Nežiniukai

Žmogaus būties tragizmą ir komiškumą lemia riba - tarp galimybės žinoti ir nežinoti.

Tą ypač stipriai pajunti po rugsėjo 1-osios.

Vakar trankiai ir visuotinai atšventėme Mokslo ir žinių dieną, tačiau vis tiek esame nežinojimo įkaitai.

Paslapčių plotai plyti aukštai ir žemai.

Toli ir arti.

Pavyzdžiui, niekas nežinojo, kad mūsų krepšininkams taip nepasiseks pasaulio čempionate.

Niekas nežino, kuo baigsis „atominis“ kivirčas tarp JAV ir Irano.

Bus karas ar ne?

Niekas nežino, kuo baigsis Viktoro Uspaskicho tarptautinė paieška.

Uždės antrankius Darbo partijos įkūrėjui ar ne?

Niekas tiksliai nežino, kada „Atlantis“ startuos į kosminę stotį.

Gabenančiam ypatingą krovinį erdvėlaiviui, rodos, trukdo pats dangus.

Tai žaibu trenkia, tai uraganu pagrasina.

O jei „Atlantis“ pagaliau ir šaus į aukštybes, niekas nežino, ar ne amžiams - kaip „Kolumbija“.

Net pati racionalioji NASA burs iš kavos tirščių - grįš „Atlantis“ namo ar ne...

Mums, žemės kirminams, svarbūs ir ne tokie aukšti dalykai.

Bet jų irgi nelemta nuspėti.

Jau žinome, kad tuštės piniginės, nes šiluma brangs.

Bet nežinome, ar bus šalta.

O gal stos rudeniška žiema, ir, keikdami valdžią, mokėsime pinigus už oro šildymą.

Paslapčių apstu po rugsėjo 1-osios - ne vien dėl oro.

Su rudeniu startuos naujas politinis sezonas.

Nors žinome, kad bus savivaldybių rinkimai, bet nežinome, ar naujasis Klaipėdos meras liks tas pats.

Noras, aplenkiant laiką, žinoti - toks stiprus.

Bet nėra vadovėlių, kurie to išmokytų.

Nėra žodynų ir enciklopedijų, duodančių atsakymus į visus klausimus.

Nežiniukai esame visi - besi-mokantys, juos mokantys ir jiems diriguojantys.

Naujoji ministrė Roma Žakaitienė - irgi iš to paties molio drėbta.

Rugsėjo 1-osios proga ji nepažadėjo švietimo ir mokslo reformos greitos pabaigos.

Tragikomedija.

Nei verkti, nei juoktis...

Nes niekas nežino, kada su nepriklausomybės atkūrimu prasidėjusi reforma pagaliau baigsis.