Usėnų kaimo tragedija: liko tik bendras paminklas

Laidojo visas kaimas

Laikas gydo, mano 66-erių Alvydas iš Usėnų. Jis buvo vienas tų laimingųjų, kurio vyresnieji berniukai tada, 1965-ųjų birželio 6 dieną, nepasiėmė kartu į mišką ardyti sprogmens.

Po Antrojo pasaulinio karo buvo praėję vos du dešimtmečiai, nesprogusių sviedinių buvo pilnos Lietuvos pamiškės ir laukai. Miškelis šalia Usėnų Šilutės rajone – ne išimtis.

Tą birželio 6-ąją dar ir šiandien tarsi per miglą prisimenantis Alvydas teigė, kad šio visam gyvenimui sukrėtusio įvykio aplinkybių iki šiol nepamiršta.

Nors pačią laidotuvių dieną Alvydas prisimena miglotai. Jam tuomet buvo septyneri, per sprogimą žuvo 14-metis Romas, kuris tėvų paprašytas neretai prižiūrėdavo Alvydą ir jo jaunesnįjį brolį. Natūralu, kad atsisveikinimo ceremonija jam buvo labai skaudi.

Tądien šešios Usėnų miestelio šeimos akimirksniu neteko savo vaikų, o Toliušiai – net dviejų berniukų – Broniaus ir Petro.

Skaudžiausia tai, kad sprogmuo visų vaikų kūnus sudraskė į gabalus, tad faktiškai į mažus vaikiškus karstelius paguldyti nebuvo ką.

Laidoti vaikų susirinko visas kaimas.

Tragedija: prieš beveik 60 metų Usėnų kaimo pakraštyje nugriaudėjo galingas sprogimas, nusinešęs septynių vaikų gyvybes. D. Jankauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Vieša žinia – po mėnesio

Sovietinė Lietuva kaip tik tuo metu esą sparčiai vystėsi, bent jau taip buvo deklaruojama komunistinėje spaudoje, kurioje blogų naujienų buvo vengiama.

Natūralu, jog apie Usėnų tragediją rajono, juolab respublikiniuose laikraščiuose, nei kitą dieną, nei kitą savaitę jokia žinia nepasirodė.

Tačiau žmonės apie tai kalbėjo, dalijosi detalėmis, ir vietos funkcionieriai suvokė, kad kažkaip reikia apie tai pranešti.

Tik praėjus daugiau nei mėnesiui, liepos 8 dieną, Šilutės rajono laikraštis „Komunistinis darbas“ išspausdino Šilutės rajono karinio komisaro J. Grosmano pranešimą apie „šiurpią žinią Usėnuose, kur tragiškai žuvo 7 Žemaitkiemio aštuonmetės mokyklos mokiniai“.

Toliau rašoma: „Vaikai rado nuo karo metų užsilikusį, nesunaikintą artilerijos sviedinį ir pradėjo jį ardyti, daužyti į akmenį. Nuo sutrenkimo sviedinys sprogo.“

Ir viskas. Apie vaikus daugiau nė žodžio, jokios užuojautos tėvams. Toliau sekė pamokymai, kaip elgtis radus sprogmenį ir kokius pavojus jie slepia.

Tiesa, dėl šios žinutės, praėjus mėnesiui ir dviem dienoms po tragedijos, žuvusiųjų tėvams „gilią užuojautą pareiškė Kalnujų tarybinio ūkio Meišlaukių skyriaus kolektyvas“.

Tačiau ši tema kaime ir visur aplinkui netilo dar ilgai – juk šešios šeimos neteko savo atžalų, vyriausiajam iš žuvusiųjų buvo šešiolika, jauniausiajam – vos dešimt.

Vaikiškas smalsumas pražudė 10-metį Alvydą Dulkį, 11-metį Saulenį Naujoką, 12-metį Benediktą Štraitą, 14-metį Romą Kriaučiūną, 15-metį Romą Kiltinavičių ir brolius 13-metį Petrą bei 16-metį Bronių Toliušius.

Mažųjų nusprendė nesivesti

Didelį nesprogusį artilerijos sviedinį dar žiemą, rinkdami malkas, aptiko arčiausiai tragedijos vietos tuomet gyvenusi Toliušių šeimyna.

Berniukai tuomet darbavosi su tėvu ir sviedinį paliko, kur rado.

Tačiau broliai jo nepamiršo. Vasarą Bronius ir Petras su kitais kaimo vaikais patraukė apžiūrėti sprogmens, tikėdamiesi iškrapštyti jame esantį paraką, kurį manė pritaikyti savadarbiams šautuvams.

Per atsitiktinumą likęs gyvas anų laikų liudininkas Alvydas teigė, kad jis ir jo draugas Vladas kartu su kitais vaikais irgi galėjo žūti, tačiau tądien vyresnieji nusprendė mažųjų kartu su savimi į mišką nesivesti.

„Visada nuo ryto vaikai lėkdavo į kiemą, kas žvejoti, kas meistrauti, tėvai mūsų iš paskos nesekiojo, išeidavome ryte, grįždavome vakare. Buvo pokario laikai, o čia pat ir miškai su dar likusiais apkasais, nesprogusiomis granatomis ar sprogmenimis, mėgdavome ieškoti parako, ir tą sykį vyresnieji nusprendė jo paieškoti miške. Jie mūsų, mažesniųjų, kartu į tą vietą nesivedė, todėl aš ir mano draugas likome kaime, nuėjome ten, kur dabar Usėnų mokykla, anksčiau čia buvo galima susirasti parako“, – pasakojo Alvydas.

Atmintis: praėjus metams po Usėnų tragedijos, nelaimės vietoje iškilo paminklas, kuriame įamžintos visų žuvusiųjų pavardės. D. Jankauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Sprogimas sudrebino žemę

„Kartu su draugu gulėjome ant žemės, kapstėmės ieškodami parako, ir staiga sudrebėjo žemė. Tai buvo stiprus sprogimas, kuris nugriaudėjo per visą kaimą. Kaip vėliau sužinojome, nuo įvykio vietos net trijų kilometrų atstumu visų namų langai sudužo į šipulius“, – prisiminė Alvydas.

Vienas žuvusiųjų R. Kriaučiūnas buvo artimas Alvydo draugas, jis prižiūrėdavo jį ir jo brolį.

„Romas buvo mano geras draugas, mus su broliu prižiūrėdavo. Kai viskas įvyko, negalėjau patikėti, kad jis taip pat žuvo, tarsi išnyko nuo žemės paviršiaus“, – kalbėjo Alvydas.

Išgirdę sprogimą, į gatves išbėgo visi kaimo žmonės.

Sprogimas buvo toks galingas, kad plieninės skeveldros susmigo į toli pamiškėje besiganančių karvių šonus, gyvulius teko papjauti.

Tada vienintelis tikrąją šio griausmo priežastį žinojo tik per stebuklą likęs gyvas Kazys Songaila. Tuo metu, kai draugai bandė išardyti sprogmenį, jis nubėgo namo paimti įrankių.

Nugriaudėjus sprogimui, Kazys parodė mamai pirštu į miško pusę, ji puolusi pamiškėn, sutiko kaimyną Naujoką, vyras vienoje rankoje jau laikė sprogmens nuplėštą sūnaus galvą, kitoje – kojas.

„Gyvam likusiam Kaziui vienas kariškis prasitarė, kad šis galįs švęsti antrąjį gimtadienį, vaikas per plauką liko gyvas. Sprogimas buvo toks galingas, kad plieninės skeveldros susmigo į toli pamiškėje besiganančių karvių šonus, gyvulius teko papjauti“, – yra pasakojusi sprogimo pražudyto Benedikto dabar jau mirusi mama Julija Štraitienė.

Po sprogimo į tragedijos vietą surinko visi kaimo gyventojai. Nuslėpti siaubo negalėjo nė vienas – krauju paplūdusioje pievoje žmonės ėmė rinkti žuvusiųjų vaikų likučius.

„Tai neapsakomas siaubas, kiek kraujo. Ir sūnų dalis teko rinkti subėgusiems tėvams. Usėnų miškas tiek raudų nėra girdėjęs. Žarnas radome ant medžio šakos nusviestas. Sūnaus galva buvo įstrigusi kelme už 50 metrų. Sveikiausias iš visų liko Broniaus kūnas. Jis buvo perplėštas perpus, sutraiškyta tik apatinė kūno dalis. Vėliau jo švarko kišenėje kariškiai rado sviedinio detonatoriaus dalį, pagal ją nustatė, koks sviedinys tai buvo“, – anksčiau pasakojo J. Štraitienė.

Žūties vietoje – paminklas

Alvydas kartu su savo mama į sprogimo vietą nuėjo kitą dieną. Reginys priminė siaubo filmą, visur buvo pilna kraujo ir kūnų likučių, kurių surinkti nepavyko.

„Kai atėjome kartu su mama į tą vietą, pašiurpome pamatę tiek daug gyvačių, jos ėdė likusias žuvusiųjų dalis, kraujo klane skendinti pieva tik ir traukė šnypšiančias roples“, – pasakojo Alvydas.

Ką galėjo, žmonės surinko ir palaidojo, aukų beveik nebuvo įmanoma atpažinti, visi septyni vaikai sugulė į kapus.

Šiandien žuvusiųjų paminklą tvarko ir prižiūri Usėnų mokyklos auklėtiniai, o skaudi istorija, palietusi daugybę Usėnų kaimo šeimų, blėsti pradėjo jau po metų.

„Taip, ši istorija sukrėtė, tai buvo skaudi tragedija žuvusiųjų šeimoms, bet kiti ir toliau gyveno savo kasdieninį gyvenimą. Dabar į tokias nelaimes kitoks požiūris, bet tuo metu namuose beveik kiekvienas turėjo ir šautuvą, ir pistoletą, buvo normalu iš miško atnešti rastą žmogaus kaukolę. Jeigu taip nutiktų dabar, būtų sukeltos pajėgos, pradėtų aiškintis, kas ir kaip, o tais laikais žmonės nesureikšmindavo tokių dalykų“, – prisiminimais dalijosi Alvydas.