1917 m. vokiečių spauda: Lietuva, palikta viena, vargu ar iškoptų iš vaiko amžiaus

Stokholmo konferencija

1917 m. spalio 18–20 d. vykusios Antrosios Stokholmo lietuvių konferencijos didžioji svarba Lietuvos valstybės atkūrimui ta, kad pirmą kartą susitiko visų pasaulio lietuvių centrų ir naujai išrinktos Lietuvos Tarybos atstovai.  Konferencijoje dalyvavo Rusijos lietuvių atstovai daktaras Jurgis Alekna, Felicija Bortkevičienė, Martynas Yčas, Stasys Šilingas, kunigas Juozas Tumas. Šveicarijos lietuviams atstovavo kanauninkas Konstantinas Olšauskas, kunigas Juozas Purickis. Konferencijoje dalyvavo ir Skandinavijoje gyvenę lietuviai Jonas Aukštuolis, Jurgis Savickis, Ignas Šeinius. Iš Lietuvos atvyko Lietuvos Tarybos vicepirmininkas Jurgis Šaulys, o iš JAV – Jonas Šliūpas. Konferencijos dalyviai pripažino Lietuvos Tarybą aukščiausia teisėta lietuvių tautos politine institucija ir jai buvo patikėta vadovauti Lietuvos valstybės atkūrimui.

Štai pagrindiniai konferencijos nutarimai, išspausdinti Petrograde „Liaudies sąjungos“ savaitraščio „Vadas“ puslapiuose:

„Antrosios Lietuvių Konferencijos Stokholme rezoliucijos

Antroji Lietuvių Konferencija Stokholme išklausė pranešimo apie Didžiosios Lietuvos dalykus ir apie Lietuvių Konferenciją, rugsėjo 18–22 d. 1917 m. Vilniuje vykusią... Susipažino su Rusijoje ir Amerikoje gyvenančių lietuvių žygiais dėl Lietuvos laisvės ir vienu balsu visų Konferencijoje dalyvaujančių atstovų nusprendė:

1. Pasiremdami rezoliucija, vienu balsu sudaryta minėtoje Lietuvių Konferencijoje Vilniuje... visa širdimi pritariame ir visomis pajėgomis remiame, kad:

„Liuosam Lietuvos plėtojimosi reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis: Lietuvos tautinėms mažumoms turi būti patikrintos tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos. Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pagrindams ir jos santykiams su kaimynėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“

2. Pranešame pasaulio valstybėms, kad ir istorinė Lietuvos praeitis ir demokratinis pasaulio vystymasis teikia Lietuvių Tautai neatimtiną teisę sudaryti iš naujo suverenią Lietuvos valstybę.

3. Pasiremdami tuo, kad a) minėtoji Lietuvių Konferencija Vilniuje... pareikalavo Lietuvos nepriklausomybės; b) kad dar anksčiau Rusijoje tebegyvenančių Lietuvių Seimas, gegužio 27 d.–birželio 3 d. 1917 m. Petrograde... tokios pat Nepriklausomybės Lietuvai reikalavo; c) kad ir didžiuma lietuvių Jungtinėse Šiaurės Amerikos Valstijose gyvenančių per savo seimus ir memorandumus Lietuvos Nepriklausomybės reikalavo; d) kad kariaujančios valstybės skelbia tautų paliuosavimo principą – pareiškiam pasaulio valstybėms šitą Lietuvių Tautos sutartinai reiškiamą valią, jog jau metas atnaujinti Lietuvos valstybę ir primename kariaujančioms valstybėms, jau metas proklamuoti Lietuvos Nepriklausomybę.

4. Pareiškiame pasaulio valstybėms, jog galutina Nepriklausomos Lietuvos valstybės sankcija ir jos įvesdinimas į pasaulio valstybių tarpą suverenėmis tarptautinėmis teisėmis tepriklauso Tarptautiniam Taikos Kongresui, kuriame turi dalyvauti ir Lietuvių Tautos atstovai.

5. Remiame Lietuvos Tarybą... kiek jinai reikš ir vykins sutartinai Lietuvių Tautos reiškiamą valią – atnaujinti Lietuvos valstybę ir kiek jinai budriai sergės Nepriklausomos Lietuvos idėją ir gins jąją nuo kaimyninių valstybių ir tautų pasikėsinimo.

6. Pripažįstame Lietuvos Tarybą... tikra Lietuvos atstove, vyriausia Lietuvių Tautos vadove, ir aiškiai suprasdami sunkumą darbo, kuris teko Lietuvos Tarybai šiuo karo metu ir aplinkybėmis, tvarkant Lietuvos visuomenės gyvenimą ir saugojant Lietuvos piliečių materialinius ir dvasinius reikalus, pasižadame Lietuvos Tarybai remti ją šitame jos darbe ir reikalui esant stoti už ją pasaulyje.“ 

Siekta pagerinti padėtį

Įdomu pastebėti, kad konferencijos dalyviai, suprasdami nepaprastai sudėtingą Lietuvos vidaus padėtį ir pačios Lietuvos Tarybos veiklos suvaržymą okupacijos sąlygomis, išreikšdama Lietuvos Tarybai pasitikėjimą, kartu primena, kad ši parama ir pasitikėjimas galios, jeigu „jinai reikš ir vykins... Lietuvių Tautos reiškiamą valią atnaujinti Lietuvos valstybę...“

Konferencijos dalyviai puikiai suprasdami, kad, artėjant Taikos konferencijai, ypatingą reikšmę įgauna politinės akcijos užsienyje, kvietė visus lietuvius, sugebančius dirbti informacinį darbą: „važiuoti į Europos centrus ir prisidėti prie šitos organizuotos politikos akcijos, kitus gi – nešykštėti piniginių aukų.“

Daugelis Stokholmo konferencijos nutarimų yra skirti nukentėjusių nuo karo lietuvių padėčiai pagerinti. Rekomenduojama, kaip geriau rinkti ir siųsti pagalbą: „Paraginti lietuvius Rusijoje ir Amerikoje, kad organizuotų lietuvių nelaisvių šelpimą pavilga, skalbiniais ir pinigais, ir visa tai nesiuntinėtų kiekvienas skyrius nuo savęs, bet per Danijos Raudonojo Kryžiaus Lietuvių skyriaus vedėją Jurgį Savickį.“

Dar kiti nutarimai skirti reikalavimams grąžinti namo į Rusijos gilumą iš Mažosios Lietuvos 1914 m. išvežtus lietuvius, kurie tapo tikromis karo aukomis ir be kaltės kalti be jokios paramos buvo ištremti į svetimą jiems šalį. Toks pats reikalavimas yra skelbiamas dėl lietuvių „civilių belaisvių“, išvežtų į darbus Vokietijoje: „Antroji Lietuvių Konferencija Stokholme nutarė, kad civilius lietuvius belaisvius vokiečiai tuojau grąžintų į Didžiąją Lietuvą, į pirmykštes jų tėviškes.“

Dar vienas svarbus konferencijos nutarimas yra skirtas Vilniaus universiteto atkūrimui. Puikiai suprasdami išsilavinusių žmonių poreikį būsimos valstybės statybai, lietuviškos aukštosios mokyklos atkūrimu konferencija įpareigoja rūpintis Lietuvos Tarybą.

„Antroji Lietuvių Konferencija Stokholme nutarė:

1) kad Lietuvos Taryba Vilniuje imtųsi organizavimo universiteto Vilniuje ir tuojau pradėtų tą darbą;

2) kad Aukščiausioji Lietuvių Taryba Europoje jau dabar imtų lygti su būsimaisiais profesoriais, turinčiais tuojau pradėti darbą, kaip tik stos tinkama valanda.“

Nerimauta dėl lietuvių lenkinimo

Dar vienas rūpestis, kurį pabrėžė konferencijos dalyviai, buvo lietuvių ir lenkų požiūris dėl Lietuvos ateities. Lenkija buvo kur kas toliau pasistūmėjusi savarankiškos valstybės kūrimo link ir jos noras prijungti Lietuvą ar bent jos dalį prie būsimosios Lenkijos kėlė nemažą galvos skausmą  lietuvių politikams.  

„Antroji Lietuvių Konferencija Stokholme, patyrusi iš Vilniaus lenkų rašto, šių metų gegužės m. 25 dieną įduotojo Vokietijos kancleriui

1) jog Lietuvos lenkai dvarininkai savu būdu, liaudies nesiklausdami, siekia Lietuvą priblokšti Lenkijai kaip tik tuo laiku, kada tikrieji Lietuvos šeimininkai lietuviai demokratai sunkiai ir atkakliai dirba, sudarydami nepriklausomą Lietuvą;

2) jog tame antidemokratiniame lenkų darbe dalyvauja ir yra pasirašęs laikinasis Vilniaus vyskupijos Valdytojas pralotas Kazimieras Michalkewiczius, susitelkęs žinomus lietuvių priešus kunigus;

3) jog toks politikos darbas be didžiausio nerimo ir neapykantos sėjimo nieko daugiau Bažnyčiai ir Tėvynei duoti negali, nutarė:

1) Jog kun. K. Michalkewicziui šiame politikos momente valdyti Vilniaus vyskupiją ypač netinka.

2) Jog Vilniaus vyskupijos administratoriaus pareigos turi būti pavestos lietuviui.“

Šiame nutarime nuskambėjo Lietuvos Tarybos nerimas, kad su Vilniaus vyskupo pritarimu Lietuvos bažnyčiose lenkų kunigai atvirai politikavo ir pavertė bažnyčias ne maldos, o politinės propagandos namais. Apie tokią kunigų veiklą liudija „Lietuvos aide“ spausdinama korespondencija: