Jos buvo daug
Prisimindami ją, prisimename Klaipėdos dramos teatro dešimtmečius su legendiniais aktoriais ir nepamirštamais spektakliais. Kuo daugiau žvaigždžių palieka šį pasaulį, tuo erdvesnė atrodo scena. Ji tarsi tuštėja, kaip ir miestas be ryškių asmenybių.
Ateina kiti, jauni, veržlūs, kitokie, auginantys savuosius žiūrovus. Toks yra gyvenimo ratas.
Prieš 33 metus N. Sabulytė dienoraštyje klausė savęs: „Kas yra gyvenimas? Atsakymas iškilo staiga ir netikėtas: gyvenimas – pasiruošimas mirčiai.“
Vis dėlto savo gyvenimu ji paneigė tada ją aplankiusią mintį.
N. Sabulytės Klaipėdoje buvo daug, ji buvo matoma ne tik teatro spektakliuose, bet ir televizijoje, kine, miesto renginiuose. Net tie, kam teatras – nepažinta žemė, prisimena kartu su Aleksandru Šimanskiu kurtus personažus Kaziuko mugėje ir kitose miesto šventėse.
Dar 1966 m. pradėjusi dirbti Klaipėdos dramos teatre N. Sabulytė buvo viena tų, kurie pavertė jį žinomu.
Vien per pirmuosius 27 darbo teatre metus N. Sabulytė čia sukūrė 102 vaidmenis. Bet ir būdama garbaus amžiaus ji vaidino, be to, ėmėsi rengti poezijos vakarus, vedė renginius.
Profesionalė visomis prasmėmis
Ilgus metus aktorę pažinojęs įvairius miesto renginius režisavęs Algirdas Guzauskas tvirtino, kad N. Sabulytė buvo unikali vedėja.
„Su ja buvo be galo lengva dirbti. Nijolė greitai pagaudavo ir net pati paryškindavo pagrindinę idėją. Ji buvo profesionali visomis prasmėmis – ir vidumi, ir išore. Nors gimė Vilniuje, per ilgus gyvenimo ir darbo Klaipėdoje metus N. Sabulytė tapo tikra miesto ikona“, – dalijosi prisiminimais A. Guzauskas.
Prieš porą metų, ruošdamasi savo 80-mečiui, N. Sabulytė labai jaudinosi prieš du spektaklio „Elzės žemė“ parodymus. Šiame spektaklyje ji vaidino ne pagrindinį, bet labai ryškų ir įsimintiną Zinaidos Michailovnos vaidmenį. Po spektaklio turėjo vykti aktorės pagerbimo vakaras.
Įtampa smogė aktorei staigia liga, ilgai laukta šventė neįvyko. N. Sabulytė atgulė į patalą ir iš jo nebepakilo.
Aktorė, draugė, simbolis
„Ji – mano kurso draugė, nuostabi bičiulė, artimesnė nei sesuo. Nijolė – be galo stiprus žmogus ir nepaprastai talentinga. Kaip ji skaitė Rainerio Marios Rilkės eiles! Buvau pakerėta. O juk tekstai nėra lengvi“, – apie N. Sabulytę vis dar esamuoju laiku kalbėjo jos bendražygė aktorė Julija Sakalaitė.
Prisimindamas N. Sabulytę, poetas, teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas pasakojo, kad aktorės namuose jam yra tekę buvoti dar tada, kai pats buvo labai jaunas. Tai būdavo vakarojimai su dainomis ir įdomiais pokalbiais.
„Ji buvo kiekvienos kompanijos siela, mokėjo lengvai bendrauti, jos visur buvo pilna. Teatre visada žinojome, kad ji atėjo, jei ne pamatę jos ugninius plaukus, tai išgirdę balsą. Tai buvo gyva teatro vėliava“, – pasakojo G. Grajauskas.
Tai buvo gyva teatro vėliava.
Paskutiniosios šių metų dienos rytą visi dirbantys teatre atsisveikinti su N. Sabulyte rinksis į Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, kur bus aukojamos gedulingos mišios.
Vėliau artimiausi šeimos nariai išpildys velionės norą jos pelenus išberti į Baltijos jūrą.
(be temos)