Gyvename kryžkelėje
„Galiu tik viena pasakyti: kuo toliau, tuo sinoptikams ir klimatologams bus sudėtingiau sudarinėti prognozes. Orų prognozavimas – Sizifo darbas“, – kalbėjo visoje Lietuvoje gerai žinoma klimatologė.
Šis graikų mito herojus prisimintas ne šiaip sau – sinoptiko darbas išties primena nesibaigiantį Sizifo akmens ridenimą į kalną. Kasdien reikia vis pranešti iš esmės vis tą pačią visų laukiamą naujieną – kokie orai laukia artimiausiu metu.
A. Galvonaitė įsitikinusi – pasaulyje vykstantys karai darys tiesioginę įtaką aplinkai ir klimatui.
Šiemet besiformuojantis necikliškas Ramiojo vandenyno ekvatorinės dalies vandenyno srovių pasikeitimas El Ninjo taip pat gali lemti orus Europoje.
„Viskas tarpusavyje susiję. Šiaurės Atlanto osciliacija yra pagrindinis atmosferos slėgio svyravimas virš Šiaurės Atlanto, lemiantis orus. Jei Australija dega, tai iš karto aišku, kad yra El Ninjo. Tada didžiausios sausros ištinka Afriką, Pietų Ameriką. La Ninjo reiškinys įvyksta tada, kai būna žemės drebėjimai vandenyne“, – tikino klimatologė.
Tuomet nuo potvynių kenčia Australija, Afrika ir Amerika.
„Tokias įtakas jaučiame ir mes. Nes gyvename kryžkelėje“, – kalbėjo A. Galvonaitė.
Vakarų vėjas negelbės?
Klimatologė priminė, kad mūsų pasaulis išties nėra toks jau didelis.
„Prieš keletą metų jakutai viešai pareiškė – pasiimkite prakeiktą Atlantą. Atlanto oro masės nusidriekė iki Jakutijos ir sujaukė visas prognozes. Vietiniai pyko, kad per pusšimtį metų Jakutijoje jokios įtakos orams nedarė Atlanto vandenynas, o štai ėmė ir atėjo laikai“, – juokėsi moteris.
A. Galvonaitė priminė, kad ir Lietuvoje orus lemdavo Sibiro anticiklonas, kuris atslinkdavo šaltomis žiemomis.
„O kur jis dabar? Sibiro anticiklonas tupi susigūžęs už Uralo kalnų. Tačiau orų masės sėkmingai juda nuo Atlanto vandenyno iki tos pačios Jakutijos“, – pastebėjo A. Galvonaitė.
Pasak jos, įtakos orams turi net aplinkos tarša. Klimatologė atkreipė dėmesį į penktus metus besitęsiantį karą Ukrainoje, nes po naftos objektų sprogdinimo į atmosferą patenka didžiuliai kiekiai teršalų.
Moteris prisipažino, kad ji kiekvieną kartą krūpteli išgirdusi, jog rusai atakavo Zaporožės ar Černobylio atomines elektrines.
„Aš ant sofos šokinėju nuo tokių žinių. Ir mane ypač pribloškė tai, kaip ministerija reagavo į žinią, kad dėl rusų atakų buvo kilusi grėsmė Zaporožės atominei elektrinei. Ministerijos mergaitės pareiškė, kad vėjas mat pučia ne į tą pusę. Negaliu net patikėti. Ne vėjas kelia grėsmę, o pernaša. Reikia žiūrėti, kur debesys slenka“, – aiškino A. Galvonaitė.
Pernašai – dvi valandos
Klimatologė prisiminė Černobylio atominės elektrinės katastrofą.
„Toks jausmas, kad Lietuvoje tik A. Galvonaitė apie atomines elektrines išmano. Jei sprogs kur nors, aš galiu suprognozuoti, per kiek valandų Lietuvą pasieks radioaktyvus debesis. Seniai sakau, kad teks tik melstis tokiu atveju, kad pernaša būtų tinkama, ir viskas nueitų į Maskvą“, – kalbėjo klimatologė.
Jei sprogtų Astravo atominė elektrinė, vakarų pernaša radioaktyvųjį debesį iki Maskvos nuneštų per dvi valandas.
A. Galvonaitė buvo viena pirmųjų Lietuvoje, sužinojusi apie Černobylio katastrofą 1986 m.
Moteris dirbo Fizikos instituto Atmosferos užterštumo tyrimų skyriuje, kuris ir fiksavo radiacijos padidėjimą.
Tikroji situacija buvo kruopščiai slepiama nuo visuomenės.
A. Galvonaitė tą dieną institute rinko duomenis apie pernašas ir konstatavo, kad Lietuvai buvo labai nepalanki situacija.
Tad įvykus atominei nelaimei jau šiame amžiuje, aišku, kad vakarų vėjai šalies neišgelbėtų.
Lietuvių trumpa atmintis
Klimatologė stebėjosi, kad šiais laikais orų prognozėmis užsiima jau ne žmonės, o dirbtinis intelektas.
„Dirbtinis intelektas tinka tiems, kurie savo intelekto neturi“, – kikeno moteris.
Klimatologė supranta – žmonių atmintis trumpa.
„Jie nepamena ilgalaikių dalykų. O jei jau viena žiema buvo šalta, tai tik ją ir prisimins. Tiesa, prisimins tik kurį laiką“, – šypsojosi moteris.
Pensininkė su užuojauta žvelgia į buvusių kolegų darbą.
„Jiems paminklus reikia statyti, kad jie iš viso ką nors suprognozuoja. Ką jie gali prognozuoti iš tokių duomenų, kuriuos dabar gauna? Juk atmosferoje karo pasekmės taip pat jaučiamos“, – pastebėjo A. Galvonaitė.
Su puokšte – į traukinį
Po visą Lietuvą su paskaitomis važinėjanti A. Galvonaitė pasakojo, kad yra didelis džiaugsmas bendrauti su miestelių žmonėmis.
„Lakstau po visą Lietuvą, tai jie man grikių šakočius kepa, tai blynus, tai sūrius spaudžia. Visi nori mane pačiupinėti. O Lentvaryje viena moteriškė tiesiog pribloškė mane savo klausimu. Vos nenuvirtau. Ji paklausė: „O jūsų klonuoti negalima?“ – juokėsi A. Galvonaitė.
Klimatologė prisiminė dar vieną įsimintiną atvejį, nutikusį Šiauliuose.
„Aš dabar – kaip šventa karvė. Jei koks ataskaitinis susirinkimas kur nors, tai jau be A. Galvonaitės jis niekaip neįvyks. Man kartą prisipažino kviečiantys, jei jau parašė skelbime, kad atvažiuos A. Galvonaitė, tai į ataskaitinį susirinks visi“, – stebėjosi moteris.
Susirinkimą turėjo pradėti mokinukas, sugrodamas kūrinį.
„Mokinukas išėjo ir išpyškino, kad jo atliekamas kūrinys skirtas A. Galvonaitei. Jis prisipažino, kad ilgai galvojo, ką sugroti. Jis pasirinko Ferenco Liszto kūrinį, kurį šis sukūrė pagal Niccolò Paganini laiškus. Laiškuose buvo rašoma, ar lyja, ar saulė šviečia. Klausydama šio berniuko atliekamo kūrinio, vos nuo kėdės nenuvirtau. Ir iš kur jis žinojo, kad aš klasiką mėgstu?“ – pasakojo moteris.
O štai kelionė traukiniu iš Šiaulių į Vilnių taip pat buvo ne ką mažiau įspūdingesnė.
„Joniškėnai, sužinoję, kad būsiu Šiauliuose, padovanojo man puokštę. Visokiausių lauko augalų puokštė buvo tokio dydžio, kad aš vos į traukinį su ja įlipau. Pasodino mane šalia tokio dieduko. Jis vis sukinėjosi, mano tą puokštę saugojo, kad tik kas neužkliudytų, ir pagaliau išdrįso paklausti: „Labai atsiprašau, ar jūs kartais ne A. Galvonaitė?“ – prisimindama juokėsi moteris.
Giminė laukė, kol numirs
A. Galvonaitė kiekvieno susitikimo su žmonėmis metu moko, nuo ko pradėti dieną. Vos pramerkęs akis žmogus turi nusišypsoti.
„Man 77-eri ir aš be akinių. Mano kurso draugės sakė man: „Nepadoru iš tavo pusės.“ Daktaras, kuris tikrino mano akis, vis kartojo: „Negali būti.“ Aš net nustėrusi klausiau, ar akių neranda, ar liga kokia?“ – vis kikeno moteris.
Geros nuotaikos nestokojanti A. Galvonaitė turi versiją, kodėl jos regėjimas toks geras.
„Mano abu smegenų pusrutuliai vienodai išvystyti. Viską galiu dirbti dešine, galiu ir kaire ranka. Nors gimiau vos dviejų kilogramų. Man net gimimo liudijimo nerašė, nes visa giminė laukė, kol aš numirsiu“, – pasakojo moteris.
Niekas tuo metu negalėjo įtarti, kad Audronė ne tik išgyvens, bet ūgtelėjusi vienu kartu sugebės sukirsti 12 cepelinų.
„Tėtis suvalgydavo keturis, o aš dvylika. Dabar jau tik du“, – šypsojosi moteris.
A. Galvonaitės mama net nustėro, kai devynerių mėnesių mergaitė atsikėlė ir nužingsniavo per kambarį.
„Mama skuto bulves. Taip aš pirmus žingsnius žengiau. Aš labai mėgau bulves. Ir dabar mėgstu. Mama nuvedė į bažnyčią, aš ir ten paprašiau kunigo bulvių su rūgpieniu. Dar dabar giminė juokiasi, kai susirenkame bažnyčioje. Sako, tik neprašyk valgyti. Nebeprašau, žinau, kad kvailį ir bažnyčioje muša“, – pasakojo A. Galvonaitė.
Išaugus sveikai ir gražiai mergaitei, mokytojai atkreipė dėmesį į ilgas Audronės rankas, kojas ir pirštus.
„Mane į baletą norėjo paimti. Bet nežinau, ar būčiau buvusi laimingesnė, jei nebūčiau tapusi klimatologe“, – prisipažino A. Galvonaitė.
Mokyklose – nuobodulys
O prisiminusi dabartinius mokytojus ir dėl atlygio kilusius jų streikus, A. Galvonaitė rėžė negailestingai.
„Aš ne padidinčiau jiems atlyginimus, o sumažinčiau. Nežinia, ko ten moko vaikus mokyklose – jie nieko nežino. Viename mieste į susitikimą pakvietę mokytojai perspėjo už klasės durų, kad neišsigąsčiau, nes vaikai ant suolų sugulę. Pravėriau duris, pradėjau paskaitą. Po 15 minučių jie sėdėjo stačiu kampu, o po paskaitos dar kurį laiką manęs nepaleido. Atsakymas vienas – jiems turi būti įdomu“, – pasakojo A. Galvonaitė.
Garsi moteris pripažįsta, kad žinomumas ją kartais vargina.
„Aš negaliu į lauką išeiti – iš karto išgirstu klausimą, kokia bus vasara arba kokie bus orai? Vis dėlto yra ir ypač mielų dalykų. Vieno susitikimo metu priėjo prie manęs koks trejų metų pyplys ir ėmė tampyti už skverno. Mažylis pareiškė, kad jis mane pažįsta, tad paprašė užrišti jam batus. Tai jau didžiausias pripažinimas. Lyg medalį gautum“, – šypsojosi moteris.
(be temos)