Tavo krantas: Ritos Vinciūnienės kūrinys „Atrodo?"

Mažąją Agotėlę iš ankstaus ryto išsiviliojusi iš lovos nusivedžiau į virtuvėlę ir pamokiau, kaip reikia sudėti į puodą virtinukus.

– Atsargiai, atsargiai guldyk į vandenį, kad neištaškytum, vanduo karštas ir labai piktas, paskui skaudės tau, va taip, va, šaunuolė... Jau mokėsi?

– Jei, – atsako mažoji. Išvertus į suaugusių kalbą būtų „gerai“.

Kai tik pusryčiai suruošti, tuoj pat kibinu vyresniuosius, varinėju ką į tualetą, ką praustis, ką patalą klotis. Žinia, jų pulkas, vietos sodo kambariukuose mažokai, todėl reikia dalintis.

– Martynai – į tualetą, juk jau greit į lovą, ane? Toks didelis bernas, ane? – išstumiu. Bernas paklauso, murmėdamas, matyt, dar pro miegus.

– Jurgi, dantų valyti! Prižėlusi visa burna, tinginy tu...– mukteliu į kuprą. Užsikniaubia ant kriauklės ir dar toliau snaudžia.

Tegu sau. Nubus ir supras kur esąs. O aš jau viena ranka šukuoju ir pinu Julijai kasas, o kita verčiu iš lovos didįjį miegalį Mykolą. Įprato iki pietų. Užteks čia jam voliotis pusdienį po lovą.

– Marš greičiau rengtis ir prie pusryčių. Kas šiandien budi? Lėkštes ant stalo! Kam arbatos? Kam pieno?

Šūkauju iš įpratimo, nors gerai žinau, kad pieną gers tik Agotėlė, visi kiti siekia savo saldiklių iš plastmasinės taros, kurios pilnas šaldytuvas, tėvų juk pasirūpinta.

Papusryčiaujam, susitvarkom, kas prie televizijos toliau dar pamiega, kas į lauką kamuolio paspardyti išsiruošia, kas jau taikosi į guminį baseiną, dar nuo vakarykščios sklidiną vandens, įšokti. Kai interesai susikerta, pakyla didžiulis triukšmas. Aiškintis, kas ką, kaip, kodėl? Nesąmonė. Nebe mano jėgoms. Įpuolu į vidurį, išsklaidau triukšmautojus, vieną kitą kepšteliu per užpakalį. Už baudą visiems apie namą dešimt kartų.

Beje, tai veiksminga priemonė atitraukimui nuo užpakalių spardymo filmų televizoriaus ekrane. Reklama – dešimt ratų apie namą. Vėl reklama – vėl dešimt ratų. Jurgis įsigudrino apmauti ir tą laiką ramiai prastovėti už namo, o paskui lyg niekur nieko grįžti su visais kitais. Supratusi gudrybę, pavarau kitą kartą jau penkiolika ratų ir pati atsisėdusi ant kėdės prie durų skaičiuoju apibėgtus ratus

– Vienas, du, trys, keturi, greičiau, nespėsi, paskubėk, aštuoni, devyni...
Visi kaimynai žino – TV3 programoje – reklama, vaikai varinėjami ratais. Kai kas giria, kai kas juokiasi, kai kas pasišaipo. O dukros, mano ganomų vaikų motinos, tyli.

– Atsargiai! Neplėšk ankščių – išrausi su virkščiom! – Mykolui , atėjusiam pažirniauti.

– Kur spiri kamuolį? Nematai, kad jurginai jau ruošiasi žydėti? – auklėju Jurgį, būsimą futbolininką.

– Ei, ei, nemėtyk į baseiną žemių – juk patys ir maudotės... – Agotėlei, nutarusiai pažaisti su byrančiu pro pirštelius žvyru.

– Gal jau užteks tau murksoti, apsikabinus telefoną?! – Martynui, susiradusiam ir tame mažame ekrane kažkokį (jėga...) žaidimą.

– O kas obuoliukus surinks? – Julijai, kurios pareiga nors šiek tiek sutvarkyti kiemą.
Taip bėga dienos. Sunkios ir vargingos.

Jau nespėju. Jau neturiu jėgų. Jau pavargstu. Jau užteks, oi, užteks...Tegu drybso iki pietų! Tegu murkso nesiprausę! Tegu valgo tuos savo nelaimingus sausus pusryčius, užpiltus pienu... Tegu niukso valandų valandas prie televizorių ir kompiuterių ar bent telefoniukų su žaidimais...Tegu! Nebeturiu jėgų – tegu!

– Tu niekuomet nepirk plautų morkų iš parduotuvės! Pajuoduoja, kai tik įmeti į vandenį. Kaip atrodo – kodėl? – aiškinu dukrai, atvažiavusiai parsivežti vaikų ir manęs savaitgaliui namo.
– Mama, o tau būtina pailsėti – ar taip neatrodo?

Atrodo, aišku, kad atrodo.

Gražiai sutariam, ar ne?