R. Girdžiūnienė: kasdien – tarsi ant peilio ašmenų („Metų klaipėdietės“ rinkimai)

Apie darbą

Darbas yra darbas, nematau savęs kitur. Gydytoja esu jau seniai, todėl neįsivaizduoju savęs kitoje vietoje. Kiek save atsimenu, žinojau, kad būsiu gydytoja, ir ja tapau. Gimiau ir augau pedagogų šeimoje, ne medikų, tačiau medicina traukė nuo vaikystės.

Anais laikais įstoti į mediciną buvo labai sunku, bet mane išgelbėjo mano aukso medalis, kurį gavau baigusi vidurinę mokyklą, tad nereikėjo laikyti stojamųjų egzaminų. O baigusi aukštąjį mokslą gavau paskyrimą į Klaipėdą, į Greitosios medicinos pagalbos stotį, dirbau ten privalomą laiką.

Po to atsirado vieta Klaipėdos universitetinės ligoninės infekcinių ligų korpuse. Tai buvo 1988 m. Ar galėjau kada nors įsivaizduoti, kad teks dirbti tokiomis sąlygomis, kaip per pastaruosius metus?

Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi savo kolegomis, savo kolektyvu, visi dirbo su atsidavimu, nors įtampa kilo, ją reikėjo ištverti pasikeitus aplinkybėms. Bet labai pakiliai nuteikia, kad įveikėme tą psichologinį barjerą ir išmokome dirbti kitaip.

Mūsų darbas visada buvo tarsi ant peilio ašmenų. Juk kiekvienas kraujo mėginys gali būti potencialiai infekuotas, yra rizika užsikrėsti nuo kiekvieno paciento skyriuje ir reikia žinoti, kaip padėti tam žmogui. Todėl visada tas budrumas egzistavo, tačiau, kad taip teks dirbti prieš aktyvios karjeros pabaigą, tikrai nesitikėjau. Niekas nesitikėjo. Bet mes, medikai, tokie esame, – jei reikia, tai ir dirbame. Taip yra visame pasaulyje, tiesiog reikia išmokti adaptuotis, kaip mūsų epidemiologas prof. Saulius Čaplinskas kartoja, reikia išmokti gyventi kitaip. Aišku, yra visokių atvejų, žuvis renkasi, kur giliau, žmogus – kur geriau. Bet yra mediko pareiga. ir tai svarbu. Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi savo kolegomis, savo kolektyvu, visi dirbo su atsidavimu, nors įtampa kilo, ją reikėjo ištverti pasikeitus aplinkybėms. Bet labai pakiliai nuteikia, kad įveikėme tą psichologinį barjerą ir išmokome dirbti kitaip.

Apie šeimą

Šeima man yra visas mano gyvenimas. Jei tik turėčiau daugiau rankų, apkabinčiau visus, padėčiau labiau. Žinoma, jau atėjo laikas, kai vaikai užaugo, turi savo šeimas. Šiuo metu mano tėveliai Klaipėdoje gyvena, čia yra ir mano brolis su šeima, ir mes su vyru. Artimieji jau priprato prie mano darbo specifikos, kad yra naktiniai budėjimai, darbas savaitgaliais, kartais – ir šventinėmis dienomis. Ištveriame viską kartu.

Apie pomėgius

Atsipalaiduoju ir pailsiu gamtoje, dirbdama sodyboje, augindama gėles, turbūt daugelis turi tokių pomėgių, bet būtent čia pasikraunu emociškai prieš kiekvieną darbo dieną. Dar labai mėgstu teatrą ir koncertus, stengdavausi nepraleisti nė vienos premjeros.

Apie Klaipėdą

Gimiau Panevėžyje, bet nuo 1971 m. su tėveliais atvykau į Klaipėdą ir iki šiol joje gyvenu. Tad, manau, esu klaipėdietė. Aišku, kai atvažiavome, Klaipėda buvo kitokia, tarsi sustabarėjusi, tačiau, atidarius Muzikos konservatorijos fakultetą, atsirado studentų, miestas atsigavo, atjaunėjo. Klaipėda yra idėjų ir galimybių miestas, čia iš svetur atvykę žmonės randa, kaip save realizuoti. Klaipėdoje yra labai didelės galimybės kuriantiems žmonėms. Na ir, žinoma, jūra, tai yra svarbus akcentas.

Gyvenimo kredo

Stengiuosi elgtis taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi.

Apie Metų klaipėdietę

„Metų klaipėdietės“ konkurso idėja – labai gera. Manau, kiekvienas žmogus norėtų būti pamatytas, pastebėtas, nes tai yra stimulas tolesniam gyvenimo etapui.