Absurdo gniaužtai

Nežinia, ar nesąmonių kultūra, užvaldžiusi eterį, taip veikia gyvenimą, ar absurdas kultūroje taip klesti, nes gyvenimas šalyje tapo gryna nesąmone.

Motinos, žudančios savo vaikus, valdančios partijos, negalinčios paaukoti dviejų pareigūnų, verčiau joms Seimą paleisti anksčiau laiko.

Kūdikiams siunčiami šaukimai į kariuomenę. Arba lietuviai, kurių tėvai gyvena Lietuvoje, negali gauti šalies pilietybės.

Prokuroras gali pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto, nors puikiai žino, kad pagrindinis liudininkas yra jo brolis.

Arba prokuroras kreipiasi dėl mirusio žmogaus šmeižto, siūlydamas bausti pagal straipsnį, taikomą už gyvų žmonių apkalbas. Nors Baudžiamajame kodekse yra straipsnis, kuris taikomas būtent mirusiųjų šmeižto atvejams.

Teismai, baudžiantys dokumentų klastotojus, kaltinamųjų pasus palieka tikrinti sekretorėms. Ir todėl nuteisiami nieko bendro su nusikaltimu neturintys asmenys.

Jei dokumentų klastotojai moka pasigaminti vairuotojų pažymėjimus, tai ir pasus padirbti jiems vieni niekai. Tačiau teisėjai - aukščiau įstatymų. Ir spjauna į Civiliniame kodekse įtvirtintą protingumo kriterijų.

Jie gali nubausti žurnalistą už tai, kad išdaviką pavadino išdaviku.

Jie gali priimti sprendimus pagal tai, kieno pusėje jėga.

Perskaičius teismų sprendimus šiaušiasi paskutiniai plaukai. Juose Lietuvos Respublikos vardu nusprendžiama, kad ieškovą žurnalisto straipsnyje įžeidė kontekstas - tai yra įvykio aplinkybės.

Jei žurnalistas parašys, kad koks nors veikėjas susiveikė žemės per pigiai, toks rašeiva teismo bus nulinčiuotas, nes, pasirodo, baigėsi postjunokinė žemgrobių paieška.

Teismai nesigėdija vograuti, kad viešai pasakyta žmogaus nuomonė - toks pat faktas kaip dukart du - keturi.

Klaipėdos teismai galimybę viešai reikšti nuomonę jau atėmė. Ypač jei nuomone nepatenkintas koks nors žiniasklaidos magnatas. Kuris gali pašokdinti teisėjus taip, kad jie praras ramų miegą, apetitą ir galiausiai išeis advokatauti.

Prezidentas Valdas Adamkus buvo prakalbęs apie teismų reformą. Apie tai, kad teisėjai nėra privati, niekam neatskaitinga firma. Ir šie žmonių likimų valdytojai vis dėlto turi viešai paaiškinti visuomenei, kodėl padarė vienokią ar kitokią kvailystę.

Tačiau žodis netapo kūnu, ir absurdas liejasi laisvai.