Algimantas Bliujus

Lietuvos Brastoje įsibėgėjus taikos deryboms, Rusija nesirengė atsisakyti aneksinių planų, nors viešai deklaravo tautų apsisprendimo teisę. Dažnai manoma, kad dabartinė Rusijos melo politika yra šiuolaikinės ideologinės kovos apraiška, bet iš tikrųjų ji buvo vykdoma ir prieš 100 metų, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. 

Nors Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ išlaikė išbandymą laiku ir tapo Lietuvos himnu, 1917 m. dėl jos vyko audringos diskusijos, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. „Kiekviena tauta turi savo himną, kurs savo melodija ir žodžiais dera į tautos dvasią; mes ligi šiol tokio himno neturime. Kudirkos himnas, nors pavadintas tautiniu, bet neatitinka nei savi melodija, nei žodžiais lietuvių dvasios ir nežadina tautinių jausmų“, – „Lietuvos aide“ rašė „Buvusis pulko muzikantas“.

Po Vilniaus konferencijos, vykusios 1917 m. rudenį, vokiečių okupantų spauda negalėjo neįpilti šaukšto deguto į savarankiškos valstybės dvasia alsuojantį lietuvių susirinkimo aprašymą, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. „Lietuviai visados turi atsiminti, jog Lietuvai nelengvas būtų padėjimas, jei ji būtų palikta visai sau. Ne tik tai ūkio, bet ir kultūros žvilgsniu Lietuva šiandien tebėra vaiko amžiuje, ir pati viena sau palikta, ji vargu įstengtų iškopti iš šito vaiko amžiaus. Dar kartą statome lietuviams po akių gyvenančių Prūsuose jų brolių likimą, kurie šiandien, po 400 metų, tebeturi tautinę savo kultūrą ir kalbą“, – 1917 m. rašė vokiečių okupacinės valdžios ruporas „Dabartis“.