Trisdešimt teatro metų: sukirpėja-kostiumų dailininkė V. Šuklytė

"Būtinai norėjau dirbti teatre. Kai dirbau tuometiniame buities kombinate, buvau įsprausta į siaurus rėmus. Teatras visada buvo mano "silpnoji vieta". Pirmą kartą trimetę ten nusivedė tėvai, aš iš jo pabėgau, išsigandau. Tai buvo legendinis Klaipėdos dramos teatro spektaklis "Batuotas katinas". Šiek tiek paaugusią vėl nusivedė į teatrą, tuomet ir pagavo jis mane. Nuo tada teatras man šventas. Negalėjau nieko padaryti, tiesiog mačiau save teatre – vaidinti nemokėjau, dainuoti irgi, o mokydamasi amato supratau, kad yra toks dalykas kaip kostiumo istorija – jis man buvo labai įdomus. Pagalvojau, kad teatre galėčiau save realizuoti", – pasakojo V.Šuklytė.

Šiandien teatro sukirpėjais būti niekas nemoko, atėjęs į V.Šuklytės vietą, jaunas žmogus mokytis turėtų pradėti iš naujo – kurti kostiumus teatrui yra ypač specifinis amatas. Nors dabar teatro kostiumų kūrėja jau sukaupusi didžiulį patirties bagažą ir profesinių knygų arsenalą, tačiau dėstyti neketina – patirtimi dalijamasi natūraliai, iš lūpų į lūpas.

"Tokios profesijos kaip teatro sukirpėjas tiesiog nėra. Niekas neruošia tokių specialistų. Mes amato išmokome iš klaidų, iš patirties – net knygų apie tai beveik nebuvo. Esu sukaupusi biblioteką apie teatro kostiumus, kostiumo istoriją. Anksčiau net laikiausi savo taisyklės, kad iš vieno autorinio honoraro nusiperku vieną knygą apie kostiumo istoriją. Tokia dovana sau ir indėlis į ateitį", – kalbėjo V.Šuklytė.

Dažniausiai spektaklių scenografai ar kostiumų dailininkai radikalių, sudėtingai įgyvendinamų sprendimų nepateikia. Kostiumai, kaip ir mada, šiandien paprastesni.

"Pastaruosius penkerius metus kostiumai labai supaprastėję, scenoje vyrauja grynos spalvos, aiškios linijos. Kartais su kolegomis net ir pasigendame senų laikų, kai reikėdavo siuvinėti, aplikuoti rankomis", – atsiduso V.Šuklytė.

Kostiumą kurti scenai visai kas kita nei kasdieniam nešiojimui. Scenoje ypač svarbus vizualumas ir specifinis patogumas. Reikia rasti ribą, kurios detalės bus pastebimos didžiulėse salėse.

"Didelėse scenose daug smulkių detalių nesimato. Taip pat labai svarbus kostiumo patogumas – yra dedami ir specialūs pamušalai, vadinamieji dubliažai, dažniausiai nepasitvirtina tikras šiuolaikinis kostiumas", – patirtimi dalijosi V.Šuklytė.

Kartais žiūrovai nepastebi daugybės kostiumo kūrimo niuansų, tada jį galima laikyti pavykusiu.

"Žiūrovai mato, kad aktorius ant grindų nukrenta, bet kostiumas nesujuda. Niekam net nekyla klausimas, kodėl nejuda, o mes žinome, kad specialiai sutvirtintas. Teatriniuose kostiumuose daug niuansų, kurių žiūrovai nemato", – užkulisius atskleidė kostiumų dailininkė.

Anot patyrusios kostiumų dailininkės, ypač sudėtinga kurti kostiumus baletui. Jie ne tik turi būti tamprūs, patogūs, bet kartu ir patvarūs bei vizualiai efektingi.

"Štai dabar "Karmen" kostiumai – juk atrodo, kad čia nieko ypatinga: kelnės, triko ir švarkai. Bet tai ilgas darbas – kostiumai turi temptis, netrukdyti. Kuo žmogus daugiau nusirengia scenoje, tuo sunkiau jį aprengti. Jeigu kostiumą sudaro viena juostelė – daug sudėtingiau padaryti, kad ji laikytųsi. Mūsų darbo specifika tokia: sugalvoti, kaip juostelė galėtų laikytis ant atlikėjo kūno, o žiūrovai to nesuprastų", – juokėsi V.Šuklytė.

Teatras V.Šuklytei – manija. Kartais kyla minčių išeiti, bet ilgametę patirtį sukaupusi sukirpėja supranta, kad niekaip nebegalėtų gyventi realiame, ne teatro pasaulyje.

"Esu keletą kartų susimąsčiusi, kad reikėtų išeiti – tai atlyginimas, tai sudėtingos situacijos teatre kiša koją, imi mąstyti, ką čia veiki. Bet praeina kiek laiko ir supranti, kad nebemoki gyventi realiame gyvenime. Man net pačiai sunku sugalvoti kasdienį kostiumą sau – imu svarstyti, kaip dabar rengiamasi? Mėgstu gatvėje stebėti žmones, žiūriu, kaip jie rengiasi, ką nešioja, koks jų charakteris. Net ir į svetimą teatrą nuėjusi pažiūrėti spektaklio visada žvelgiu iš profesinės pusės. Imu stebėtis, kodėl būtent tokį kostiumą sukūrė dailininkas, kodėl ten kreiva, jaudinuosi, ar spės atlikėjas persirengti ir išeiti į sceną. Teatras man – jau klaiki manija. Reikia tikėtis, kad dar ir dirbsiu, ir dirbsiu čia", – kalbėjo Klaipėdos muzikinio teatro sukirpėja V.Šuklytė.