Uostamiesčio Parodų rūmuose – tapybos, rašto meno ir fotografijos atodangos

D. Bongiovanni „Era“

Italų menininko D.Bongiovanni tapybos paroda „Era“ – tai konceptualus dešimties metų trukmės meninis tyrimas, kuriame daugiausia dėmesio skirta gamtos elementams – žemei ir žmogui. Tapybos darbų cikle autorius jungia meną, filosofiją ir duoklę konkrečiam kraštovaizdžiui, siūlydamas į jį žvelgti pasitelkus ne protą, o emocijas.

D.Bongiovanni, blankių pastelinių tonų fragmentais drobėje kurdamas nežemiškas, pakylėtas akimirkas, į pirmą planą bando iškelti tai, kas dažnai pasilieka fone, – ne dirbtines vertybes, o gamtos ir žmogaus gyvenimo prasmę ir grožį, kuriuos galima apibrėžti kaip gyvenimo esmę. Arba tiesiog dovaną kažko, didesnio už mus pačius. „Era“ metaforiškai gali reprezentuoti ne tik gamtą, bet ir mūsų dabartį, kuri šiuo metu rizikuoja būti sukompromituota smurto, visuotinio blogio ir beprasmės sumaišties. Todėl ši paroda, anot menininko, yra vizionieriškas ir sapniškas žvilgsnis į mūsų laikus, gyvenimą, kraštovaizdį, arba kelionė, kurią dažnai sau pažadame, bet retai leidžiame. Šį kelią D.Bongiovanni išreiškia ne tik akimis, bet ir protu bei sąžine, tačiau pirmiausia – emocijomis.

Mano tapomas dangus neturi įprastų spalvų, tiksliau, jis visai neturi spalvos.

„Darbais stengiuosi atskleisti savo vidinį pasaulį. Mano tapyboje peizažas „atrakinamas“ dvasiniu ir emociniu raktu. Nevaizduoju tikrovės, kūryba yra mano minties reprezentacija, jos pagrindinė tema – gamta, kartais – ir žmogus. Nors naudoju tradicines medžiagas – aliejų, akrilą, natūralius pigmentus, – drobėje daug eksperimentuoju. Mano tapyboje atsiskleidžia laipsniškas kūrybinis procesas, noriu parodyti išsamų tyrimą, progresą. Esminis mano kūrybos bruožas yra šviesos spektro perinterpretavimas. Tai būdinga ir „dangaus spalvos“ variacijoms – mano tapomas dangus neturi įprastų spalvų, tiksliau, jis visai neturi spalvos“, – savo kūrybą pristatė D.Bongiovanni.

Parodoje „Era“ menininkas pateikė visą meninę instaliaciją, sudarytą iš keturiasdešimties kūrinių. Šios instaliacijos mažesnės apimties versija – 20 kūrinių – jau buvo eksponuota svarbiose pasaulio galerijose ir muziejuose.

Atpažįstamas dėl savito dangaus

„Jo tapyba, atpažįstama dėl savito „balto dangaus“ stiliaus, visada buvo orientuota į natūralią erdvę ir žmogaus figūrą. Iš esmės jo subjektai, nors ir įkvėpti išorinės realybės, nuosekliai išlaikė iš dalies idealizuotą ir retą konfigūraciją, savybes, kurias sumodeliavo konceptualumas. Tai nepaprastos jo tyrimų evoliucijos, radikalios valios iš esmės pakeisti arba, jei norite, sublimuoti vaizdinę kalbą, rezultatas. Tai reiškia, kad autorius palaipsniui suvokia, kaip svarbu kurti savo kompozicijas ne tik kaip išorinės tikrovės įkvėptus vaizdus, bet ir, svarbiausia, kaip išraišką, kylančią tiesiai iš sudedamųjų tapybos elementų, t. y. subtilų ir sudėtingą pirminį ryšį tarp dvimatės fizinės erdvės ir kolorito“, – taip D.Bongiovanni kūrybą analizavo menotyrininkas Francesco Poli.

D.Bongiovanni (gim. 1986 m. Palerme, Italijoje) studijavo Palermo dailės akademijoje, įgijo dailės bakalauro ir magistro laipsnius su pagyrimu.

Menininkas, kurdamas Italijoje ir JAV, per daugelį metų sukūrė kelis teminius ciklus, kuriuos pristatė autorinėse ir jungtinėse parodose bei specialiuose projektuose Italijoje, Airijoje, Naujojoje Zelandijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir kitur, dalyvavo daugelyje tarptautinių šiuolaikinio meno renginių, tarp jų – ir Venecijos meno bienalėje.

Jo kūryba gausiai įvertinta įvairiais apdovanojimais, tarp jų – Venecijos meno bienalės (2009, 2017), Italijos ir Šveicarijos prekybos rūmų profesinio meistriškumo meno srityje (2018) ir kiti apdovanojimai. D.Bongiovanni darbų yra įvairių muziejų, Italijos užsienio ambasadų, konsulatų ir kitose kolekcijose Italijoje ir užsienyje.

D.Bongiovanni yra Macerata dailės akademijos (Italija) meninės anatomijos profesorius, Tarptautinės vizualiojo raštingumo asociacijos (JAV) direktorių tarybos narys.

Organizatorių nuotr.

R. Auškalnytės „Kūnas kaip tekstas“

Kūrėjo kūnas ir kūrinio „kūnas“ – abu skirtingais paviršiais, skirtingomis „odomis“. Tekstas – kūno, objekto paviršiuje. Koks tai paviršius? Ar tai popierius, medžiaga, o gal – oda?

Tekstas R.Auškalnytės kūriniuose tampa vienijančia gija, kuri jungia menininkės darbus ir idėjas. Nuo 2013 m. Roma ieško komunikacijos su žiūrovais per tekstą, jungdama pastarąjį su įvairiomis technikomis, eksperimentuodama teksto reikšme, jo forma ir reprezentavimo galimybėmis. Menininkės darbuose tekstas tampa esmine detale, kuri informuoja žiūrovus, suteikia jiems tiesiogines nuorodas arba „transformuojasi“ antraeile detale, kuri kelia klausimus, verčia žiūrovus abejoti tuo, ką mato.

Parodos „Kūnas kaip tekstas“ darbai pristato įvairiapusę menininkės kūrybą – nuo tradicinės litografijos antspaudų iki performansų ar instaliacijų, sukurtų per pastaruosius septynerius metus. Parodoje menininkė eksponuos ir kelis profesoriaus Algio Kliševičiaus darbus, kursiančius savitą vizualų dialogą su jos darbais, laikmečiu, žiūrovais.

R.Auškalnytės paroda organizuojama kartu su VšĮ „Prof. A.Kliševičiaus kaligrafijos ir rašto meno mokykla“ ir yra renginių ciklo, skirto pirmosios rašto meno parodos, surengtos Klaipėdoje 1992 m., 30 metų sukakčiai, dalis.

Šeštadienį 18 val. vyks ekskursija po parodą su menininke, 19 val. – R.Auškalnytės performansas „Nestabili žemė“.

Veda prie naujų idėjų

Esu linkusi eksperimentuoti su įvairiomis medijomis – nuo tradicinės grafikos iki performanso ar net fotografijos, ieškodama tinkamo būdo išreikšti mintis.

„Mano pagrindinė kūryba yra orientuota į tarpdisciplininį meną. Esu linkusi eksperimentuoti su įvairiomis medijomis – nuo tradicinės grafikos iki performanso ar net fotografijos, ieškodama tinkamo būdo išreikšti mintis. Savo kūryboje tyrinėju kūną ir jo paviršių kaip medžiagą, ieškau būdų, kaip dirbti su juo ir ant jo, kaip aktualizuoti gestą, laiką ir repeticijos svarbą grafikos mene, kai jie visada slypi už galutinio atspaudo. Šie procesai mane įkvepia ir veda prie naujų idėjų ir įvairių meno kūrinių transformacijų. Tekstas tapo didele to dalimi, nes jis glaudžiai susijęs su mano grafikos darbais ir buvo vienas iš mano pirmųjų darbų įkvėpėjų“, – mintimis apie savo kūrybą dalijosi menininkė.

R.Auškalnytė (gim. 1988 m. Šilutėje) 2004 m. baigė Šilutės meno mokyklą, 2012 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo grafikos bakalauro laipsnį, nuo 2013 m. studijavo Suomijos dailės akademijoje (KUVA) Helsinkyje, 2016 m. įgijo grafikos magistro laipsnį. Aktyviai dalyvauja vietinėse ir tarptautinėse parodose. Menininkės darbų yra įsigiję Šiuolaikinio meno muziejus Kiasma (Suomija), „Grand Palais des Beaux Arts de Lille“ muziejus (Prancūzija) ir privatūs kolekcininkai. Šiuo metu R.Auškalnytė gyvena ir kuria Helsinkyje.

Organizatorių nuotr.

V. Kinčinaičio „Misère“

„Misère reiškia varganą gyvenimą. Tai kažkas nereikšmingo. Kasdienybėje tokių nesvarbių dalykų apstu ir jie nematomi. Bet reikia „iškristi“ iš praktiškai naudingo daiktų vartojimo ir tuomet vargani dalykai gali atsiverti keistu grožiu ir įtaigia forma. Tai dažniausiai būna savarankiški aplinkos reiškinių sąskambiai. Jie man svarbiausi, o jų pastebėjimui reikia atsiribojimo ir neskubaus žvilgsnio. Todėl savo fotografavimą sieju su lėtu, stebinčiu vaikščiojimu. Gilindamasis į aplinkos detales, vaduoju save iš subjektyvumo, o daiktus – iš jų apleistumo. Taip piešiama nauja vietos topografika – vientisas žingsnių, vaizdo ir minčių ritmas. Fotografuoju tik mobiliuoju telefonu. Toks ir fotografas. Tiesiog kuriu vizualius savo mobilių minčių žemėlapius. Kviečiu pakeliauti nepraktiško proto maršrutais, kur daug spindinčių laiko kristalų ir nežemiškų smulkmenų. Šie vaizdai yra ilgesio, nerimo, estetinės ekstazės projekcijos daiktų santykiuose, paviršių faktūrose, spalvų dermėse. Tačiau šioje paviršutinėje spalvų ir formų linksmybėje slypi ir gilus nerimo šaltinis. Nudailinti aplinkos paviršiai slepia skaudų tikrovės absurdą. Noriu jį išlukštenti fiksuodamas blogai užmaskuotus netobulumo pėdsakus. Tai mano matymo būdas – atvirai stebėti griūvančias gyvenimo scenografijas. Dar mane žavi instagraminių vaizdų netvarumo, judrumo ir momentiškumo terpėje sušvintantis belaikiškumas. Taip siekiu sustabdyti virtualumo ryklėje prasmengantį pasaulį, derindamas klasikinę Poussino tapybos kompoziciją, urbanistikos teorijas ir „mizerišką“ instagramo filtrą“, – teigė mobiliografijos parodos „Misère“ autorius V.Kinčinaitis. Šį penktadienį po vernisažo ir šeštadienį 20 val. jis ves ekskursijas po savo parodos ekspoziciją.

Gilindamasis į aplinkos detales, vaduoju save iš subjektyvumo, o daiktus – iš jų apleistumo.

Išleido tris monografijas

V.Kinčinaitis (gim. 1965 m.) – menotyrininkas, kuratorius, fotografas. 1999 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo meno istorijos ir teorijos specialybę. Aktyviai dalyvauja visuomeninėje ir menotyrinėje veikloje. Inicijavo ir įgyvendino dešimtis tarptautinių, šalies ir Šiaulių miesto kūrybinių-meninių projektų, dalyvavo daugiau nei 30-yje tarptautinių ir šalies meninių projektų, parodų ir meninių akcijų. Paskelbė kelis šimtus teorinių, kultūrologinių ir kritinių straipsnių. Išleido tris monografijas: „Interpretacijos: postmodernizmas, vizualinė kultūra, dailė“, „Vizualinės kultūros kon/tekstai“, „Fotoregos pratimai“. Sudarė kelis leidinius. 2016 m. jam suteikta LR Vyriausybės kultūros ir meno premija. Instagraminių Virginijaus Kinčinaičio fotografijų yra MO muziejaus kolekcijoje, privačiuose rinkiniuose.

Visos trys parodos KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki birželio 5 d. Parodų rūmų darbo laikas: III–VII – 11–19 val.