Lenkijoje vienoje Ščecino miesto sankryžų jau metus kas dieną tupi septynerių metų Sibiro veislės šuo Maksas. Nejudėdamas jis žvelgia į tą vietą, kur paskutinį kartą matė savo šeimininką, išvažiavusį uždarbiauti į Norvegiją.

Nors prieš išvykdamas žmogus surado Maksui naujus šeimininkus, šis kiekviena miela proga pasprunka ir sankryžoje laukia savo šeimininko, rašoma TVN24 tinklalapyje.

Pasak Makso šeimininką pažinojusių kaimynų, šuo negali susitaikyti su šeimininko netektimi, nes jo vieno ir teklausė.

Jį galima vadinti euronašlaičiu, sako Ščecino gyvulių draugijos atstovė Paulina Sochanska.

Anot jos, nors šios veislės šunys nebūna labai prisirišę prie savo šeimininkų, šis atvejis yra išskirtinis, tačiau reikia atminti, kad gyvuliai, o ypač šunys jaučia kaip ir žmonės – prisiriša, myli, džiaugiasi ir liūdi.

Šis šuns ištikimybės atvejis - ne pirmas Lenkijoje. Makso elgesys primena kiemsargį Džoką, kuris po savo šeimininko mirties ištisus metus tupėdavo Krokuvoje prie žiedinės sankryžos, kur autoavarijoje žuvo jo šeimininkas. Krokuviečiai šuns ištikimybę įamžino paminklu.