Pamokoje – 1991-ųjų įvykių gyvi liudijimai

Pats budėjo prie TV bokšto

Bene labiausiai Klaipėdoje žinomas istorijos ir pilietinio ugdymo mokytojas, kartą pelnęs Metų mokytojo vardą, Vaidas Pamparas daug dešimtmečių dirba su vyresniaisiais mokiniais.

Ar 11 ir 12 klasių mokiniai teisingai ir adekvačiai vertina Sausio 13-osios ar Kovo 11 dienos istorinius įvykius?

Ilgus metus mokytojavęs Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, pastaruosius 11 metų pedagogas dirba Klaipėdos licėjuje.

Dėstydamas apie 1991-ųjų sausio įvykius, V. Pamparas primena – jis yra ne tik mokytojas, bet ir tiesioginis Sausio 13-osios įvykių dalyvis.

„Tądien tampu mokiniams pirminiu šaltiniu. Gal todėl sunku įsivaizduoti, kad kuris mokinys prabiltų kažkokia panašia fraze: „Tada savi į savus šaudė“ ar sakytų, kad tą naktį didžioji dauguma žmonių miegojo, o prieš tankus stojo tik saujelė vilniečių“, – teigė V. Pamparas.

Mokytojas neslepia, kad daugiausiai dėmesio tenka skirti devintokams ir dešimtokams. Su vyresniaisiais galima kalbėti konceptualiau, jie jau geba analizuoti faktus.

Taip, buvome pačiame tų įvykių akivare, matėme verčiamas tvoras, važinėjančius į minią tankus.

„Kai pradedu kalbėti, kad pats tą naktį buvau prie televizijos bokšto, vaikai klausosi nekrustelėdami. Taip jau sutapo, kad būtent tą naktį mes, būrelis studijų draugų, Vilniaus pedagoginio instituto studentų, budėjome prie televizijos bokšto. Nežinojome, kada ir kas bus, sovietų kariai nepranešė savo planų. Taip, buvome pačiame tų įvykių akivare, matėme verčiamas tvoras, važinėjančius į minią tankus. Kažkas panašaus galėjo atsitikti ir Klaipėdoje. Tada buvo svarbi paties žmogaus pozicija – sėdi namuose ar eini“, – ypatingų pamokų atmosfera dalijosi mokytojas.

Sausio 13-ajai skirtų užsiėmimų metu jis rodo dokumentinius kadrus, kuriuose užfiksuoti ir paskutiniai merdinčios Loretos Asanavičiūtės žodžiai, kiti šiurpūs kadrai.

Tokie vaizdai spontaniškai sukelia diskusiją apie nutrūkusius jaunų žmonių gyvenimus, apie Tėvynę, laisvę.

Šešios kovos už Lietuvą

„Sausio 13-osios pamokoje nevengiu aptarti su vaikais, kiek kartų per pastaruosius du amžius Lietuvai teko kautis už laisvę. Dažnai vaikai nustemba, kai suskaičiuojame šešis tokius kartus“, – teigė mokytojas.

Pirmasis buvo 1794 metų Tado Kosciuškos ir Jokūbo Jasinskio vadovaujamas sukilimas prieš Rusiją. Tai pirmoji ir pralaimėta kova.

1830–1831 metų sukilimas vėl buvo nukreiptas prieš Rusiją, jame dalyvavo ir garsioji vadė paauglė Emilija Pliaterytė. Šią kovą taip pat pralaimėjome.

1863–1864 metų sukilime ir vėl kovojome už savo laisvę prieš Rusiją. Šiame sukilime dalyvavo daug iš baudžiavos paleistų valstiečių, kurie jau turėjo savimonę ir kovėsi už savo Tėvynę.

1919–1920 metų nepriklausomybės kovos, kai besikurianti Lietuva buvo puolama Rusijos, Vokietijos generolo Pavelo Bermonto-Avalovo kariaunos ir Lenkijos, surengusios generolo Lucjano Żeligowskio sukilimą. Tai buvo pirmoji Lietuvos laimėta kova.

Dar kartą teko kautis už šalies nepriklausomybę po Antrojo pasaulinio karo. Ta aktyvi kova truko devynerius metus. Joje žuvę 20 tūkst. žmonių įrodė okupacijos faktą ir ženkliai sumažino kolonizacijos tempus.

O šeštoji kova įvyko 1991 metų sausio 13-ąją.

„Taip vaikams ir pabaigiu šį pasakojimą, kad tai yra jų senelių kartos, o kai kurių jų pačių tėvų kartos paskutinė laimėta laisvės kova. Tai skamba labai įtaigiai. Mažesniesiems dar ir užsirašyti liepiu šį sakinį. Prašau pakalbėti apie tuos įvykius šeimose. Pamokos metu vaikai pasakoja savo namiškių atsiminimus. Tai atsitinka visiškai natūraliai. Visose klasėse atsiranda vaikų, kurie turi ką papasakoti. Paprastai ši pamoka tikrai išlieka visų atmintyje“, – kalbėjo Klaipėdos licėjaus mokytojas.

Tradicija: vakar pirmojoje pamokoje visos Lietuvos vaikai uždegtomis žvakutėmis paminėjo Sausio 13-osios įvykius ir aukas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vaikų abejingumas stebina

Vytauto didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja Loreta Elertienė antrino V. Pamparui, kad pamoka apie Sausio 13-ąją būna ypatinga.

„Kai vaikams pasakoju, ką pati esu patyrusi, susigraudinu. Mokiniai tai jaučia ir reaguoja visai kitaip. Tai nėra vadovėlio tekstas. Juo labiau vaikams įdomu sužinoti apie šiuos įvykius Klaipėdoje. Jiems puikiai pažįstamas savivaldybės pastatas Liepų gatvėje, o pasakojimas apie tai, kad mes saugojome šį pastatą nuo užgrobimo, nežinojome, ar išgyvensime iki ryto, emociškai būna labai paveikus“, – atviravo L. Elertienė, prisipažindama, kad nuo mokinių nelinkusi slėpti šiurpių tos nakties kadrų, nes vaikai turi matyti tikrą, nepadailintą gyvenimą.

Vis tik mokytoja neslėpė nusivylimo – per pamokas mokiniai neužduoda klausimų, būna abejingi, jų kalba skurdi, dažnas nežino, ką reiškia elementarūs žodžiai, akivaizdu, kad tėvai su jais nesikalba.

Istorijos mokiusi ne tik bendrojo lavinimo, bet ir profesinės mokyklos mokinius Violeta Mačienė jau nesistebi, kad jaunuoliai painioja Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją ir visiškai nesupranta, kodėl paskelbusi apie nepriklausomybę Lietuva po metų išgyveno kruvinus įvykius ir laidojo už laisvę žuvusius žmones.

„Jiems nesuprantami draudimai, kokius mes išgyvenome sovietmečiu. Dabar klasėse mergaitės sėdi ryškiai išsidažiusios, berniukai nešioja auskarus ne tik ausyse. Kai pasakoju, kad sovietmečiu mano vyresniam broliui mokyklos direktorius nukirpo esą per ilgus plaukus, jie nesupranta tokio asmens neliečiamumo pažeidimo“, – teigė V. Mačienė.

Senoliai – ne autoritetai

Istorikė Sigutė Bendikienė, dirbusi Klaipėdos universitete, prisiminė, kaip kartą su studentais kalbėjo apie šeimose išlikusius pasakojimus apie istorinius įvykius.

Vienas studentas tada neslėpdamas pasakė, kad pokario tema jo šeimoje yra tabu. Galima buvo tik spėlioti, kodėl nekalbama apie pokarį, galbūt jaunuolio prosenelis buvo vadinamasis stribas?

Pati būdama tremtinių dukra S. Bendikienė visiems laikams įsiminė senelių pasakojimą, kaip bėgdama nuo tremties šeima aštuonis kartus keitė gyvenamąją vietą.

„Man vis labiau panašu, kad savo kailiu nepatyrusieji, kas yra sovietų santvarka, gali galvoti, jog vyresnioji karta nepagrįstai demonizuoja tuos laikus. Jiems labai sunku suprasti, kaip tai buvo. Labai įdomu stebėti, kaip ateina jaunoji mokslininkų karta, kuri tik bibliotekose ieško medžiagos apie Sąjūdį, apie nepriklausomybės priešaušrį. Jiems tai – laikas iki jų gimimo, – dalijosi pastebėjimais S. Bendikienė. – Pagalvoju, kad vaikai dar galėtų iš gyvų šaltinių semtis žinių apie gyvenimą tarpukariu ar pokariu. Bet dažnai jiems senas žmogus atrodo nesuprantantis naujųjų technologijų, todėl – kvailas ir neįdomus. Vaikai gyvena internete, jis yra didysis patarėjas ir auklėtojas. Jie dar nesupranta, kad tai yra paskutiniai metai, kai naujausią Lietuvos istoriją dar galima išgirsti iš pirmų lūpų.“

Vaidas Pamparas. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Žuvo nuo Stalino represijų

Klaipėdoje gyvenanti ir istoriją dėstanti mokytoja Elvyra Grigonavičiūtė yra tremtinių dukra. Jai vis dar lengviau kalbėti rusiškai nei lietuviškai, todėl ji dirba rusakalbėje gimnazijoje.

Mokytoja pasakojo, kad nepriklausomoje Lietuvoje užaugusiems kitataučiams gyventi laisvoje šalyje yra visiškai natūralu, todėl mokytojai neteko išgirsti iš savo mokinių kokių nors laisvės kovų ar Sausio 13-osios interpretacijų.

„Savo mokinių visada klausiu, kokią Lietuvą jie rinktųsi, jei turėtų galimybę. Negirdėjau kitokio atsakymo – tik nepriklausomoje šalyje. Mane, mokytoją, kurios šeimos nariai žuvo nuo Stalino represijų, būtų sunku išmušti iš vėžių provokuojamais klausimais. Labiausiai paveiki pamoka būna apie Baltijos kelią. Labai lengva paaiškinti, kad į tokią akciją neįmanoma žmonių suvaryti varu. Juk kiekvieno jų rankose – ne automatai, o kito žmogaus ranka. Tai aiškiausia nepriklausomybės siekio apraiška. Vaikai labiau supranta apie ką kalba, kai pasiūlai patiems pagalvoti, kaip jie elgtųsi“, – patirtimi dalijosi mokytoja.

Šalies istorijos neišmoko

Vis tik mokyti Lietuvos istorijos, panašu, ne visose mokyklose yra šventas dalykas.

E. Grigonavičiūtė pasakojo iš savo mokinių, kurie anksčiau mokėsi kitoje rusakalbėje mokykloje, girdėjusi pasakojimą apie istorijos mokytoją, kuris pamokos metu sėdi nusisukęs nuo mokinių, vaikai per šias pamokas esą veikia, ką nori.

Apie tai kalbėjo ir profesinėje mokykloje besimokančios mergaitės, kurios anksčiau mokėsi toje mokykloje.

V. Mačienė pradžioje stebėjosi supratusi, kad mokinės Lietuvos istorijos pamokose jaučiasi lyg pirmą dieną mokykloje ir išgirsta iki tol negirdėtų dalykų. Pasikalbėjusi su jomis išgirdo, kad porą metų, kai istorijos mokyti ėmėsi atvykęs mokytojas, mokiniai nieko neišmokę.

Paklausta, ar tokios žinios pasiekė Klaipėdos savivaldybės Švietimo skyriaus darbuotojus, šio skyriaus patarėja Vida Bubliauskienė atsakė, kad tautinėms mažumoms mokyklose mokinių ugdymas organizuojamas pagal Bendrojo ugdymo programas.

Švietimo įstatymo 30 straipsnyje nustatyta, kad ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos yra mokomos lietuvių kalba. Už minėto Švietimo įstatymo punkto įgyvendinimą atsakingi mokyklų vadovai.

Mokyklos direktorius patikino, kad pirmieji darbo metai ukrainiečiui mokytojui buvo nelengvi, jam padėdavo ir jo žmona, dirbanti universitete.

Pernai jis baigė bakalauro studijas, šiemet studijas tęsia, ir šiam mokytojui darbas kur kas geriau sekasi.

„Lietuvos istorijos pamokoms mokytojas rengia prezentacijas lietuvių kalba ir taiko dvikalbystę, aiškindamas Lietuvos istorijos temas. Kad mokytojas pamokų metu užsiima savais reikalais, gimnazijos administracija nei tėvų, nei mokinių nusiskundimų nebuvo gavusi“, – paaiškino mokyklos vadovas.

Sausio 13-osios pamoką šiemet pradedantis istorijos mokytojas vedė ne pirmą kartą, tikėtina, ji buvo įsimintina.