Išauklėti per dvi valandas

Greitai nebus kam auklėti vaikų.

Mokytojai šiaušiasi - nenori imti auklėjamosios klasės, nes už pragarišką darbą, kurį lydi tonos prirašytų popierių, moka vidutiniškai apie šimtą litų per mėnesį.

Geriau papildomai mokyti porą vaikų ir uždirbti dvigubai daugiau, nei valstybė skiria už auklėjimą.

Nežinai, kokio ministro galvoje subrendo idėja už auklėjamą klasę mokytojui duoti dvi akademines valandas per mėnesį.

Tačiau mokytojams būtų daug džiaugsmo pažiūrėti šou, kaip tas ministras per dvi valandas surengtų keturias klasės valandėles ir dar joms pasiruoštų. Aplankytų dvejetukininkų tėvus, pasirengtų ir sušauktų tėvų susirinkimą. Sutvarkytų auklėtinių pažymių knygeles, išrinkdamas pažymius iš keliasdešimt žurnalų. Parašytų moksleivių lankomumo ataskaitą.

Žinoma, tas šimtas litų už auklėjimą tėra mokestis už popieriukų sutvarkymą. Mokyklų vadovai džiaugiasi, jei pavyksta mokytojui įsiūlyti auklėjamąją klasę. Todėl direktoriai ir jų pavaduotojai laimingi, jei pedagogai laiku parašo ataskaitas apie nuveiktą auklėjamąjį darbą. Tačiau niekas nedrįsta eiti į klasės valandėles stebėti, kokių teigiamybių jaunuomenei skiepija mokytojai.

Visi žino, kad klasių valandėlės nevyksta.

Niekas nevaikšto patrobiais, tai yra nelanko šeimų.

Švietimo ir mokslo ministerija - ne Vidaus reikalų ministerija. Todėl už šimtą litų auklėtus vaikus turi perauklėti policija.

Kai meras Rimantas Taraškevičius griebiasi už galvos, kad per tris dienas „pacanai“ sulaužė naujus suoliukus Melnragėje, retoriškai klausdamas: „Tai kas kaltas? Vėl sakys - valdžia kalta?“ - jam taip ir knieti atrėžti: „Taip, mere, - valdžia“.

Tai ne visuomenės interesas, kad jaunimas būtų auklėjamas už šimtą litų per mėnesį. Tai sovietinis palikimas. Kai buvo manoma, kad kiekvienas mokytojas - pedagogas iš pašaukimo. Auklėti jaunuosius komunizmo statytojus buvo garbės ir sąžinės reikalas, už kurį nereikėjo mokėti.

Mokytojai labiausiai pavydi savo kolegoms, kuriems nuskyla neturėti auklėjamosios klasės. Šie pedagogai, baigę pamokas pusę trijų dienos, tuoj lekia namo papildomai užkalti pinigų, mokydami slunkius skaičiuoti ir rašyti. Arba padeda abiturientams pasirengti egzaminams.

O auklėtoja sėdi iki aštuntos vakaro kabinete, kuria planus, surašinėja pažymius į knygeles. Skambina tėvams, nes jų sūnus trečią kartą pabėgo iš chemijos pamokos ir rūkė mergaičių tualete „žolę“.