RoRa gręžtis į praeitį nenori

Pajūriui ištikimas Rolandas Rastauskas, arba tiesiog RoRa, – ryški, savitą stilių ir manierą turinti figūra. Ne tik kūrybos prasme, bet ir požiūriu į šiandieną. Tuo mielai dalijasi su "savo merginomis", tai yra literatūros studentėmis ir vienu kitu būsimuoju režisieriumi. Tipišku literatu ar dėstytoju jo nepavadinsi. Kartais pabrėžtinai ironiškas, tikras žodžio estetas ir tekstų gurmanas vis dar mąsto kaip šachmatininkas – palaiko tempą ir daro nelauktus ėjimus. Tik ką skaitytojams ir ištikimiems RoRa gerbėjams buvo pristatytas "Trečias tomas" – naujausia ir sykiu paskutinė jo esė trilogijos dalis.

"Vis dar gyvas"

– Prieš pusantrų metų minėjote jubiliejų ir išleidote poezijos rinktinę "Vienišos vėliavos". Švenčiate gimtadienius?

– Jų nemėgstu turbūt nuo 20-ies. Gimtadienis verčia gręžtis atgal. Tada imi galvoti, kad neturi nieko kito, išskyrus praeitį. Tai kaustantis jausmas.

– Gal kartais nieko blogo pasikapstyti po praeitį?

– Taip. Jei turi nedaug tos praeities. Aš jos turiu tiek, kad galiu nesunkiai pasiklysti ar net paskęsti. Nesu didelis gimtadienių mėgėjas, jubiliejiniai interviu kvepia blogu teatru, tarsi įpareigoja atsiprašinėti kitų už tai, kad dar esi gyvas. Sykiu pastebiu, jog Lietuvoje gimtadienių vajus po truputį mąžta. Man pavyko peršokti abu savo jubiliejus. Džiaugiuosi, kad jie nebuvo sureikšminti. Palengvėjo. Pažįstu tokių, kurie tiesiog bėga nuo jubiliejų. Pavyzdžiui, Eimuntas Nekrošius.

– Dauguma jus įvardija kaip Vilniuje gimusį palangiškį, todėl gerokai nustemba sužinoję, kad iš tiesų esate iš Šiaulių.

– Šiauliečiai apie tai jau žino. Mano mama – gryna šiaulietė, o tėtis – vilnietis. Tėveliai buvo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai, registruoti sostinėje. Todėl pagal registracijos vietą mano gimimas užfiksuotas būtent ten. Tokių istorijų yra ir daugiau, tik apie tai niekas nekalba. Daug žmonių įsivaizduoja gimę geresnėse vietose nei yra iš tikrųjų. Tiesa, Šiauliai – ne pats blogiausias variantas, tarpukariu tai buvo antras Lietuvos miestas. Iš ten kilusi vos ne visa svarbiausioji mūsų sovietmečio meninė, mokslinė ir kitokia inteligentija.

– Jaunystėje blaškėtės tarp pajūrio ir sostinės. Vėliau grįžote gyventi į Palangą. Kokių ambicijų turėjote?

– Į sostinę išvykau studijuoti anglistikos. Kita mane viliojusi kryptis buvo kino režisūra, kurios mokytis buvo galima tik Rusijoje. Kaip, beje, ir teatro režisūros. Oskaras Koršunovas – pirmas žinomas lietuvių režisierius, baigęs mokslus Lietuvoje. Paveldėta vienintelė – Stanislavskio – sistema ligi šiol didelė lietuvių teatro ir kino problema, o ne pliusas, kaip linkę manyti vyresnės kartos veikėjai. Iš čia daugybė to metodo pagimdytos pedagogikos "įpirštų gėrybių": nuolatinis pervaidinimas, dirbtinės intonacijos, bandymas saugiai parazituoti kito kailyje. O į pajūrį grįžau 1986-aisiais. Ėmiau dėstyti Klaipėdos fakultetuose, vėliau universitete – nuo pat jo įkūrimo pradžios.

– Galbūt dabar teatras keičiasi?

– Keičiasi laikmetis, bet teatras to tarsi programiškai nepastebi.

Susitikimas su tėvu

– Kokioje aplinkoje užaugote, ką veikė tėvai?

– Mama – žinoma pediatrė, vėliau dirbo vaikų psichoneurologe. Tėtis – karo chirurgas, jo biografija verta Lotynų Amerikos romanistų plunksnos. Studijų laikais, valdant Stalinui, buvo pasiųstas studijuoti į Karo akademiją Saratove, vėliau mėtomas po įvairias paskyrimo vietas. 1968-aisiais su pirmaisiais rusų tankais įvažiavo į Čekoslovakiją, tarnavo Kuboje, Rytų Vokietijoje. Prieš mirtį buvo be penkių minučių generolas, vadovavo skyriui didžiausioje Sovietų Sąjungos karo ligoninėje Leningrade. Juos suvedė ir sykiu išskyrė bendra specialybė. Mama negalėjo pakelti to gyvenimo būdo, kurį diktavo tėvelio pareigos, todėl jie gan greitai išsiskyrė. Pirmą kartą po kūdikystės su juo susitikau būdamas aštuoniolikos, o antrą – ką tik baigęs universitetą. Jis mirė praėjus savaitei po mūsų antrojo susitikimo. Per tėvelio laidotuves išvydau dvi seseris, kurios tebegyvena Peterburge, viena – anglistė, kita – medikė. Tą istoriją su visomis smulkmenomis esu "padovanojęs" įstabiai švedų prozininkei Agnetai Pleijel. Laukiu, kol ji parašys romaną.

– Prisimenate paskutinį susitikimą su tėvu?

– Mūsų bendravimą atmenu su didele nostalgija. Jam esu skyręs pirmąją savo esė rinktinę "Kitas pasaulis". Tėvas buvo neeilinis žmogus. Jis svajojo sugrįžti į Lietuvą. Sykiu turėjo daug paslapčių, susijusių su savo veikla. Manau, sistema jį vertino, bet sykiu niekada iki galo nepasitikėjo.

– Tuometis pasirinkimas studijuoti anglistiką, ko gero, nebuvo tradicinis?

– Sakyčiau, kompromisinis. Užsienio kalbų mokėjimas suteikia galimybę pabėgti į kitų kultūrų erdves. Su šia intencija ir rinkausi. Bet anglų kalbos taip ir nepamilau. Vėliau nemažai verčiau iš lenkų, rusų, slovėnų. Lenkija buvo mano pirmasis užsienis, ir dabar ši šalis man itin svarbi. Šiuo metu Varšuvos nacionaliniame teatre E.Nekrošius repetuoja Adomo Mickevičiaus "Vėlines". Man teko garbė parengti šio spektaklio scenarijų, nors niekas nežino, kas ir kiek iš jo liks premjeros dieną kovo pradžioje.

Skaitytojų nebekankins

– Neseniai buvo išleistas "Trečias tomas", užsklendęs jūsų eseistikos trilogiją. Teks vėl stoti prieš skaitytojus?

– Išties laukia pristatymų maratonas. Knyga visų pirma skirta skaičiusiesiems pirmąsias dvi rinktines, nors kirba viltelė, jog tai bus skaitomiausia mano knyga. Ji išties užsklendžia 20-ies metų eseisto darbą. Viršeliui parinkome fotografiją iš Klaipėdos menininkų kelionės į Šveicariją. Mano bičiulis Remigijus Treigys užfiksavo mane beveik trijų kilometrų aukštyje. Knygoje naudojamos tik jo nuotraukos. Šis fotomenininkas pagarsėjęs metafizinės tuštumos prisodrintais kadrais, į kuriuos žmonės paprastai nepatenka. Džiugu, kad man padarė išimtį. Virtau "treigiažmogiu".