Visa valdžia - konservatoriams

Tėvynė pavojuje - rinkime prezidentą Seime. Paskui išsirinkę Seime prezidentą, išgirsime, kad tauta nemoka ir parlamento rinkti. Juk 2004-aisiais suvarė į Seimą Viktorą Uspaskichą ir 40 plėšikų.

Tuomet nuspręs, kad Seimą turi paskirti parlamento išrinktas prezidentas. Ir bus teisinga valdžia Lietuvoje, Tėvynėje mūsų, per amžius amen.

Konservatoriai nusprendė, kad jie Lietuvoje patys gražiausi ir protingiausi, todėl net merų tautai neleido rinkti tiesiogiai. Be jų balsų neįmanoma buvo pakeisti Konstitucijos.

Tėvynės sąjungos žaidimai su parlamentiniu prezidentu - lengvai suvokiami. Mat kitąmet jų eilė laimėti Seimo rinkimus. Juk negali taip būti, kad Tėvynės sąjunga trečią kadenciją iš eilės sėdės ant baudų suolelio.

Šansų, kad 2009-aisiais tiesioginiuose rinkimuose pavyks prastumti dešinįjį prezidentą - nulis sveikų.

Valdas Adamkus - jau per senas, kad ištrauktų dar vieną kadenciją, nors ir duok, Dieve, jam sveikatos sulaukti viso šimto metų.

Kito ryškaus dešiniojo lyderio, kuriuo pasitikėtų dauguma rinkėjų, kol kas nėra ir nenumatoma turėti.

Reitingų septintuke po Valdo Adamkaus rikiuojasi penki socdemai ir Rolandas Paksas.

Net po triuškinančios pergalės Seimo rinkimuose 2006-aisiais konservatoriai per prezidento rinkimus liko tik trečioje vietoje.

Šis pralaimėjimas buvo toks šaltas dušas, kad dar į dvejus prezidento rinkimus konservatoriai nekišo nosies. Jie rėmė Valdą Adamkų ir nežinia kodėl Petrą Auštrevičių.

Gal skaldė dešiniųjų balsus, kad Valdas Adamkus iškart pralaimėtų Kazimirai Prunskienei?

Tokios istorinės pamokos verčia konservatorius griebtis parlamentinio prezidento, kuris vėliau ir Seimą paskirs.

Ir būsime saugūs iki pasaulio pabaigos nuo Vladimiro Putino tankų, kavalerijų bei „katiušų“

Tačiau tokia Lietuva 1940-aisiais kažkodėl dėjo į krūmus. Niekas nedrįso pakelti ginklo prieš apiplyšusią, alkaną okupantų armiją, kuri 1939-aisiais buvo gavusi nuo suomių į kaulus taip, kad net Stalino pypkė užgeso.