Z.Kelmickaitė: mūsų dainininkai per daug save nudėvi – dainuoja bet ką

„Auksinio balso“ projekto komisija, kuriai vadovauti pakviesta muzikologė ir LRT laidų vedėja Zita Kelmickaitė, žada būti negailestinga ir negailėti kirčių už dainavimą pro šoną ir apskritai neprofesionalumą. Apie auksinius balsus ir jų dovanojamą muziką su LRT projekto komisijos pirmininke ir kalbėjo „TV diena“.

– Kone taisyklė, kad kiekvieno muzikinio projekto startą palydi pluoštas komentarų, jog Lietuvoje nėra nei geros muzikos, nei jos žvaigždžių. Kokia jūsų nuomonė?

– Tikrai taip nėra. Atvirkščiai – Lietuvoje yra daug gražių, sveikų balsų. Tačiau ta Dievulio dovana nereiškia, kad žmogus ir dainuos. Kad dainuotų, reikia visos puokštės: turi būti artistiškas, ištvermingas, ypač darbštus. Jei nebus nors vieno komponento – daryk, ką nori. Žmogui duota auksinė „triūbelė“, o toliau turi pasistengti ir pats eiti per gyvenimą. Gal jis tinginys, nemuzikalus, turi didelę scenos baimę, nemoka su partneriu dainuoti, negali vaidinti, nemoka jausti kūrinio. Kad dūdą pūstumei, turi mokytis, bet net ir išmokęs nesi garantuotas, jog kitiems ją gali pūsti. Dainuojantis žmogus yra iš tiesų labai sudėtingas mechanizmas.

– Kas Lietuvos muzikinėje scenoje jums yra autoritetai?

– Tikras mūsų unikumas yra Virgilijus Noreika. Iki tokio amžiaus žmogaus balsas nuostabiai skamba, pats jis koks artistiškas. Toks pats unikalus buvo Kipras Petrauskas. O kokios prieškario dainininkės. Turime Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną. Ji yra suvalkietė, ir jos tikslo siekimas suvalkietiškas – ji nesiblaško į šalis, ji žino, ko jai reikia. Kartą Urmanos interviu paklausiau, ar gerai, kad studentai vienų dalykų eina mokytis pas vienus dėstytojus, kitiems renkasi kitus, tai ji tik atsakė – griebk, kas yra geriausia. Todėl ji ir yra pasaulinė žvaigždė, tai turime pripažinti. Bet, aišku, lietuviams dažnai reikia pasiskųsti, kad nieko gero neturime.

– O kaip popmuzikoje?

– Popmuzikoje yra truputį kitoks dalykėlis – jos atstovai, mano nuomone, per daug save nudėvi: dainuoja bet ką, bet kur, nepagalvodami, kaip. Man asmeniškai labai gražus Rūtos Ščiogolevaitės balsas ir ji pati graži. Ji galėtų eiti labai toli, tik kažkodėl nutinka taip, kad vis antra, prakeikta antroji. Labai talentingas yra Merūnas Vitulskis. Aš jam sakiau – jei toliau dainuosi visokias „balabaikas“, bus labai blogai, nes negali sėdėti ant septynių kėdžių. O kur jis padarys karjerą – popmuzikoje ar klasikinėje, reikia pasirinkti.

– Kaip manote, ar po 30–50 metų gyvas dainavimas bus aktualus? Netaps tie auksiniai balsai tik įrašais ateities kartoms?

– Jūs juokaujate? O kaipgi kitaip? Technika gal ir gali viską – nedainuojančio žmogaus balsą tobulą padaryti, išvis balsą sukurti, bet gyvo garso tai nepakeis. Išeina žmogus į sceną – toks, kaip Dievas sukūrė, – ir nepasislėps už technikos: arba gebėsi padainuoti, arba ne. Gyvo balso, gyvo „nervo“, gyvo žmogaus, gyvo jausmo niekas nepakeis nei dabar, nei po penkiasdešimties metų.

– Kokybiška muzika – kaip kokybiškas maistas, geras šokoladas, vynas – atsieina brangiai. Jei nepakankamai tokios turime, gal ne gerų atlikėjų, o pinigų stygiaus problema?

– Žinoma, kainuoja. Bet ar viskas padaroma, kad pasiektum savo? Užuot dejavus dėl sunkumų, reikia ir pačiam pasijudinti. Dažnai pritingi lietuviai ir daug nori mažai darbo įdėję. Nori prabangioje mašinoje sėdėti, o mokėti kaip už moskvičių. Taip nebūna.

– Jei „Auksiniame balse“ atlikėjai nusidainuos, pasakysite tiesiai šviesiai?

– Žinoma. Jei nepasakyčiau, neva nepastebėčiau, kvailai atrodyčiau. Tačiau yra kita problema – sėdint šalia balsai gali skambėti kitaip nei žiūrovams. Aparatūra gali garsą padaryti švaresnį, o aš, sakydama, kad balsas nužemintas, atrodysiu, švelniai tariant, keistai.