Dailininko Gvido Latako eilės: apie kasdienybę ir ne visai

 Menininkas ir dailinininkas Gvidas Latakas ne tik tapo, kuria papuošalus, bet ir rašo eiles.

Turėti akis. Matyti

- Neerzink Dievo dėde Jeronimai

- aš ir neerzinu – pirštas man

nesilanksto palei gaiduką

dar nenoriu pas Abraomą

Kulvietį

pačiam jėgų buinume

tiesiausiu keliu nukeliauti

smulkiausiu raštininku

dulkių pūtėju

nuo foliantų

triūsti

vabalu

raidžių nešėju

į spaustuvės dažus –

ir atgal

į buvusią vietą

klišėje sprausti

dar daugel

kitų vasarų bus

tik ar jas pamatysim mudu?

Pozuotojas

Pozuotojas

Algis

pasakytų bet kas: kaustytas vaikis

kai pradėjo septynerių

ant rankų klaipioti

tai ir dabar atsistoja

damų garbei

ūsai žili susišiaušia

mundierius pašvyst

į krūvą nusklendžia

ir paskutinė priedanga

už portretą mažai temoka

tai geriau figūra

figūra geriau

Griušys į nagus įduoda bizūną 

ant galvos maukšlina aurą

iš pienių šviežių suraizgytą

kas pasakys ne faunas?

betrūksta fleitų ir vyno

kai dirbu negalima

į galą seanso

visos galvos nugeibsta

įskaitant ir tas

negeibstančias

Butaforas

Kodėl plempi?

kad nesusirgčiau

kad nesusirgčiau sunkiom ir ilgom ligom

kad purtyčiau iš pamatų

puikybės nustvertą savo trobalę

kad išmokčiau išlėkt iš to namo

kai jis grius o jis grius

ir peiliuką dėl to paties

nešiojuos kelnių kišenėj

bijau perdėt liemenėn

kad įšilęs kur nors nepalikčiau

žinau turįs galią

nupjauti virves peiliuku

o kaip šoktų lėlės be jų?

netikri namai ne gatvės

žibintas kurs klausia

kodėl mano kaktoj tik viena akis? 

aš buvau žvaigždė Dievo urve

atsiuntė čia

butaforui kelią pašviesti

kad vėl šoktų lėlės

kad lėlės turėtų galią

neišmanėli tu

medžio gumbe

prie tako

Užsakymas telefonu

skubu skambinti

nes suprask – sapnas blunka

tai pasakoju užsirašyk

nes prašysiu paveikslo

vadinas taip – vidury Rablė

šone – šaunieji gėrovai užstalė

Paryžiaus fone 

už kryžminio lietaus

besitveriąs Eifelis

anoks ten bokštas – irgi mat

iš skersaruožio lietaus

susipynęs pavidalais tinklas

kažikam gaudyti

krytė žiopliams susemti

tai toks abrazdas

paveikslas

Dviguba galva

 kodėl nežinau žinau

mane traukia traktatai

alchemijos teisingiau alchemija

ir grafika – raižiniai

vaizduoja sėdžius prie krosnies

su dumplėmis su svarstyklėmis

švinui sverti

vienas – matos pro langą –

jau atitrūkęs nuo

nuo gyvenimo meno

vedas vaikiuką –

tam ant galvos puodas

užstrigo –

kaklas vaikiuko sunkiai

nulaiko dvigubą galvą

trikojis puodas užstrigo nebliauk

kurgi ta motina plauko?

mane traukia grafika

ir traktatai kas buvo kadais

kvintesencijos

sugulę į futliarus

Alkofribaso mokinio

kiti tepadaro dailiau 

Laikrodininkas

jis negalėtų užtikrinti

kad tai esąs žygdarbis

kasdien ėjime į tarnybą

su portfeliu iš karvės odos

tačiau kažką herojiško

jis tame įžvelgiąs

nori tu to ar ne

ranką pridėjęs prie

vicmunduro sagų

sau ir kitiems atidengti

laikrodžio sraigto pasišventimas

išlyst pro dureles ir šokti

tam skirtą valandą

jei Jurgis esi slibiną dobęs

ugnį užlieti puskibiriu

jei Florijonu tau meistras

paskyrė būti

laik-ro-džio

Orfėjas prie radijo

angelai jūs man padėkit

diktuokit ką užrašyti

kad šiukštu nenugrybaučiau

Stankevičiui tai transliuoja

jau gatavus eilėraščius

o jis rašo – bijo tą upę užtvenkti

venas užspausti bijosi

o nebijai – jam sakau – kad krisi

kad srėbti reikės ką prizaunijai

baisiai bijau – kita vertus

jeigu nutrauksiu kas berašys

kas pasakys teisybę? – beprotis

manau ir tuo pat metu –

štai tikintysis savo darbu

savo prakaitu liejamu

o aš? aš kietis vėjų pagairėj

abejonių apsėstas svarstantis

na ir kam gadint popierių

kai šitiek jau priburbėta?

prišnekėta? prirėkauta?

prigiedota pribūta senam kledare

prie radijukės

ką ta padiktuos šį kartą iš mirusio

poeto rankraščių –

dar negirdėto – Žano

Kokto

Pragarmė

Įvertink sėkmę ir

prie tos savo sėkmės

ką nors lipdyk

tokia tat Irklo brolijos ištara

man persakyta kaip tik

vienos seserų

užmigo matai prie irklo

pabudo ir vėl gerą grėbštą

užgriebė

o aš nulindau į valties dugną

kaip į palovį gelžio ieškoti

su skyle – perverti šniūrgaliui

toks tatai mažo laivo inkaras

toks ir aš pats – mažas

buvau