Tavo krantas: sonetų vainikas

Belaukiant valties...
sonetų vainikas

1.
Išėjau į rudenio lygumas
savo sąžinės nešdamas mantą;
gėdos žymę dangstydamas figomis,
dienomis – naktimis užgyventą.

Toks erdvumas, kai nieko nelieka,
kai nutolsta ir žmonės, ir miestai...
Mintyse, tarsi mylintis Šrekas,
atgailaujančio mantrą dėstau:

– Aš smulkus meteoras, atskilęs
nuo kraštelio klajūnės kometos,
šį pasaulį labai pamilęs,
dar jame pageidaučiau vietos...

Bet, vaizduotė piešia savaime,
Parudavusią finišo baigmę.

2.

Parudavusią finišo baigmę,
po audrų patekęs į štilių,
pajunti kaip būties nelaimę,
net pamiršdamas žodį „myliu“.

Tylios tolumos stingulį gena,
sudėliotas nuostatas verčia,
aklina vis artėjanti siena,
tartum robotas varo į kerčią.

Kai dusti, kai nėra kur dėtis,
į dausas akių žvilgsnį pakėlęs,
supranti kokį lobį išmėtei
pakely iš pavargusios sielos;

ištaškei ką turėjai dar vygėje
savo ilgo keliavimo žygyje.

3.

Savo ilgo keliavimo žygyje
aš mačiau ir jaučiau, ir girdėjau,
ir dariau... ir naujai pradėjau
žongliruodamas laiko vertybėmis...

Senos tezės nustumtos nuo kojų, –
gyvenu ir džiaugiuos, ir kvėpuoju.

Nemokėjau nei pulti, nei gintis, –
gal galėjau daugiau... gal galėjau
garsiai šaukti?.. Deja, nutylėjau
vis kartodamas svetimą mintį,

bet pažvelgęs dorai atgalios
nepapeikčiau pajaco dalios.

Jis garbingai iš scenos išeina,
nugalėjęs išeinančio baimę.

4.

Nugalėjęs išeinančio baimę,
supratau tik kelionės gale,
kaip dėsningai santykiai mainės
randevu su juoda mergele...

Medituodamas senio godomis,
nejučia prijaukinti imi
tą dalgiuotą Mergelę Juodąją
meiliai šaukdamas seserimi.

Jau paukščius ir lapus išblaškė
rudenėjanti dargana,
pabaigoj nestatydamas taško,
aš džiaugiuos kiekviena diena;

kai kelionės atstumą matuoju,
neapkarto dalia skirtoji.

5.

Neapkarto dalia skirtoji,
man lemtis nebuvo pikčiurna,
nors balandžiai kepti, išsižiojus
patys nelėkė tiesiai į burną.

Šit, prisimenant lytį dailią, –
ji nelepino jausmingumu,
bet šykščiai padalindama meilę
neįstengė išguit iš namų.

Angelai gal apgynė, ar genai,
nes valia pasigirt negaliu, –
supratau, kad ir „sūdną“ dieną
reikia eiti savo keliu.

Neuždusino faktai ar gandas
ir neiškreipė kelio pagundos.

6.

Ir neiškreipė kelio pagundos,
kur jaunuoliams geismai nubunda, –
jos kadais Odisėjo kelionėse,
apžavais ir vilionėmis monyjo.

Mano atveju gundymus vykdė
ta pati Afroditė... Charibdė,
o bohemos draugeliai, – kraupu,
bandė elgtis kaip su Ciklopu.

Pagaliau, ilgą kelią nukakęs,
atsidūriau senatvės Itakėj;
gijo žaizdos, nuščiuvo sopės,
nieks nesimušė dėl Penelopės...

Svajones apie ramų rytojų
atsibudęs kaskart kartoju.

7.

Atsibudęs kaskart kartoju
freskų taką kelionėj tapytą, –
ties namais, žmonėmis, ties šilojais
atsistoju kiekvieną rytą.

Ten jau būta, gyventa, mylėta,
tik... vertėtų, galbūt, mano galva,
(danguje užsitikrinant vietą),
kiek pakeisti siužetą ir spalvą?

Tuščios svajos! Dievuli mano,
kas praėjo – negrįš kartotis;
iš bekraščio audrų okeano
neįplauksi į upės žiotis.

Atminimai grąžinti bando,
pačią pradžią, jaunystę ir brandą.

8.

Pačią pradžią, jaunystę ir brandą
pakeleivis mėgina prikelti
pasiruošęs sulaukti valties
amžinybėn, ant Letos kranto.

Jis prisimena, dūsauja, gailis
spinduliuojančios buvusios meilės.

Tie jausmai nuvilnijo, praėjo,
upėj mielos atošvaistos braido, –
tolimųjų atodūsių aido
dovanoto Visatos Sėjėjo.

Atsispindi ir žiba lyg gyvos,
kaip kadaise palangėj alyvos,

tarsi kvepiantis tėviškės dūmas,
rudeninių troškimų margumas.

9.

Rudeninių troškimų margumas
iš pavasarių – vasarų grožio,
padabina gyvenimo rūmą,
pykčio nuosėdas sieloje gožia.

Prašalaičiui atrodo pakvaišęs
tipas, snaudęs valandą vieną,
su saulėlydžiu aušrą sumaišęs,
bando sveikinti naują dieną.

Į aušros sutiktuvių vainiką,
esamybės jausdamas alkį,
neskaičiuodamas kiek dar liko,
skuba saulę aukštyn iškelti,

nes diena, kur gyventi nespėjome,
apsvaigina lyg jūros mirgėjimas.

10.

Apsvaigina lyg jūros mirgėjimas
iškiliųjų minčių verpete, –
kada dviese ant kopos stovėjome
aname tolimajam krašte.

Išryškėja, ataidi, atplūsta
vaizdas tapęs virtualiu, –
neberanda nei jūros, nei uosto,
nei svaiginančių žvilgsnių meilių.

Tik krūtinėje bunda, atšįla
šito blėstančio laužo gaisai,
širdyje tylomis prabyla
tolimosios jūros garsai.

O suteikia jausmams tikrumą,
tas pasaulis – degantis krūmas.

11.

Tas pasaulis – degantis krūmas,
įtikėjusius jungia ir valdo;
amžinoji viltis, teisingumas –
susilieja į bendrą maldą.

Tas pasaulis – degantis krūmas;
kur čia rojus, ir kur čia pekla? –
Ant svarstyklių padėtas gerumas
arba pyktys, jei meilė akla.

Tas pasaulis – degantis krūmas,
tiesia dvasios ir melo gatves...
Žmoguje užkoduotas smalsumas;
– Koks dar Mozė į priekį ves?!

Tas pasaulis, kur kelią pradėjome,
šurmuliuoja šviesos palydėjimais.

12.

Šurmuliuoja šviesos palydėjimais...
Tas beribis valdžios troškulys,
net pro adatos skylę pralys
įvairių siekiamybių idėjomis.

Išsiderinęs, girgždantis choras
su garsių asmenybių vardais,
pamaldavimais ir pažadais
lyg sugedęs kelių šviesoforas.

Tik uoliam piligrimui duota
įtikėt amžinybės tiesa –
patirties ir legendų gausa,
ar pralošti lemtingą kvotq.

Pasirėmus šita dovana,
nepabodo gyvent, negana.

13.

Nepabodo gyvent, negana,
kai aplink viskas ošia ir želia;
naktyje pasislėpus diena
su aušra vėl nušvinta – keliasi...

Šviečia saulė, bujoja gamta,
bet jinai nebe ta – kita.

Teka upės srovė pamažėl,
jos gelmėj keičias žolės ir žuvys,
jei tenai pasinertumei vėl, –
nepažintum tos vietos kur buvęs.

Vien tik Laiko tiksėjimas paseka
nesibaigiančią kosminę pasaką...

Pasiklioviau būtim amžina,
nes širdis trokšta būti jauna.

14.

Nes širdis trokšta būti jauna,
pasimėgauti laikmečio rampa,
o brunetė – sesulė mana,
savo dalgį testato į kampą.

Palūkės numatyta pjūtis...
Jei nenaudėlė graušis dėl datos, –
lai mėnulio šalta pilnatis
naktimis jai išverda arbatos.

Šurmuliuoja pasaulis – namai,
artimi jo džiaugsmai ir bėdos...
Aš jį myliu, lenkiuosi žemai
ir lydėsiu kaip Amžinas Žydas.

Su Lemtim susitarę sulygome,
prieš išeinant į rudenio lygumas.

15.

Motininis – kamieninis sonetas

Išėjau į rudenio lygumas,
parudavusią finišo baigmę, –
savo ilgo keliavimo žygyje
nugalėjęs išeinančio baimę.

Neapkarto dalia skirtoji
ir neiškreipė kelio pagundos;
atsibudęs kaskart kartoju
pačią pradžią, jaunystę ir brandą.

Rudeninių troškimų margumas
apsvaigina lyg jūros mirgėjimas.
Tas pasaulis – degantis krūmas
šurmuliuoja šviesos palydėjimais.

Nepabodo gyvent, negana,
nes širdis trokšta būti jauna.