Audros įkalinti klaipėdiečiai „Smiltynės perkėlos“ pagalbos nesulaukė

Klaipėdietis Mindaugas pasakojo su draugais turintis tradiciją kiekvieną savaitgalį pradėti maudynėmis Smiltynės gelbėjimo stotyje esančioje pirtyje. Šis penktadienis tapo išskirtinis.

Mindaugas pasakojo, kad po pirties su draugais skubėjo į paskutinį keltą, iš senosios perkėlos išplaukiantį 21.15 val.

Prieplaukoje kelto laukė apie 10 žmonių būrys, tačiau keltas taip ir nepasirodė. Kodėl keltas neatplaukė, jokios informacijos perkėloje nebuvo.

Tada klaipėdiečiai suskubo skambinti trumpuoju dispečerinės numeriu.

„Mums pasakė, kad keltas nebeplaukia nuo 19.30 val., bet tuo metu mes jau buvome Smiltynėje, todėl ši informacija mūsų nepasiekė. Dispečerė pasakė tik tiek, kad grįžti į Klaipėdą galime iš naujosios perkėlos. Klausėme, ar mums kompensuotų nuostolius, jei išsikviestume taksi. Atsakymas buvo neigiamas. Pasislėpti nuo lietaus ir vėjo nebuvo kur. Visa laimė, kad buvome sveiki ir pasiryžę per lietų bei didžiulį vėją eiti kelis kilometrus. O jei su mumis būtų neįgalus žmogus ar nėščia moteris, kaip tada būtume nusigavę iki kitos perkėlos?“, – piktinosi klaipėdietis.

Visa laimė, kad buvome sveiki ir pasiryžę per lietų bei didžiulį vėją eiti kelis kilometrus.

Mindaugas yra bendravęs su Smiltynėje esančio viešbučio „Palva“ savininku, žinojo jį esant geranorišką žmogų, todėl ryžosi paprašyti pagalbos. Šis savo mašina nuvežė nelaimėlius į naująją perkėlą, taip išgelbėdamas nuo peršalimo.

Klaipėdiečiai piktinosi, kad senojoje perkėloje apie sustabdytą perkėlos darbą nėra informuojama, juk ne kiekvienas turi telefoną su interneto ryšiu.

Žmonės svarstė, kad XXI amžiuje būtų normalu Smiltynės pusėje įrengti švieslentę, kurioje galėtų būti skelbiama keleiviams itin aktuali informacija.

Šeštadienį „Smiltynės perkėloje“ dirbusi dispečerė Marija Krot patikino, kad žinia apie sustabdytą keltų darbą senojoje perkėloje buvo skelbiama internete.

Kito būdo pranešti apie tai keleiviams įmonė neturinti. Esą bet kuris klientas gali paskambinti į dispečerinę trumpuoju numeriu, kuris skelbiamas informaciniame stende ir paprašyti pagalbos.

„Jei taip atsitinka, mes pasiunčiame taksi, už kurį klientams mokėti nereikia. Taksi nuveža žmones į naująją perkėlą. Manau, šiais laikais jau visi turi telefonus ir rūpimą informaciją gali sužinoti internetu. Dirbu jau daug netų, bet panašių skundų nesu sulaukusi“, – tikino M.Krot.

Iš kolegės, dirbusios penktadienį, ji žinojo apie to vakaro įvykius ir tikino mananti, kad senojoje perkėloje kelto nesulaukė kur kas mažiau nei 10 žmonių, jų buvę vos keli.

Dispečerės nežinojo, kokiu būdu klaipėdiečiai pasiekė už kelių kilometrų esančią naująją perkėlą ir spėjo, kad žmonės, veikiausiai, ėjo pėsti.

„Nežinau, kiek būtume trukę, jei būtume ėję pėsti. Galėjome peršalti. Būtų tekę grįžti prie kelio, eiti tamsiu miško taku, o juk siautėjo tikra audra. Toks požiūris į klientus piktina, laikas būtų dirbti naujoviškiau“, – tvirtino Mindaugas.