką su jos ranka užrašytomis frazėmis randu.
– Galima suprasti, kad išsaugojo apie jausmus bylojančius raštelius – tarkim, jausmingą „Mylėk mane!“, bet kaip išliko toks kasdienis – „Silkė šaldytuve, sloike“?
– Kur nors užsilikęs. Juk virtuvėje daugybė stalčių, kai juos apžiūrėjau, visko ten radau ir sudėjau į krūvą. Gražina turėjo įdomią savybę – išlieti emocijas raštu ant popieriaus. Nesvarbu, koks lapelis pasitaiko, sėda ir užrašo, kas kelia nerimą. Tarytum terapija, emocijų paleidimas. Tiesa, po kiek laiko dažniausiai tokius užrašus sunaikindavo, niekas neperskaitydavo. Vis dėlto keletą ir tokių radau – viename jų rašoma apie mane.
– Nustebote, kai radote ne tik laiškus, kuriuos jai siuntė pirmasis vyras, režisierius Raimondas Vabalas, bet ir kadaise Gražinos jam parašytus?
– Spėju, kad Vabalas šiuos laiškus atidavė Gražinai, kai lankėme jį jau sergantį, gyvenimo pabaigoje. Porą kartų drauge vykome. Savotiškas buvo jų bendras gyvenimas. Gražina ištekėjo jauna, apimta kilnių jausmų, iliuzijų, bet santuoka apvylė. Gal ir vaikiškai nuvylė. Išsiskyrė jie po trejų metų, draugiškai, nors Gražinos širdis liko sudaužyta. Manau, kad pirmos santuokos griūtis užgrūdino jos charakterį, suformavo požiūrį ir į vyrus. Ji subrendo. Mačiau tai – juk tuo metu mes jau buvome pažįstami, jai asistavau.
Gražina – labai charizmatiška, stipri asmenybė. Gyvenimas nebuvo paprastas – ji buvo dar vaikas, kai mirė tėvas, šeimos maitintojas; mama, dvarininkaitė, turėjo sunkiai dirbti fabrike, kad išmaitintų du vaikus. Atvykusiai gyventi į Kauną ir pradėjusiai vaidinti teatre Gražinai irgi nebuvo lengva – aktoriai daug neuždirbo. Aš norėjau jai padėti ir stengiausi kaip tik įmanydamas globoti. Ji, kūrybinga asmenybė, buvo labai įdomi, mums patikdavo tiesiog kalbėtis.
– Draugavote kelerius metus, kol susituokėte. Kodėl neskubėjote įteisinti santykių?
– Pora buvome ketverius metus. Priskaičiuoju juos prie mūsų santuokinio gyvenimo – juk jau tada buvau jos gyvenimo palydovu, tad kartu praleidome 56-erius metus. Taip susiklostė aplinkybės. Dabar madinga gyventi nesusituokus, tuomet buvo kiek neįprasta – sulaukdavau klausimų, kodėl nevedu. Viena priežasčių – gyvenau su mama ir seserų šeimomis, neturėjau kur žmonos parsivesti. Gražina gyveno teatro skirtame dviejų kambarių bute: viename kambaryje – ji su mama, kitame – kolegė. Su pirmuoju vyru irgi nespėjo kartu įsikurti, iš pradžių Vabalas studijavo Maskvoje, vėliau dirbo Vilniuje. Kai jis atvykdavo į Kauną, apsistodavo viešbučiuose, pas draugus ar įsitaisydavo virtuvėje ant sudedamosios lovos.
– Knygoje rašoma, kad Jūsų santuoka buvo iš reikalo...
– Iš tiesų, paskatino praktiniai sumetimai. Gerai sutariau su teatro direktoriumi, kartą jis pasikvietęs ir sako: „Susirašykite, teatras netrukus gaus paskyrimų butams, vieną paskirtume jums.“
– Jums teliko nusipirkti gėlių ir susirasti Gražiną?
– Su gėlėmis ėjau pas jos motiną. Su nuotaka jau buvau pasikalbėjęs. Nepamenu, kokios buvo emocijos, kai sutarėme tuoktis. Gražina nerodydavo jausmų, buvo stojiško charakterio. Mes su mama maloniai pasikalbėjome, net pasibučiavome ir ji palaimino.
Gražinai irgi nebuvo lengva – aktoriai daug neuždirbo. Aš norėjau jai padėti ir stengiausi kaip tik įmanydamas globoti.
Pažinojau civilinės metrikacijos vedėją, nuėję registruotis galėjome pasirinkti tinkamą datą. Nepamenu, ar Gražina, ar aš, nusprendėme, kad po ceremonijos vakarą praleisime Muzikiniame teatre. Kaip tik buvo rodoma „Gražina“. Mano teta, įtakinga to meto Kaune, sutarė, kad galėsime įsitaisyti svarbių asmenų – dabar sakytume VIP – ložėje, greta buvo kambarėlis, kur iššovėme šampaną ir taip pažymėjome. Visas balius.
– Netrukus jau galėjote įsikelti į savo butą. Su Jumis įsikraustė ir Gražinos mama.
– Net nebuvo minties, kad gali būti kitaip. Gražinos mama buvo nuostabi moteris, tokių anytų dar reikia paieškoti. Jos buvo labai artimos. Nei ji, nei Gražina nepasakojo apie gyvenimą dvare, iš kurio šeima buvo priversta bėgti į Klaipėdą. Prisiminimai, matyt, buvo labai skaudūs: kartą aplankėme Gražinos tėvo kapą; iki tėviškės teliko keli kilometrai, tačiau jos atsisakė ten važiuoti pasižvalgyti. Per jautru ir per sunku. Mes taip ir gyvenome trise. Tiesa, po gero dešimtmečio įsikėlėme – tada jau dviese, mama buvo mirusi, – į šį butą Žaliakalnyje. Susikeitėme, norėjome gyventi bent šiek tiek arčiau teatro.
– Vos pravėrus Jūsų buto duris pribloškia per visą koridorių besidriekianti vitražo siena – tarsi scenos uždanga. Šio meno kūrinio fragmentas panaudotas ir knygos viršelyje. Tai Jūsų dovana namų šeimininkei?
– Butas tipinis, sugalvojau išgriauti svetainės sieną, kad atsirastų bent šiek tiek erdvės. Suprojektavau medinę konstrukciją, o vitražą sukūrė broliai Šatūnai. Svarstėme įvairius variantus, kas galėtų jame būti, netgi kalbėjome apie Gražinos portretą, kol kilo mintis sukurti vitražą lyg scenos uždangą. Kaip teatre. Gražinai patiko.
– Ne kartą kartojote, kad aktoriaus profesija labai sudėtinga.
– Juk dažnai tą pačią dieną būdavo repeticija, o vakare dar laukdavo spektaklis. Grįžusi per pietus namo Gražina nevalgydavo – kad scenoje geriau kūną jaustų, balsas tinkamai skambėtų. Stengdavausi po spektaklio ją parvežti namo, kad nereikėtų dar vargti. Grįžusi Gražina mėgdavo pasisukioti virtuvėje, ilgai rymodavo prie stalo. Kiekvieną kartą aktoriui einant į sceną – didesnis ar mažesnis stresas. Paskui, jau pradėjus vaidinti, jis, žinoma, dingsta. Aktoriaus darbas kenkia sveikatai, todėl daug jų palūždavo.
– Pastebėjote, kad namuose Gražina niekada nebuvo aktorė: jauki ir paprasta, primenanti tylią pelytę.
– Buvo visko. Knygoje prisipažįstu, kaip kartą taip susikivirčijome, kad Gražina net trinktelėjo į grindis lėkštę. Aš nutariau nenusileisti, taip pat parodyti, kad moku daužyti. Apsižvalgiau, po ranka pasitaikė laikrodis. Kur jį paleisti, kad būtų geresnis efektas? Sviedžiau į langą, dar ir stiklas išdužo. Daugiau nei jai, nei man nekilo noras ką nors daužyti. Vis dėlto tai išimtis – mes neskaudinome vienas kito, bet ir nesišvaistėme sentimentaliais, jausmingais žodžiais. Jautėme vienas kitam didžiulę pagarbą. Tobula žmona – kažkada esu pasakęs. Knygos autorė rado šią mano frazę kažkokiame straipsnyje ir man priminė. Iš tiesų, Gražina buvo tobula žmona. Iš mano pusės trūko dėmesio: į darbą išeidavau anksti ryte, vėlai grįždavau, dažnai vykdavau į komandiruotes, o jei diena laisvesnė, važiuodavau į Palangą – ten stačiau namą. Dar dalyvaudavau automobilių lenktynėse.
Gražina man niekada nevadovavo, man nekomandavo, nenurodinėjo, o jei ko reikėjo – mokėjo paprašyti. Nesusipratimus išspręsdavome tiesiog nuleisdami juos juokais. Juk viskas laikina, viskas išsisprendžia savaime.
– Teatre iki šiol pasakojamos legendos apie Jūsų žmonos pokštus. Namuose irgi krėsdavo išdaigas? Knygoje pasakojama, kaip ji negalėjo pakęsti, kad valgydamas skaitote laikraštį...
– ... ir kartą man pakišo kiaurą šaukštą, skirtą iš puodo putoms išgriebti. Ne iš karto supratau, kodėl vis nepavyksta sriubos paragauti. Kai tai nepadėjo, padegė rankose mano laikomą laikraštį. „Virtuvėje kažkas dega“, – sunerimau pajutęs degėsius. „Pats degi“, – atkirto.
– Paskutiniais Gražinos gyvenimo metais Jūs buvote vienintelis jos ramstis.
– Ji nenorėjo, kad slaugytų svetimi žmonės. Kol pajėgė, likdavo viena, stūmė mane iš namų, kad eičiau į darbą. Dirbau netoli nuo namų, galėjau greitai grįžti. Pamenu, kartą Gražina neatsiliepė telefonu, nutariau patikrinti – lekiu laiptais. Dar liko keli aukštai, o jau girdžiu, kaip per visą laiptinę aidi mūsų šuns lojimas. Laiku tąsyk atėjau, išgelbėjau.
Bandymas suprasti moterį, kuri mokėjo būti stipri
Aktorei Gražinai Balandytei buvo 76-eri, kai ji sulaukė pasiūlymo grįžti į teatrą – ir ne šiaip, o įkūnyti pagrindinę heroję spektaklyje „Mūsų brangioji Pamela“. Netgi sklido kalbos, kad norėta jį pervardyti į „Mūsų brangioji Gražina“. „To jau būtų per daug, nes smagi komedija yra apie Pamelą, nors ji gal kiek ir panaši į mane“, – viename interviu pripažino ji. Vis dėlto ar gali būti geresnis pavadinimas knygos, kurioje pasakojama apie karštai gerbėjų mylėtą aktorę?
„Pradėjusi rašyti G. Balandytės gyvenimo istoriją, kelis mėnesius praleidau jos namuose vartydama archyvus. Atrodė, kad basomis žengiu į kito žmogaus gyvenimą – einu nekviesta, braunuosi į paslaptis. Esu ten, kur ji manęs nelaukė. Tarsi įėjusi pro atsargines duris. Skaitydama laiškus, tarp jų – ir meilės, ir juokiausi, ir graudinausi. Tai buvo intymiausios mano pažinties su Gražina akimirkos. Ši knyga – ne tik biografija, bet ir bandymas suprasti moterį, kuri mokėjo būti stipri net beviltiškumo akimirkomis. Tarsi pokalbis su Gražina – vidinis dialogas, gimęs iš jos laiškų, vaidmenų, prisiminimų. Apie teatrą, kiną ir gyvenimą, kuris, kaip ir scena, kartais reikalauja repeticijos. Su moterimi, kurios šypsenoje tilpo visos ašaros, visos pergalės ir visi vaidmenys. Į sceną Gražina lipo tol, kol leido kūnas, kol liepsnojo vidinė šviesa. Kartais – per skausmą, pasiremdama į kolegos ranką. Tačiau visada iš meilės scenai, iš begalinės pagarbos žiūrovui“, – dalijasi knygos „Mūsų brangioji Gražina. Gražinos Balandytės gyvenimo istorija“ autorė Jurgita Lieponė.
(be temos)
(be temos)