S.Rubinovas - 60 metų teatre

„Labai nemėgstu žvilgsnio atgal - paprastai žiūriu į priekį“, - sako šiomis dienomis 80-ąjį gimtadienį ir 60-ies metų scenoje sukaktį švenčiantis Stanislovas Rubinovas.

Skirtingos kauniečių kartos nupieštų kitokį šio režisieriaus paveikslą. Dabartiniai žiūrovai jį žino kaip Kauno kamerinio teatro meno vadovą ir ilgametį režisierių. Vyresnio amžiaus kauniečiai prisimena jo skardų bosą, aidėdavusį nuo Muzikinio teatro scenos. Vidurinioji karta mena S.Rubinovo suburtą Jaunimo teatro studiją, į kurio spektaklius ypatingai verždavosi jaunimas.

Režisieriaus įkurtas Kamerinis teatras garsėja jo ir sūnaus - aktoriaus Aleksandro Rubinovo - kūrybiniu tandemu.

 - Esate gimęs Vilniuje. Kaip atsidūrėte Kaune?

- Baigiant Lietuvos valstybinę konservatoriją - studijavau operinį dainavimą - buvau beveik priimtas į operos teatrą Vilniuje. Tuo metu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre revoliuciją dariusi jauna režisierė Regina Senkutė pakvietė, sako: “Kitaip nei operos teatre, aš tau siūlau blogas sąlygas, mažą atlyginimą, neturėsi kur gyventi, turėsi daug buitinių sunkumų. Bet aš tau pažadu dvidešimt keturias valandas romantiško darbo.” Viską mečiau, ir prieš pusę amžiaus atvažiavau į Kauną. Penkiolika metų šiame teatre atidainavau.

- Kodėl išėjote iš teatro?

- Dėl konflikto. Aš konfliktavau ar vadovybė su manim konfliktavo - sunku pasakyti. Manęs netenkino tuometinis teatro repertuaras ir orientacija į jį. Man atrodė, kad teatras gali eiti kitu keliu. Ir aš tai garsiai sakiau. Vadovybei tai nelabai patiko. Kultūros ministras užgesino tą konfliktą, pervesdamas mane dirbti į filharmoniją. Tuomet su didelėmis solinėmis programomis važinėjau po Lietuvą ir visą Sąjungą, teko ir užsienyje koncertuoti. Išėjęs iš teatro, nebuvau nuskriaustas kūrybine prasme.

- Į konfliktą teatre buvo įsipainiojusi moteris?

- Iš teatro išėjau ne dėl moters - tam tikra istorija buvo truputėlį anksčiau. Tiesa, ta istorija paaštrino santykius teatre.

- Sklando gandai, kad viena buvusių teatro solisčių užaugino jūsų vaiką?

- Ko nebuvo, to nebuvo. Aleksandras - vienintelis mano vaikas.

- Iš filharmonijos išėjote steigti Jaunimo muzikinę studiją?

- Dar nuo konservatorijos laikų turėjau teatro idėją. Tačiau anais laikais steigti teatrą nebuvo taip paprasta. Dideliu akstinu steigti studiją tapo po 1972 m. neramumų Kaune uždarytas nuostabus, jaunimo labai mėgtas Modrio Tenisono pantomimos teatras. Atsirado niša - jaunimui reikėjo kažko savo. Paskui, kai “Dirbtiniame pluošte” veikusios mano studijos spektaklius taip pat pamėgo jaunimas, mane kviesdavo į Komunistų partijos komitetą ir pats didžiausias priekaištas buvo, kodėl žiūrėti mano spektaklių plūsta jaunimas. O jaunimas ėjo, naktį prie kasos stovėdavo, kad nusipirktų bilietus. Studijos veiklos pradžioje daug bendradarbiavome su kompozitorium Giedrium Kuprevičium. 1977 m. pastatėme jo roko operą “Ten, viduje.”

- Tais laikais valdžia leido statyti roko operą?

- Mes pastatėme be jokių leidimų, valdžia su tuo sunkiai susitaikė. Pjesė buvo sukurta pagal Maurice Maeterlinko pjesę. Autorius buvo netinkamas, o dar simbolistas - juk tai toli nuo socialistinio realizmo! Pjesėje vaizduojama šeima, atsiribojusi nuo viso pasaulio, galvojanti, jei jie gyvens užsidarę langus ir duris, nieko iš išorinio pasaulio neįsileisdami, juos aplenks visokios nelaimės. Dėl aliuzijų į sovietinę sistemą tai buvo revoliucinis spektaklis. Sudėtinga buvo pramušti vietą repertuare ir G.Kuprevičiaus roko oratorijai “Darbas ir duona” pagal Justino Marcinkevičiaus publicistinę poemą. Muzikine prasme, ten skambėjo visiškai nauji dalykai - elektroninė muzika, vadinta supuvusio kapitalizmo atributu. Ir erotinė scena buvo. J.Marcinkevičius poemos dalyje “Duona” sėjamą sėklą palygina su meilės aktu. Pagal tuos laikus, tai buvo labai erotiškai parašytas epizodas. Mūsų oratorijoje šis epizodas buvo kulminacinis - vaikinas ir mergina atliko simbolinę meilės sceną. Vertinant dabartiniais kriterijais, toje scenoje iš viso nieko nebuvo. Kuomet spektaklį vertino komisija, turėjusi nuspręsti, leisti ar ne jį į sceną, vienas politinis veikėjas sušuko: “Ką jie ten daro?” Aš atsakiau: “Tai, ką jūs ir pagalvojote.” Visi sėdėję salėje nusijuokė, ir mums kažkaip leido vaidinti. Statėme ir Aleksandrą Bloką, kuris taip pat buvo blogas autorius, jis iš viso nebuvo statomas Sovietų sąjungoje. Mes ko gero pirmieji sąjungoje pastatėme jo kūrinį - “Nepažįstamąją.” Žmonės iš Maskvos, tuometinio Leningrado važiavo žiūrėti A.Bloko kūrinio pastatymo. Ir stebėjosi: “Kas jums tai leido?” Aš atsakydavau: “O kas uždraudė?”

- Turite omenyje, kad oficialiai draudžiamų autorių sąrašo nebuvo?

- Manęs kažkada klausė švedai: “Kaip ten būdavo su cenzūra: jūs statote antisovietinį spektaklį, pas jus ateina iš KGB ir draudžia vaidinti?” Aš sakau: “Niekam iš KGB ateiti nereikėjo - mes nestatėme antisovietinių spektaklių, nes kiekvieno mūsų viduje sėdėjo KGB.” Įsijungdavo vidinis cenzorius. Oficialiai A.Bloko niekas nedraudė, bet visi žinojo, kad jo, jau nekalbant apie Nikolajų Gumiliovą, statyti negalima. Beje, “Nepažįstamoji” buvo pirmasis spektaklis Lietuvoje, vykęs labai netradicinėje aikštelėje - vaidinome restorane. Ateidavo padavėjos, atnešdavo meniu - spektaklio programėlę, lėkštes, stalo įrankius - prašom, valgykite poetą ar “Nepažįstamąją.” Taip mes realizavome kūrinyje pateikiamą poezijos ir vartotojo priešpriešą.

- Jūsų studija iš muzikinės palaipsniui virto dramos?

- Pirmieji spektakliai buvo muzikiniai G.Kuprevičiaus dėka. Norėjau, kad studijoje būtų ir muzikos, ir dramos. Tik jei pavadinime būdavo “muzikinis” ar “jaunimo”, buvo lengviau viską pramušti.

- Kai studija virto Kameriniu teatru, jūs taip pat vieni pirmųjų pakvietėte žiūrovus su aktoriais sėsti už vieno stalo - kaip “Gargantiua ir Pantagriuelyje” ar “Karštame šokolade.” Tai buvo originali jūsų mintis ar buvote matęs, girdėjęs apie panašius dalykus Vakaruose?

- Tai buvo mano mintis, kurią inicijavo vienas atsitiktinumas. Dar filharmonijos laikais su G.Kuprevičium važinėjom per Lietuvą - aš dainavau jo kūrinius. Kartą Jonavoje laiku nebuvo išplatinti bilietai - į didžiulę Jonavos kultūros centro salę atėjo tik du žmonės. Su Giedrium nusprendėme - koncertuojam. Pasodinome tuos žiūrovus ant scenos - kad jie nepaskęstų didžiulėje tuščioje salėje, ir atlikome visą programą. Tai atrodė geriausias mano koncertas. Iš senų laikų atsinešiau kamerinio, intymaus bendravimo teatre idėją - man labai patikdavo, kai žiūrovai sėdėdavo arti. O po to koncerto idėja susiformavo galutinai.

- Kaip režisierius esate diktatoriškas ar gana liberalus?

- Turbūt nei tas, nei tas žodis netinka mano darbo metodams apibūdinti. Aš taikau studijinį darbo principą. Spektaklis tuomet gimsta darbo procese - viską aptariame su aktoriais. Taip nebūna, kad aš ateinu ir sakau: darykit taip, nes taip reikia. Yra taip dirbančių puikių režisierių, bet aš taip nedarau. Stengiuosi, kad aktoriams atrodytų, jog jie patys viską sugalvojo. Kita vertus, darau tai, ko noriu aš, o ne tai, ką kiti diktuoja.

- Jūs ne iš tų režisierių, kurie, provokuodami aktorių geriausiam kūrybiniam rezultatui, ant jo šaukia?

- Kartais tenka surikti, bet paskutiniu metu vis rečiau ir rečiau. Sušunku, kai kartojama ta pati buka klaida. Repeticija - karštas dalykas. Bet bent jau keiksmažodžių aš nevartoju.

- Jūsų teatras sudaro labai uždaro, šeimyniniais ryšiais susaistyto kolektyvo įspūdį. Čia vaidina jūsų sūnus, jo žmona Daiva Škelevaitė. Šeimyniniai ryšiai netrukdo?

- Sūnus vaidina gerus vaidmenis, bet ne todėl, kad jis sūnus, o todėl, kad jis tai padaryti gali. Jeigu kas sugeba geriau - prašau, tegul padaro. Sūnaus žmona vaidina tai, ką sugeba. Niekas negali manęs apkaltinti, kad ji gavo kažkokį vaidmenį dėl to, kad mus sieja giminystės ryšiai.

- Kita vertus, su Aleksandru iš tiesų atrodote stiprus kūrybinis tandemas. Jūsų režisuoti, Aleksandro vaidinami monospektakliai skina laurus įvairiuose teatro festivaliuose užsienyje.

- Su Aleksandru man labai lengva dirbti - vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Esame idėjiniai vienminčiai. Būna kūrybinių ginčų, bet tie ginčai baigiasi gerai.

- Tai reiškia, kad būna jūsų viršus?

- Jei aš režisuoju, tai turi būti mano viršus. Nors kartais Aleksandras man įrodo, kad aš klystu. Būna, kokia idėja mums abiem kartu gimsta. Turime monodramą „Spektaklis po spektaklio“. Tai yra mano ir Aleksandro idėja. Kartą su juo važiavome į Vilnių, pakeliui sugalvojome ir aptarėme spektaklio idėją, tekstą. Mūsų su Aleksandru tie patys interesai - teatras. Mes ir laisvu laiku šnekam apie tą patį - teatrą, spektaklius, naujus skaitytus kūrinius. Kitų interesų, išskyrus sezoninį užsiėmimą - žvejybą - mes neturime.

- Esate kilęs iš žydų šeimos. Mėgstate žydišką humorą?

- Žydiškas humoras - gimęs tarsi iš nieko, bet labai aukšto lygio. Tokie humoristai kaip Šolomas Aleichemas yra kažkas nepaprasto, dabartiniai autoriai, kaip Michailas Žvaneckis, taip pat puikūs.

Tiesa, kalbant apie mano žydiškas šaknis - aš nebuvau integruotas į žydų kultūrą, jidiš ar ivrito nemoku. Gyvenome Vilniuje, mano gimtoji kalba - lenkų.

- Papasakokite apie savo šeimą. Sūnų Aleksandrą pažįstame, o kiti šeimos nariai?

- Na, ką, dabar esu vienas. Žmona Regina Sakalauskaitė, aktorė, radijo diktorė, prieš dešimt metų mirė. Nežiūrint kažkokių epizodų, kurie buvo, vienintelę žmoną turėjau. Su ja santuokoje pragyvenau keturiasdešimt penkerius metus. Turiu du anūkus, vienas - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmo kurso studentas, studijuoja gitarą, kitas - trylikametis moksleivis.

- Kažkada buvote įsivėlęs į nelemtą istoriją - jus apšvarino į butą įsileista svingerių pora.

- Toje istorijoje buvo daug netiesos. Mano tikslas buvo pasišnekėti su tais žmonėm, galvojau, gal kažką panaudosiu teatre. Perskaičiau mane suintrigavusį skelbimą laikraštyje: pora nori bendrauti su pagyvenusiu žmogumi. Šioje istorijoje padariau dvi klaidas. Pirma - kad tą porą įsileidau į savo namus. Jie pasirodė tikri aferistai. Sudaužė televizorių, išnešė vaizdo magnetofoną, kilo muštynės, per kurias nukentėjau. Ir čia aš padariau antrą klaidą - iškviečiau policiją, kuri istoriją pardavė žiniasklaidai. Laikraščiuose buvo pasakojama tik aferistų poros pateikta versija. Tie žmonės buvo nubausti, vyras atliko bausmę kalėjime. Bet aš nukentėjau labiau - man skambino iš kalėjimo, grasino. Be to, per spaudą buvau apkaltintas visokiais nebūtais dalykais. Tos dėmės aš ilgai negalėju nuplauti.

- Atsisukęs atgal, galėtumėte pasakyti, kad viskas, kas svarbiausia, gyvenime padaryta?

- Viską, kas svarbiausia, aš dar norėčiau padaryti. Labai nemėgstu žvilgsnio atgal - paprastai žiūriu į priekį. Kas buvo - buvo. Teatre yra tik čia ir dabar. Spektaklis, kurį suvaidinome vakar, baigėsi. Tas pats spektaklis, suvaidintas šiandien, nebūtinai bus labai geras. Šiandien ir mes kiti, ir žiūrovai kiti. Ką aš per visą gyvenimą padariau? Tik tiek, kad daug laike. Dabar statau du spektaklius - pagal Ray Bradbury apsakymą ir „Koba.“ Šiuo metu jie man geriausi.

Apskritai, kaip mažas, kamerinis teatras turime privilegiją statyti spektaklius ne žiūrovų daugumai. Galime rinktis tai, kas patinka mums ir tiems žiūrovams, kuriuos laikome savais. Labai džiaugiuosi, kad prisijaukinome išsilavinusį žiūrovą. O kaip sakė Antoine de Saint-Exupéry, esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome.

Iš biografijos:

Gimė 1930 m. vasario 11 d., Vilniuje.

1949-1953 m. vaidino Lietuvos rusų dramos teatre, dainavo liaudies dainų ir šokių ansamblyje “Lietuva”.

1956 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją.

1956-1970 m. Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas. Sukūrė apie 50 vaidmenų.

1970-1986 m. Kauno valstybinės filharmonijos solistas, koncertavo Lietuvoje ir už jos ribų.

1976 m. įkūrė Jaunimo muzikinę studiją, iš kurios išaugo Jaunimo teatro studija, o 1986 m. - Kauno kamerinis teatras. Šiame teatre režisavo per 40 spektaklių. Sukūrė pjeses “Nr. 246”, “Killer kommando.“

Su A.Rubinovu rengia tarptautinį monospektaklių festivalį „MonoBaltija“.